Lietuvos laisvės lygai – 40

Prieš 40 metų – 1978 m. birželio 15 d. – buvo įsteigta Lietuvos laisvės lyga (LLL).

Tai buvo nepartinė, demokratiniais principais veikianti organizacija, neturėjusi griežtos narystės ir formalaus vadovo.

Idėjinis jos lyderis buvo Antanas Terleckas, o daugelis narių (Kęstutis Jokubynas, Leonas Laurinskas, Romualdas Ragaišis, Vladas Šakalys, Jonas Volungevičius ir kiti) jau buvo kalėję už antisovietinę veiklą, dalyvavimą ginkluotos rezistencijos kovose. Pats A. Terleckas buvo teistas tris kartus.

„Man buvo labai svarbi buvusio politinio kalinio žydo, ištremto iš Leningrado į Vilnių, Valeriko Smolkino nuomonė. O jis aktyviai pritarė idėjai įkurti Lietuvos laisvės lygą. Mačiau galimybę sugrąžinti Juliuką [Julių Sasnauską] iš tarnybos okupacinėje kariuomenėje ir įtraukti į kovą prieš okupantus. Ypač daug tikėjausi iš V. Bogušio ir A. Tučkaus. […] Išgyvenau, kad daugumą jaunuolių lageris dvasiškai sulaužė – įvarė didžiulį baimės jausmą. Kartu labai džiaugiausi, kad jaunesnieji jų draugai, kuriems neteko valgyti lagerio „balandos“, yra tvirtesni. Daug vilčių teikė Pedagoginio instituto studentas Robertas Grigas ir net jo karštas patriotas ir tvirtos valios tėvas Antanas. KGB padarė didžiulę klaidą – 1977 m. neleido Juliui įstoti į kunigų seminariją. Mano įsitikinimu, be Juliaus Lietuvos laisvės lyga nebūtų išplėtojusi tokios plačios veiklos, nebūtų buvęs išleistas nelegalus „Vytis“, abejoju, ar dienos šviesą būtų išvydęs svarbiausias LLL kūrinys – „45 pabaltijiečių memorandumas“, – LLL įsteigimą prisimena A. Terleckas.

Pagrindinis LLL tikslas, kaip teigiama pogrindžio žurnale „Aušra“ paskelbtoje deklaracijoje, buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lyga kėlė uždavinį ugdyti tautinį jaunimo susipratimą, kelti neteisėtos Baltijos šalių aneksijos klausimą tarptautiniuose forumuose, rengtis Lietuvos nepriklausomybei.

Svarbiausi su LLL susiję leidiniai – tai dar šios organizacijos ištakas menantis 1976–1977 m. leistas tautinės pakraipos pogrindžio leidinys „Laisvės šauklys“ (išėjo 5 numeriai, leistas daugiausia K.J okubyno, A .Terlecko ir Juliaus Sasnausko iniciatyva) ir radikalių tautinių nuostatų 1979–1981 m. leistas LLL pogrindžio leidinys „Vytis“ (išėjo 6 numeriai, 7-as numeris pateko į KGB rankas; pirmojo „Vyčio“ numerio vedamasis vadinosi „Laisvę reikia išsikovoti“ ).

LLL daugiausia dėmesio skyrė pareiškimų, kreipimųsi į Sovietų Sąjungos vyriausybę ir tarptautines organizacijas rašymui. Didelio atgarsio pasaulyje sulaukė 1979 m. A. Terlecko ir J. Sasnausko parengtas, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui ir užsienio valstybių vyriausybėms nusiųstas „45 pabaltijiečių memorandumas“, kurį pasirašė trisdešimt aštuoni Lietuvos, septyni Latvijos, keturi Estijos ir žymiausi Rusijos disidentai, tarp jų Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas ir jo žmona Jelena Bonner.

„Mes kreipiamės į TSRS vyriausybę, prašydami paskelbti visą Molotovo-Ribentropo pakto tekstą ir visus papildomus slaptuosius jo protokolus. Taip pat prašome paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos“, – skelbiama memorandume.

Memorandumas pateko į Vakarus ir 1979 m. rugpjūčio 23 d. – 40-ųjų Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo metinių dieną – buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ lietuviškąją radijo stotį.

Kitas ne mažiau svarbus ir platų atgarsį sukėlęs LLL dokumentas – Algirdo Statkevičiaus parengtas „Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei“, kuriame keliami ultimatyvūs reikalavimai SSRS vyriausybei apsvarstyti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimą ir paskelbti SSRS oficiozuose Molotovo-Ribentropo pakto dokumentus. Šie veiksmai netrukus buvo KGB tinkamai „įvertinti“: suimti LLL lyderiai Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas, o  kiek vėliau ir Algirdas Statkevičius.

Gelbėdamasis nuo suėmimo 1980 m. birželį V. Šakalys per Kareliją pasitraukė į Vakarus – apie šį legendinį pabėgimą skelbė didieji Vakarų laikraščiai.

Po tokio stipraus smūgio LLL veikla nutrūko iki 1987 m. – tuomet iš lagerio grįžo A. Terleckas. 

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo LLL surengė pirmąjį viešą protesto mitingą, skirtą Molotovo–Ribentropo protokolų pasirašymo 48-osioms metinėms. Mitinge buvo pareikalauta išvesti iš Lietuvos sovietų kariuomenę, atkurti šalies nepriklausomybę. Nors po mitingo dalis jo dalyvių buvo „profilaktiškai apdoroti“ ir viešai smerkiami, tačiau toliau išlaikyti politiškai pasyvią visuomenę buvo nebeįmanoma.

Prasidėjo visuotinis tautos atgimimas, kuriame ir toliau aktyviai dalyvavo LLL.

1988–1990 m. ji inicijavo daug įvairių akcijų: skelbė boikotą tarnybai okupacinėje kariuomenėje, kvietė grąžinti karinius bilietus, reikalavo okupacinės kariuomenės išvedimo ir t. t.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, LLL įsiregistravo kaip legali politinė partija, 2001 m. įsijungė į Lietuvos dešiniųjų sąjungą, o 2003 m. LLL, kaip savarankiška organizacija, savo veiklą nutraukė.