M. Kundrotas. Trys nacionalizmo fazės

Nacionalizmas – ideologija, grindžiama objektyvia tautiškumo verte ir kiekvienos tautos teise į savo tvarką savo istorinėje tėvynėje – pozityvi ideologija. Bet kiekvienas teiginys tiek filosofijoje, tiek politikoje susiduria su neiginiu.

Nacionalizmo istorijoje galima išskirti tris neiginius, tris priešus, su kuriais kovojo skirtingų istorinių periodų nacionalistai, lietuviškai – tautininkai.

XIX a. tautininkams pagrindiniai priešai buvo imperijos. Tuo metu skirtingų tautų tautininkai vieni kituose matė draugus, nes buvo bendras priešas – imperijos, nors ir skirtingos.

Lietuviams tai buvo Rusija, lenkams – dar ir Austrija su Vokietija, vengrams ir daliai italų – Austrija, graikams – Osmanų Turkija, airiams – Britų imperija.

Lygiagrečiai su imperijomis Tautų Pavasario metu tautininkams kilo ir kitas iššūkis – suvienyti susiskaldžiusias į skirtingas valstybėles savo tautas, tai ypač aktualu buvo italams ir vokiečiams.

XIX a. pradžioje įkurtas pirmasis pasaulyje tautininkų internacionalas – „Jaunoji Europa“, kurią inicijavo „Jaunoji Italija“, priklausė „Jaunoji Vokietija“ ir „Jaunoji Lenkija“.

Tai buvo nuosekli praktinė išvada iš bendros nacionalizmo teorijos, kad kiekviena tauta yra vertybė, Dievo kūrybos dalis.

Pagal šią viziją kūrėsi „Jaunoji Airija“, „Jaunoji Prancūzija“, jaunieji suomiai, jaunalatviai ir jaunaturkiai. Lygiagrečiai su nacionalizmu kilo ir demokratijos idėja – idėja, kad kiekviena tauta pati valdytų save.

XX a. I-oje pusėje, žlugus daugeliui imperijų, daugelis tautų, ypač – Rytų ir Vidurio Europoje, pakilo vienos prieš kitas. Lietuviai – prieš lenkus, ukrainiečiai – prieš lenkus ir rusus, rumunai – prieš vengrus, vokiečiai – prieš prancūzus ir lenkus, čekai – prieš vokiečius, chorvatai – prieš serbus.

Tai buvo laikai, kai tautos matė priešus viena kitoje. Drauge su iššūkio samprata kito ir valstybės santvarkos forma: jei dauguma XIX a. tautininkų buvo radikalūs demokratai, tai XX a. pirmoje pusėje dauguma rinkosi autoritarinius, kai kur – netgi totalitarinius režimus.

XX–XXI a. sandūroje pagrindiniu iššūkiu tautininkams tapo globalizmas. Tarptautinės kapitalo korporacijos, pasaulinės vyriausybės projektai, regioniniu mastu – eurofederalizmas.

Daugelis Europos tautininkų vėl ėmė burtis į internacionalus kovoti už bendrą tikslą – tautinių valstybių išsaugojimą. Vėl atgimė demokratijos idealas: tautinė valstybė suvokiama kaip bazė kurti demokratinę santvarką, kur piliečius jungia bendra kalba, bendras istorinis likimas ir bendros kultūrinės vertybės.

Šiame kontekste įdomu stebėti jau turinčių valstybingumą tautų ir išsivadavimo siekiančių tautų tautininkų skirtumus.

Daugumos valstybinių tautų tautininkai – dešinieji konservatoriai, saugantys prigimtinę šeimą ir tradicinę kultūrą. Daugumos besivaduojančių tautų tautininkai – kairieji liberalai ir socialistai, savo tautas matantys kaip spaudžiamas mažumas, lygiagrečiai su imigrantais ir seksualiniais egzotais.

Taip tarp valstybinių ir besivaduojančių tautų tautininkų skiriasi ne tik požiūriai į tautų teises – kas turi teisę būti laisvų tautų klube, bet ir vertybiniai-pasaulėžiūriniai akcentai.

Nacionalizmo atmainų skirstymas pagal istorinius laikotarpius nėra absoliutus. XX a. pabaigoje dauguma Vidurio bei Rytų Europos tautininkų – plačiausia prasme – kovojo su sovietų imperija, kaip su imperijomis kovojo XIX a. tautininkai.

Ukrainos tautininkai ir dabar kovoja su Rusijos imperija. Katalonų, baskų, škotų, valų, kurdų tautininkai kovoja su ispanų, britų ir turkų miniimperijomis.

Kai kurių tautų tautininkams, patekusiems tarp kaimynų imperializmo ir globalizmo girnų, kyla rimtų dilemų, aiškinantis grėsmes.

Pavyzdžiui Vidurio Europos tautininkai ar pretenduojantys į tautininkus dabar stipriai ginčijasi, kas yra didesnė grėsmė – Rusijos imperija, pasaulinė vyriausybė ar Europos Sąjunga.

O kai kurie tautininkai ir dabar mano, kad didžiausi priešai yra kuri nors kaimyninė tauta, pavyzdžiui lietuviams – lenkai ar lenkams – vokiečiai.

Vienodai kvaila gyventi praėjusių amžių patirtimis arba sekti šių dienų madas. Istorija rodo, kad vienas iššūkis gali derėti su kitu.

Pokario Lietuvos partizanai dainuodavo: nei Berlynas mums ne brolis, ne sesutė nei Maskva. Jei Europos Sąjunga ir visas globalistų tinklas mums perša atviras sienas, masinę migraciją ir kultūrinę sumaištį, nuo to Rusijos imperialistai vargu, ar tampa geresni, ir atvirkščiai.

Jei remiamės teiginiu, o tik iš jo išvedame neiginius, tai visa, kas naikina prigimtinę tautinę visuomenę, yra grėsmės, kurias būtina pašalinti.

Nelengva vienu metu kovoti su keliais priešais. Dėl to būtina telktis tose ribose, kurios realiai egzistuoja.

Jei Vakarų šalių tautininkams sunku suvokti Rusijos grėsmę, pirmiausiai vienykimės su savo regiono tautininkais, kurie aiškiai suvokia pavojus ir iš Rytų, ir iš Vakarų.

O Vakarams kantriai ir protingai aiškinkime, kad Rusijos krienas – ne saldesnis už Europos Sąjungos ridiką. Protingi anksčiau ar vėliau supras, o iš kvailių tokie ir sąjungininkai.

Tautinis pradas skiria, bet ir vienija. Kai suvokiame, kad sava tauta – vertybė, ateina suvokimas, kad kiekviena tauta – vertybė.

Ir jei tarp skirtingų tautų esama daugiau ar mažiau pagrįstų pretenzijų į vieną ar kitą teritoriją, tai nublanksta prieš bendras grėsmes – globalizmą ir imperializmą.

Tarp tautų išsiaiškinsime geresniais laikais, jei dar bus noro ir jėgų.

Šiandien turime kilti kartu. Prieš bendrus priešus. Vardan bendros ateities.

Autorius yra politologas