Rugsėjo 5 d. architektei restauratorei, kraštotyrininkei, pogrindinės spaudos leidėjai ir platintojai Zitai Vanagaitei (1942 09 05–1990 08 03) būtų sukakę 80 metų.
Zita Vanagaitė gimė 1942 m. rugsėjo 5 d. Utenos aps. Daugailių vls. Zastrono k. Mama buvo Daugailių progimnazijos mokytoja, tėvas ūkininkavo. Mamą į mokslus buvo išleidęs jos dėdė arkivyskupas Mečislovas Reinys.
Ankstyvoje vaikystėje susirgusi kaulų tuberkulioze, Zita septynias klases baigė besigydydama Kaune, Panemunės ir Romainių sanatorijose. 1957–1960 m. mokėsi Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurią baigusi 1960 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Statybos fakultetą architektūros specialybę.
Baigusi studijas, nuo 1966 m. iki mirties dirbo architekte restauratore Vilniaus paminklų konservavimo institute. Atliko architektūrinius tyrimus, projektavo ir vykdė autorinę priežiūrą daugelio architektūros požiūriu reikšmingų Vilniaus senamiesčio pastatų: Vilniaus universiteto Lituanistikos centro bei Sarbievijaus kiemo, kelių gyvenamųjų namų, XVII a. architektūrinių paminklų Vilniuje ir kt.
Jos parengtas Vilniaus senamiesčio 34-ojo kvartalo kompleksinis regeneravimo projektas 1973–1977 m. visasąjunginėje darbų apžiūroje 1978 m. buvo apdovanotas SSRS architektų sąjungos diplomu.
Nuo 1967 m. Z. Vanagaitė įsijungė į besiplečiantį kraštotyros judėjimą, žygeivių renginius, bendravo su aktyviais kunigais, gaudavo iš jų draudžiamos literatūros (užsienyje leidžiamos kultūros, meno, filosofijos, religijos ir istorijos tematika), vėliau pogrindžio spaudos, ją daugino ir platino. Įsikūrus „Liaudies dainų klubui“, tapo aktyvia jo nare.
Dėl dalyvavimo kraštotyros veikloje ir ryšių su tuo metu jau įkalintu pogrindžio veikėju Šarūnu Žukausku, 1973 m. kovo mėn. buvo pirmą kartą apklausta KGB. Vėliau dėl savo veiklos buvo nuolatos KGB persekiojama (1974, 1976, 1981, 1984 m. kviesta atvykti arba išvežta iš darbo į apklausas).
1982 m. KGB Z. Vanagaitę įtraukė į grupinę operatyvinio sekimo bylą, sekamajai suteikė slapyvardį „Piranija“, o 1984 m. asmeniškai užvedė operatyvinio sekimo bylą.
Saugumiečių nurodymus uoliai vykdanti Paminklų konservavimo instituto administracija, per dvidešimt nepriekaištingo darbo metų Z. Vanagaitei atlyginimo nepadidino nė vienu rubliu, dėl menkiausios smulkmenos rašydavo papeikimus, nepaisant jos ypatingų gabumų, plataus išsilavinimo ir erudicijos, darbštumo ir kruopštumo rengiant sudėtingus senosios architektūros restauravimo projektus.
Nepaisydama persekiojimų ir silpnos sveikatos savo pogrindžio veiklą nuolat plėtė. 1974 m. susipažino iš įkalinimo vietos grįžusiu Antanu Terlecku, kartu su juo rengė straipsnius pogrindžio „Aušrai“ apie apverktiną kultūros paminklų būklę, kraštotyrininkų persekiojimus, talkino leidžiant pogrindinį „Laisvės šauklį“.
Lankė Baltarusijoje, Karaliaučiaus (Kaliningrado sr.), Smolensko sr. gyvenančius lietuvius, vežė jiems religinę literatūrą, aprašė jų išsaugotus lietuvių liaudies papročius, dainas, etnografines sodybas.
1974 m. rugpjūtį kartu su vienuole, žymia disidente Nijole Sadūnaite ir literate Gema Bagdanavičiūte aplankė Sibiro lietuvius. Susirašinėjo su daugeliu politinių kalinių, teikė jiems visokeriopą – moralinę ir materialinę paramą, globojo politinių kalinių artimuosius. 1981 m. kartu su Vytautu Bogušiu aplankė tremtyje Tomsko sr. esantį Julių Sasnauską.
Daugino ir platino iš kunigų Mykolo Dobrovolskio (tėvo Stanislovo), Prano Račiūno, Jono Lauriūno pasiskolintus istorinius ir filosofinius prieškario leidinius, rusų emigrantų žurnalų straipsnius. Kartu su Birute Burauskaite (bendru slapyvardžiu V. Karalius) parašė straipsnį apie kraštotyros žlugdymą ir kraštotyrininkų persekiojimus („Aušra“, 1978, Nr. 9(49).
Bendravo ne tik su žinomais Lietuvos disidentais, bet ir lankydavosi pas Rusijos disidentus Tatjaną Velikanovą, Aleksandrą Lavutą ir kitus, perteikdavo jiems informaciją apie tikinčiųjų persekiojimo, rusifikacijos ir brutualios ateizacijos faktus Lietuvoje, kurie vėliau pasiekdavo Vakarų informacinius centrus. Operatyvinės stebėjimo bylos kortelėje nurodoma, kad Z.Vanagaitė perduodavo informaciją ir į rusų pogrindinį leidinį „Хроника текущих событий“ („Einamųjų įvykių kronika“).
1975–1985 m. jos butas Vilniaus senamiestyje buvo daugelio į Vilnių atvykusių latvių, estų, rusų, ukrainiečių disidentų ir grįžusių iš lagerių politinių kalinių suėjimo vieta, kur buvo galima sužinoti naujienas, gauti informacijos, pogrindinės literatūros.
Dėl to 1984 m. birželį buvo KGB tardoma ir oficialiai įspėta dėl antitarybinės veiklos, grasinant, kad nenutraukus šios veiklos jai bus iškelta baudžiamoji byla.
1987 m. kartu su Gediminu Jokubčioniu, Rimantu Matuliu, B. Burauskaite ir kitais „Liaudies dainų klubo“ nariais Vilniaus paminklų konservavimo institute surengė pasitarimą lietuvių kalbos teisėms ginti, kuriame paskelbė ir išdalino 1979 m. Taškente vykusios konferencijos nutarimus ir rezoliucijas bei parengė kreipimąsi į LSSR Aukščiausiąją Tarybą dėl valstybinės kalbos statuso suteikimo lietuvių kalbai. Be to, pasirašė keletą protestų ir peticijų sovietinei valdžiai dėl žmogaus teisių pažeidinėjimų Lietuvoje.
1988 m. įsikūrus Sąjūdžio komisijai stalinizmo nusikaltimams tirti, įsijungė į jos darbą, subūrė nemažai talkininkų rinkti, perrašyti ir sisteminti žmonių pateiktą medžiagą apie sovietinio režimo nusikaltimus Lietuvoje.
Nuo 1988 rugsėjo mėn. aktyviai dirbo Politinių kalinių gelbėjimo komitete. Parašė prisiminimų apie KGB tardymus.
1988 m. pabaigoje kartu su Povilu Pečeliūnu ir Jadvyga Bieliauskiene įkūrė Politkalinių ir tremtinių globos grupę, kurios tikslas buvo pasinaudojus Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti surinktais duomenimis teikti materialinę paramą nukentėjusiems nuo sovietinių represijų asmenims.
1990 m. Vilniaus universiteto bibliotekai perdavė rankraščių, pogrindžio spaudos leidinių, dokumentų ir fotografijų archyvą. Jausdama artėjančią mirtį, savo butą paliko Politinių kalinių ir tremtinių globos grupei, prašydama jį skirti grįžtantiems iš Sibiro tremtiniams.
Mirė Z. Vanagaitė 1990 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje, palaidota Daugailių (Utenos r.) kapinėse. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. sausio 31 d. dekretu apdovanota (po mirties) 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius).
