Nacionalizmas – bene prieštaringiausiai vertinama politinė pasaulėžiūra. Vieni ją be atodairos smerkia, kiti – taip pat be atodairos – garbina.
Patys nacionalistai, lietuviškai – tautininkai, tarpusavyje ginčijasi, kas yra ir kas nėra tikras nacionalizmas.
Kartais vienas tautininkas kitam tampa didesniu priešu, nei kokios nors kitos ideologinės linijos atstovas: pasirodo, jog tuo pačiu žodžiu vadinamos skirtingos ir net viena kitai prieštaraujančios vertybių sistemos.
Kas gi yra tikras tautininkas? Demokratas ar autoritaras, universalistas ar ekskliuzyvistas, tradicionalistas ar modernistas? Pagaliau, ar nacionalizmas – vienmatė, ar daugiamatė pasaulėžiūra?
Į šiuos ir kitus klausimus geriausiai atsakysime, prisilietę prie pačių nacionalizmo šaknų, suvokę, ką skelbė ir ko siekė patys nacionalizmo tėvai kūrėjai. Vienas tokių – Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder), kurio knyga „Idėjos žmonijos istorijos filosofijai“ 2020 m. ir 2021 m. išleista lietuviškai – I ir II tomai – dovana kiekvienam, siekiančiam pažinti tautininkiškos pasaulėžiūros idėjas.
J.G. Herderis vienas iš pirmųjų suformulavo pagrindinį nacionalizmo principą: „Natūrali valstybė – tai viena tauta, turinti vieną nacionalinį charakterį“ (I tomas, p. 369).
Apie daugiatautes valstybes jis rašė: „Niekas taip akivaizdžiai neprieštarauja valdymo formų tikslui, kaip nenatūralus valstybių didinimas, beatodairiškas žmonių padermių ir tautų sumaišymas po vienu skeptru“.
Pasak jo tokioje valstybėje nėra nei gyvybės, nei jos dalių simpatinio ryšio, nei patriotizmo (p. 370). Tautinę valstybę jis lygino su šeima, o daugiatautę imperiją vadino pabaisa be gyvastingo valstybės organizmo (II tomas, p. 59).
Tauta, kaip valstybės pagrindas, kaip išplėstinė šeima, o jos valstybė – kaip ūkis, kuriame dvasiškai ir kūniškai giminingi žmonės tvarkosi pagal savo kultūrą ir supratimą, J. G. Herderio filosofijoje prieštarauja tiek imperializmui, tiek kosmopolitizmui.
O kaip internacionalizmas? Gilbertas Keitas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton) rašė, jog tikras nacionalizmas veda prie internacionalizmo: jei sava tauta yra vertybė, tai vertybė yra tauta kaip tokia, vadinasi – kiekviena tauta.
J.G. Herderis savo laikų europiečiams kalbėjo, kad Amerikos ir Afrikos čiabuviai yra jų broliai (p 251–252). „Nevalia jų engti, žudyti, apiplėšinėti, nes jie yra žmonės, kaip ir tu“. Apie žmoniją ir visą pasaulį jis rašė: „viskas yra sudaryta iš skirtingų į viena sujungtų dalykų“ (I tomas, p. 265). Taigi, XX amžiuje pasirodžiusios ekskliuzyvizmo (aštraus išskirtinumo) nuostatos nacionalizme jo kūrėjui buvo svetimos. Jis buvo internacionalistas. Žmoniją jis matė kaip draugiško tautų ir žmonių sambūvio erdvę.
Drauge šis mąstytojas pripažino koncentrinius, vienas kitą apimančius žmogiškojo lojalumo ratus. „Kiekvienas myli savo kraštą, savo papročius, savo kalbą, žmoną, vaikus ne dėl to, kad jie geriausi pasaulyje, o dėl to, kad jie yra patikimi saviškiai ir juose jis myli patį save ir savas pastangas“ (p. 28–29). Meilė žmonijai prasideda nuo artimiausio žmonių rato ir tik tada gali vaisingai skleistis per visą pasaulį.
Apie tautų maišymąsi filosofas teigė: „Žmonių giminės motina [šiuo atveju – gamta] buvo nusiteikusi savo vaikus ne suspausti arti vienas kito, o plačiai paskleisti, laisvai juos pasodinti“. „Kiekvienas medis turi rasti savo vietą, kad iš savęs augtų išlakus ir pasidabintų žiedų vainiku“ (p. 315–316). Taigi, kiekviena tauta turi ar bent turėtų turėti savo tėvynę ir joje puoselėti tiek savo valstybę, tiek kultūrą.
Šalia sveiko internacionalizmo J. G. Herderis skelbė moralinį ir intelektualinį universalizmą. Aptardamas budizmą jis laikė jį esant viena pakopa aukščiau už pagonybę, kurią vadino primityvia, nes budizmas – tai „pirmoji grynosios etikos prošvaistė, pirmoji vaikiška svajonė apie visą pasaulį apimančią tiesą“ (II tomas, p. 31). Taigi, kokia brangi ir vertinga bebūtų tautinė savastis, virš jos lieka visuotinė ir vienatinė tiesa, dora, gėris. Ir bet kokia, net pati naiviausia jų paieška savaime yra gerbtina.
J.G. Herderio universalizmas ėjo dar toliau, nei bičiuliški santykiai tarp žmonių ir jų tautų. Jis sakė: „[Žmogus] visame savo egzistencijos cikle – visų Žemės organinių darinių brolis“ (p. 53). „Ant apvalios Žemės viskas taip sukurta, jog sudaro unisoną“ (p. 28).
„Tiesa, Žemė žmogui yra duota, bet ne vien jam, ne jam pirmiausia“ (p. 62). Tad nacionalizmas pačioje savo užuomazgoje derėjo su tuo, kas šiandien būtų pavadinta žaliąja politika. Visi gyvi padarai – to paties Kūrėjo veiklos padariniai, visi turi savo vietą ir yra verti pagarbos. Sunku tiksliai pasakyti, ką nacionalizmo tėvas būtų pasakęs apie klimato kaitą ir kovą su ja, bet didelė tikimybė, kad šiuos reiškinius bent jau suprastų.
Šiam autoriui artimos ir socialinės politikos idėjos. Aprašydamas induizmą ir jame glūdinčią reinkarnacijos idėją filosofas regi joje ir gero, ir blogo: žadindamas atjautą visam, kas gyva, šis mokymas mažina atjautą skurstantiems žmonių giminės varguoliams, nes šie žmonės tariamai nusidėję praeituose gyvenimuose, o už dorybes jiems būsią atlyginta būsimuosiuose (II tomas, p. 37). Taigi, socialiai stipresnio parama silpnesniajam J. G. Herderio požiūriu – didi vertybė.
Pirmasis nacionalistinės filosofijos traktatas persmelktas ir religinės idėjos. „Aukščiausias žmogaus humaniškumas yra religija“. „Juk didžiausia dovana, kuria apdovanotas žmogus, yra protas, proto darbas – įžvelgti ryšį tarp priežasties ir padarinio“, tai yra filosofija, o „pirmoji ir paskutinioji filosofija visuomet buvo religija“ (I tomas, p. 158).
Autorius aptarė ir žmogaus dvasios amžinumą: anot jo, žmogus siekia tobulybės, kurios šiame pasaulyje nėra, tad peršasi išvada, kad jis sukurtas kitam pasauliui (I tomas, p. 190–191). „Pašalinkime išorinį apvalkalą – ir mirties kūrinijoje nebus“ (p. 175).
Iškeldamas tautiškumą į aukštųjų vertybių lygį nacionalizmo kūrėjas skeptiškai žvelgė į tautines ambicijas religijoje: ši sritis anot jo skirta ne tautinės savasties raiškai, bet visuotinės tiesos paieškai.
Aprašydamas krikščionybės aušrą jis rašė: „atskirų nacionalinių kultų, kupinų pasipūtimo ir prietarų, laikai buvo praėję“, dabar „buvo siekiama užmegzti ryšius tarp tautų, kad kiekviena tauta iš savo vaisių išspaustų sulčių į bendrą gėrimą“ (II tomas, p. 300). Krikščionių bendriją jis vadino draugystės ir brolystės sąjunga (p. 301).
Pats būdamas krikščionis, evangelikas, autorius išlaikė savikritišką žvilgsnį: ilgainiui „aklas paklusnumas tapo krikščioniška dorybe, krikščioniška dorybe tapo atsisakymas vadovautis savo protu ir paklusimas svetimos nuomonės autoritetui, užuot laikiusis savų įsitikinimų“ (p. 303).
Pripažįstamos ir tokios krikščionybę deformavusios ydos kaip jėga ir prievarta šventybės vardu, perteklinis reglamentavimas, mąstymo slopinimas ir persekiojimai. Krikščionybės istorijos apžvalgą filosofas apibendrino optimistiškai: „Laiko liepsna pasiglemžė šiaudus ir ražienas, o tikrą auksą ji galėjo tik išgryninti“ (p. 309).
Nacionalizmo tėvui buvo svetimas vėliau šią filosofiją persmelkęs karo kultas. „Ne karas, o taika yra natūralus laisvos žmonių giminės būvis“ (I tomas, p. 316).
„Jei žmonių karalijoje kada nors rasis vietos žmoniškumui, tai pirmiausia iš savo istorijos reikės išvyti beprotišką užkariautojų dvasią, kuri per kelias kartas neišvengiamai pati save pražudo“ (II tomas, p. 59).
Didelę reikšmę tiek tautiškumui, tiek žmoniškumui apskritai autorius teikė kalbai. „Protą žmogus įgijo tik per kalbą“ (I tomas, p. 346). „Kalba susieja mano mąstančią sielą su pirmojo ir galbūt su paskutinio mąstančio žmogaus siela“ (p. 348).
„Tik puoselėdama gimtosios kalbos kultūrą tauta gali pakilti iš barbarybės“ (II tomas, p. 415–416). Vargu, ar šis mąstytojas pritartų kalbos vertimui stabu, kai pats taip įžvalgiai demaskavo religinius stabus, bet akivaizdu, kad tam tikros svarbos jam kalba turėjo.
Bene labiausiai daugelį šiuolaikinių nacionalistų gali sukrėsti nacionalizmo autoriaus pozicija tradicijos atžvilgiu. „Tradicija pati savaime yra puiki, žmonių giminei būtina natūrali tvarka, bet kai ji ima kaustyti mąstymo galias praktiniuose valstybės reikaluose ir jaunosios kartos ugdyme, ima kliudyti žmogaus proto pažangai ir gyvenimo gerinimui, atitinkančiam naujas aplinkybes ir laikus, ji tampa tikru dvasios opiju[mi] ir valstybėms, ir sektoms, ir atskiriems žmonėms“ (p. 96). Taigi, autorius ir čia skelbia sveiko proto pirmenybę, kaip matą ir tradicijai, ir modernybei.
J.G. Herderio mintys daug kur susisiekia su vėlesnių mąstytojų ir mokslininkų įžvalgomis – ypač su jau minėtu G. K. Čestertonu, Klodu Leviu-Strosu (Claude Lévi-Strauss), Čarlzu Teiloru (Charles Taylor).
Panašiai, kaip Č. Teiloras – vienas ryškiausių komunitarizmo autorių – J. G. Herderis rašė: „kiekvienas žmogus tampa žmogumi tik ugdomas“, „tame, ką priimi ir duodi, abiem atvejais būdamas veiklus, – tiktai čia glūdi tavo gyvenimas ir ramybė“ (I tomas, p. 338–342).
Ir panašiai kaip struktūralistas K. Levis-Strosas, nacionalizmo tėvas pabrėžė, jog Europos civilizacijos sėkmę ir pažangą sąlygojo jos vidinė įvairovė, ji būtų pasiekusi daug mažiau, jei būtų buvusi vientisa (II tomas, p. 491).
Nors pats J. G. Herderis pabrėžė filosofo pareigą likti objektyviam ir daugeliu atvejų jam tai pavyko, kai kur prasimuša europiečio viršenybės kompleksas. Žavėdamasis graikais jis persus vadino bjauriais žmonėmis, o daugelį europiečių vėliau pasiektų tautų laikė laukinėmis.
Visgi tai jokiu būdu nenubraukia šio mąstytojo pažangos, pasiektos skatinant žmonių ir visų gyvų padarų bendrystę, bendros moralinės ir intelektualinės tiesos paieškas. Iki K. Levio-Stroso supratimo, kad nėra savaime bjaurių ar laukinių tautų, dar turėjo praeiti šimtmečiai.
Pranašinga J. G. Herderio mintis apie lytinį ištvirkimą, kaip vieną iš grėsmių doram žmonių sambūviui. „Daugelio gyvūnų rūšių lytinis potraukis apribotas trumpu laikotarpiu; visą kitą laiką jie laisvesni nuo šio instinkto nei kai kurie niekingi žmonės, kurie mielai grįžtų į augalinį būvį“ (I tomas, p. 75).
„Sodomito širdyje aistros ir įžūlus įprotis humaniškumą padarė beveik nebeatpažįstamą“. Sodomitas lyginamas su žmogžudžiu (p. 378).
Atskiro stulpelio nusipelno autoriaus mintys apie Hanzos sąjungą. Hanza – prekybos respublika – „įtvirtino Europoje bendrystę labiau negu visi kryžiaus žygiai ir Romos apeigos, nes pakilo aukščiau religinių ir nacionalinių skirtumų ir valstybių ryšius grindė tarpusavio nauda, lenktyniavimu darbštumu, sąžiningumu ir tvarka“ (II tomas, p. 486).
Taigi, J. G. Herderio nacionalizme buvo ir paneuropinis lygmuo. Jis, veikiausiai, būtų sveikinęs Europos Bendriją, bet tikrai būtų priešinęsis Europos Federacijai, nes jo valstybė – tai tautos valstybė, o Europa – valstybių Europa.
Pagaliau, apie laisvę jis rašė: „Tikras žmogus – laisvas, jis klauso todėl, kad yra geras ir myli“ (I tomas, p. 160). „Žmogus, kuriam reikia šeimininko, yra gyvulys; kai tik jis tampa žmogumi, jam iš tikrųjų nebereikia jokio šeimininko“ (p. 369). Žinoma, tai nereiškia, kad išvis atmetama valdžia: laisvam žmogui taip pat gali reikti vadovo, bet ne šeimininko. Tikras žmogus – pats sau šeimininkas, o už jį aukščiau – tiktai Dievas.
Apibendrinant šias nacionalistinės ideologijos pradininko mintis galima pasakyti, kad jo nacionalizme tilpo tautiškumas ir žmogiškumas, universalizmas ir internacionalizmas, konservatizmas ir pažangos idėja, krikščionybė, demokratija, socialinis teisingumas ir žalioji politika.
Jo tautiškumas nėra vienmatis. Jis įsikomponuoja į vieną darnią vertybių sistemą, kurioje galima atpažinti pačias įvairiausias idėjas ir vertybes.
Tai – kelrodis daugeliui šiuolaikinių tautininkų. Kaip rašė Klaivas Ljuisas (Clive Staples Lewis), nukrypus nuo teisingo kelio reikia ne žingsniuoti juo toliau, o grįžti ir pasukti kita kryptimi.
Dar galima humanizuoti vėlesnių teorijų ir praktikų iškreiptą ir suvulgarintą nacionalizmą, taip suteikiant jam ilgalaikę perspektyvą ir užtikrinant populiarumą tarp kitas vertybes pripažįstančių žmonių. Nuo konservatorių ir krikščionių demokratų iki socialdemokratų, žaliųjų ir netgi dalies liberalų.
Autentiškas nacionalizmas apima visa, ką kitos ideologijos turi geriausio.
Autorius yra politologas
