M. Kundrotas. Lietuviškoji tragikomedija

2021 m. duomenimis Lietuvos gimstamumo rodiklis (gyvų gimusių kūdikių skaičius tūkstančiui gyventojų) buvo 8,3. Mirusių skaičius tūkstančiui gyventojų – 17. 2017 m. atliktos apklausos duomenimis daugiau negu 90% Lietuvos jaunimo nuo 15 iki 19 metų emigruotų į išsivysčiusią Vakarų šalį, jei tik pasitaikytų palanki galimybė. Dėl išsivaikščiojimo ir neigiamo gimstamumo balanso esame viena sparčiausiai nykstančių Europos valstybių, mus lenkia tiktai Bulgarija.

Šioms tendencijoms tęsiantis dar dvi kartos ir Lietuvos nebeliks. Iš esmės pakeisti šiuos procesus galima tik radikaliomis, drąsiai sakykime – revoliucinėmis priemonėmis. Jas gali įgyvendinti tik ryžtingi vizionieriai.

Nepanašu, kad tokie vyrautų dabartinėje valdžioje. Belieka laukti alternatyvių politinių jėgų. O kuo jos užsiima? Pasižiūrėjus į dabartinių antisistemininkų akcentus ir prioritetus atrodo, jog didžiausios Lietuvos problemos – raidė „W“, mėlynų gėlyčių simbolika ir Vytauto Landsbergio istorinis statusas.

Pagal vyraujantį antisistemos pasaulėvaizdį, Lietuva naikinama sąmoningai ir piktavališkai. Ją valdo kenkėjai, kurie tik ir žiūri, ką čia padarius, kad būtų blogiau. Kenkėjų vaizdiniai įvairuoja pagal išsilavinimą: nuo Landsbergių klano ir abstrahuotos ponaujos iki žydų, masonų ar tiesiog globalistų.

Išties Lietuva – tokia reikšminga pasaulio mastu, kad pasaulinėms jėgoms rūpėtų – ar ji bus, ar žus. Kai kas sąmokslo objektą nuo Lietuvos išplečia iki baltosios rasės. Jau panašiau į tikimybę, tik taip manantys užmiršta, jog daugelis pasaulio galingųjų patys priklauso baltajai rasei ir retas jų maišo savo kraują.

Nenuostabu, jog absurdiškos sąmokslų teorijos ir smulkmenų dramatizavimas antisistemininkus paverčia pigių operečių personažais. Geriausiu atveju šie personažai kelia juoką, blogiausiu – nuobodulį ar net antipatiją. Ypač atmestini jie tampa jaunimui, kuris nori džiaugsmo ir optimizmo, o ne perdėto dramatizmo.

O štai ateina tiktokeriai su primityviomis, bet linksmomis skanduotėmis – „pokyčiai po pokyčių“ – ir jaunimas puola jiems į glėbį be gilesnės programų analizės, be pasekmių apmąstymo. Galime kaltinti jaunimą proto ar atsakomybės stoka, bet ir patys esame kalti. Praradus jaunimą pradandama tauta.

Destruktyvios politikos priežastis daugeliu atvejų – ne piktavališkumas, o abejingumas. Ne gudrus slaptas planas, o bet kokio ilgalaikio plano stoka. Žema kompetencija ir klaidinga ideologija, o ne sadistinis mėgavimasis apverktinais savo darbo vaisiais. Daugeliui valdančiųjų tiesiog nusispjauti, ar išliks jų tauta, rasė, civilizacija, o tie, kuriems tai bent šiek tiek rūpi, tiesiog stokoja suvokimo, ką daryti, kad būtų geriau.

Pagrindiniai globalūs veikėjai – didžiosios korporacijos – galvoja apie pelną, kurį užtikrina pigi darbo jėga ir pasaulinis vartojimas. Tautinė valstybė ir tautinė kultūra tam tiktai trukdo, nes pirmoji saugo savo žmones, savo ūkį ir savo gamtą nuo išnaudojimo, o antroji skatina lojalumą savo bendruomenei, užuot plėtojusi globalų vartojimo skonį.

Kapitalui pavaldūs globalūs politikai ir kultūros veikėjai skleidžia kosmopolitinę ir vartotojišką ideologiją, kuri iš pažiūros atrodo labai patraukli – kiekvienam asmeniškai užtikrinanti laisvę ir galimybę džiaugtis. O vietiniai veikėjai tiesiog vykdo instrukcijas iš aukščiau.

Daugelis jų nuo aukščiausio iki žemiausio vadovaujasi šūkiu: mūsų amžiui užteks, o po mūsų – nors ir tvanas. Va ir visas sąmokslas. Jeigu jų kelyje išnyks viena ar kita tauta, rasė ar ištisa civilizacija – kas čia tokio? Svarbu, kad jiems užtektų darbininkų ir vartotojų. O kiti ir nuoširdžiai tiki, kad asmens mobilumas, laisvė vartoti ir mėgautis vulgariais malonumais pagal užsakovų supratimą – pats tikriausias kelias į laimę.

Deja, asmens mobilumas atsigręžia masine emigracija ir imigracija, taip naikindamas demografiškai silpnesnes tautas. Tai atsiliepia kultūriniais ir socialiniais konfliktais. Laisvė vartoti, virstanti prievole, veda link dvasinių ir dorovinių orientyrų, o sulig tuo – ir gyvenimo prasmės praradimo.

Susitelkimas į „fylingą“ užveria intelektualines perspektyvas. Net ir tie žmonės, kurie įgauna daugiau žinių ir gebėjimų spręsti matematines užduotis, tampa dvasiniais skurdžiais. Trūksta žmogiški saitai, nes viskas – gamta, kultūra ir kitas žmogus – tampa instrumentais siekti naudos sau. Gausėja depresijų ir savižudybių.

Čia grįžtame prie pradinio klausimo – demografijos. Žmogui, susitelkusiam į asmeninę sėkmę, karjerą ir vartojimą, šeima ir vaikai – tik našta. Prie žemų gimstamumo rodiklių prisideda ir sekso laisvė: lytiškumas atsiejamas nuo prigimtinės paskirties – atvesti į pasaulį gyvybę. Lytinės perversijos – tik ledkalnio viršūnėlė, bet jos turi didesnės reikšmės, nei gali atrodyti paviršutiniškam liberalui, nes jos – pavyzdys kiekvienam, kad lytiškumu galima mėgautis ir be apsikrovimo vaikais.

Tai ir yra didžioji globalaus liberalizmo pasekmė. Nėra grėsmės, kad lietuviai Lietuvoje taps anglais, vokiečiais ar prancūzais. Tiesiog lietuviai liaujasi kūrę šeimas ir gimdę vaikus, o gimusieji išsivažinėja. Žinia, jog šventa vieta tuščia nelieka. Dar dvi kartos ir dauguma Lietuvos gyventojų bus nebe lietuviai.

Taigi, viena vertus, Lietuvos padėtis iš tikrųjų dramatiška. Nebūtina jos papildomai dramatizuoti smulkmenomis ar išsigalvojimais. Tai – kita pusė: radikali akcentų ir prioritetų peržvalga.

Norint sustabdyti Lietuvos nykimą, o po to – ir pagerinti išlikimo rodiklius, reikalinga kultūrinių ir socialinių sprendimų visuma. Neužteks vien didinti išmokas šeimoms už vaikus. Socialistinės Vakarų šalys jas moka, bet jos atitenka atvykėliams. Reikalinga mentalinė kaita.

Žiniasklaida, švietimo sistema ir masinė kultūra turi būti perorientuotos į naujos mados kūrimą. Šiandien „cool“ yra gyventi sau, nes tai diktuoja dauguma viešosios informacijos kanalų. Jaunas žmogus – tarsi baltas popieriaus lapas, ką įrašysi, tą turėsi. Nauja politika turėtų būti tokia, kad būtų „cool“ kurti šeimą, auginti vaikus, gyventi ir dirbti Tėvynėje.

Laisvos rinkos visuomenėje žiniasklaidą ir masinę kultūrą sunkiau kontroliuoti, nei švietimo sistemą. Tad reiktų pradėti nuo pastarosios. Neapleidžiant pirmųjų dviejų. Valstybė galėtų ir turėtų savais bonusais remti žiniasklaidą ir kultūrą, skatinančias doros, šeimos ir patriotizmo vertybes.

Kišimasis į rinką? Tegul. Valstybinė propaganda? Tegul. Kodėl valstybė turėtų atsisakyti savo galimybių daryti įtaką visuomenei, kai ją daro kapitalas ar transnacionalinės struktūros? Ne visa, kas moraliai bloga, reikia drausti, bet įmanoma užkirsti kelią to propagavimui. Geriau šiek tiek aktyvesnė valstybė, nei tautos išnykimas. O jis – realus.

Politinei alternatyvai, norint patekti į valdžią, kad būtų įmanoma vykdyti reikiamas reformas, taip pat reikia keistis. Atsisakant to, kas bereikalingai kiršina ar atstumia.

Žinoma, galima ir tokia pozicija, kad reikia saugoti kiekvieną savų pozicijų sprindį, nes užleidus vieną, teks užleisti ir kitą. Pagal tokią logiką reiktų grąžinti į Baudžiamąjį kodeksą privataus miegamojo reikalų reguliavimą, o taip pat – atsiimti visas kaimynų užimtas lietuviškas žemes.

Jeigu jau mes tokie principingi, tai būkime tokie iki galo. Bet jei norime išsaugoti tautą ir tautinę valstybę, kompromisai antraeiliuose klausimuose bus būtini.

Politinės komunikacijos erdvėje baisiau už juodinimą, demonizavimą, net už tylą – tai tapti karikatūra.

Deja, kariaudami dėl raidžių tautinių mažumų pasuose, dėl abejotinos laisvės atsisakyti infekcijos testų, dėl simpatijų ar antipatijų vienam ar kitam asmeniui, tampame būtent karikatūromis. Gauname, ko verti.

O Lietuva toliau traukiasi į užmarštį.

Autorius yra politologas