Kaip dzūkai grybauja: grybavimo posakiai

Savaitgaliais, daugelis išsiruošia pagrybauti į Dzūkijos nacionalinį parką. Lankytojus Dzūkijoje stebina dešimtimis kilometrų nusidriekę miškai.

Kas gi daugiau galėtų augti nederlinguose, sausuose Dainavos lygumos smėlynuose. Dzūkijos nacionalinio parko miškai yra turtingi grybų derliais.

Grybauti dzūkai pradeda tuomet, kai miške pasirodo pirmieji grybai. Pirmosios miškuose pradeda dygti voveraitės, ūmėdės.

Tačiau grybais dzūkai vadina tik baravykus. Iš valgomų grybų daugiausia renka tikrinius baravykus, voveraites, šilbaravykius ir makavykus.

Merkinės ir Liškiavos žvyringose kalvose auga rudmėsės, o Marcinkonių apylinkių smėlynuose rudeniop pasipila žaliuokės.

Grybauti galima visuose Dzūkijos nacionalinio parko miškuose, išskyrus parke esančius Skroblaus, Musteikos ir Povilnio rezervatus.

Grybautė pagal dzūkus:

„Sako, reikia turėc dalių. Su geru daliu, tai ir grybauc gerai. O jei jos nėr, tai pyrmų rastų grybų raikia paspjaudzyc ar peržagnoc – geriau grybų rasi.

Netyčia numynei grybų – tai gali mesc kašelį ir aic namo, – nesiseks. Pyrmų radai mažukų – tai nor namo grįšk, o jei dzidziulį – seksis.

Seniau žmonės pilniavoj: jei žiemų an sniego būna musiukių, jei pavasarį šmarškų pilni kircimai ir šermukšnis dera, tai grybų bus pilni miškai.

O nuog žamės pakelk akis in dangų: jaunas mėnulis – bus grybų! O jei ryti ūkanos – žmogus už kašelės ir miškan. Sako, kad jiej dzygsta, kap rūkas eina, voracinkliai medzus ir ėglius aptraukia.

Jei nulijo, dušnuma – tai jau lepeškų bus nemacis. Lietus išplauna lepeškas in viršų. Grybinis lietus – tai drabnas, dulksna ciktai, o jei sciprus lietus – nedzigs.

Nedzigs ir jei vėjas puca – tadu miškan grybo neieškok.

Klausyk, kų žmonės sako, o jiej žino: jei pradėjo Kapiniškiuose dzygc – po nedėlios (savaitės) dzigs Marcinkonysna, tadu nuog Marcinkonių aina in Zervynas arba iš kitos pusės banga grybų ataina.

Nedėlion (sekmadienį) mažai kas grybauja, šventa.

Zervynose jei nedėlion išajai grybauc – pušies viršūnėj pamacysi velnių kunigu persivertusį, mišias laikanc. O inajai miškan – dairykis: jei maladnykaicin, drūtumėlėn – tai baravykaicis, jei samanėlė – tai lepeškaitė.

O jei randzi mažų grybų – jau viskas, nužūrėjai ir gali palikc, ataisi rytoj – sukirmijis, sako žmogaus akių boja.

Žmonės jei randa – rauna: ar jisai mažasnis, ar jisai dzidesnis, jei jau lepšys tai palieka, palieka mirc ton pacon vieton, kur išdzygo.Ir raikia ne cingėc, kelcis su sauli, nes kitap miškan gali ir neic…“.

Grybai dzūkams – tik baravykai: šviesūs trakiniai (tikrinis baravykas – Boletus edulis) ir rudeniniai juodgalviai (pušyninis baravykas – Boletus pinophilus) bei lepeškos – voveraitės (Cantharellus cibarius).

Taip pat dar varnėkai – raudonviršiai (Leccinum versipelle), paberžiai (Leccinum scabrum), makavykai (Suillus variegatus), zelionkos – žaliuokės (Tricholoma equestre) bei šmarškos – bobausiai (Gyromitra esculenta).

Budės – neverti grybai: piengrybiai (Lactarius sp.), ūmedės (Russula sp.), gudukai (Rozites caperata), žibanakciai (tamprieji kazlėkai – Suillus bovinus) ir kt. Po visas budes dzūkai ganė karves.

Dzūkijos nacionalinio parko miškuose gausu mėlynių, bruknių. Uogauti taip pat draudžiama esančiuose Skroblaus, Musteikos ir Povilnio rezervatuose.

Parengta pagal Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos medžiagą