Eidamas 89-uosius metus mirė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, režisierius, chorų dirigentas, pedagogas, folkloristas Povilas Mataitis. Daugeliui mūsų tautiečių jis buvo žinomas, kaip Lietuvos folklorinio teatro įkūrėjas ir ilgametis jo vadovas.
P. Mataitis, kartu su savo žmona Dalia, sovietmetyje iš užmaršties prikėlė daugelį senovinių lietuvių tautos dainų ir šokių bei pasakojimų apie mūsų šalies garbingą istorinę praeitį. Sovietinės okupacijos metais gaivių vėjo gūsiu į Lietuvos kultūros padangę įskriejo įspūdingi P. Mataičio muzikiniai spektakliai pastatyti Rumšiškių liaudies buities muziejaus Klojimo teatre, taip pat rodyti Lietuvos televizijos ekranuose.
Povilas Mataitis gimė 1933 m.birželio 26 d. Drąsutaičių kaime, Joniškio krašte. Baigęs Joniškio I vidurinę mokyklą, 1952-1957 metais studijavo Vilniaus universitete ekonomiką, o tuo pačiu laiku, iki 1958 m.sostinės J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokėsi choro dirigavimo bei dainavimo. 1958-1963 metais studijos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademija).
Gerai pažindamas savo tautos praeitį, tautosaką ir mitologiją, išstudijavęs folkloro istorijos šaltinius ir šių dienų teatro meną, sukūrė originalų folkloro teatro žanrą. Būtent tuo pagrindu, dar giliame sovietmetyje, P.Mataitis įkūrė pirmąjį etnografinį folkloro ansamblį, tapusį unikaliu reiškiniu Lietuvos padangėje.
Pirmo plataus pripažinimo Lietuvoje ir už jos ribų, ansamblis sulaukė 1971 metais. 1974 m. jam suteiktas Lietuvos folkloro teatro statusas. Kolektyvas per pusę amžiaus aplankė ne tik daugelį buvusių sovietinių respublikų, bet ir Lenkiją, Suomiją, Vokietiją, Australiją, Naująją Zelandiją.
P. Mataitis per savo gyvenimą yra surinkęs turtingą tautosakos lobyną, rašė scenarijus, statė spektaklius, režisavo. Vieni įsimintiniausių jo spektaklių: „Baudžiavos laikų amžininkų pasakojimai” (1977 m.), „Scenos vaizdeliai“ (1978 m.), „Mano kanklės paauksuotos“ (1985 m.).
Vienas paskutiniųjų P. Mataičio pastatytų vaidinimų – „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ (1997 m.) Spektaklyje įamžinti apeiginiai bylojimai apie partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto, kitų pokario Lietuvos gynėjų Laisvės kovas.
Už ilgametę ir vaisingą meninę veiklą, Povilui Mataičiui du kartus įteiktos Lietuvos valstybinės premijos (1988 ir 2010 m.). 1998-aisiais apdovanotas Gedimino ordino I laipsnio medaliu, o 1999 metais Kembridžo tarptautinis biografijų centras P. Mataitį pripažino iškiliausiu XX amžiaus žmogumi.
P. Mataitis aktyviai dalyvaudavo ir visuomeninėje veikloje, buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys.
Užuojautą dėl P. Mataičio mirties pareiškė Lietuvos vadovai
Užuojautą dėl P. Mataičio mirties artimiesiems, bendradarbiams, bendraminčiams bei visai šalies kultūros bendruomenei pareiškė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nelsen, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys.
„P. Mataičio vardas yra ir bus neatsiejama lietuvių folkloro, tautosakos ir liaudies kultūros gelmių atskleidimo, kultūrinio tapatumo ir tradicijų išsaugojimo dalis. Nenuilstamai kaupdamas žinias apie Lietuvos istoriją, tautosaką, mitologiją, šią veiklą susiedamas su kūrybiniu ir režisūriniu darbu, jis kūrė novatoriškas lietuvių kultūros raiškos bei sklaidos formas“, – rašoma prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje.
„Lietuvių folkloro teatro įkūrėjas ir puoselėtojas telkė bendraminčius, net ir giliausiais okupacijos metais įkvėpdamas juos lietuvybės dvasios gaivinimo ir palaikymo veiklai, vedusiai mus į Lietuvos nepriklausomybę, – už tai Povilui Mataičiui esame ir būsime dėkingi mes ir ateities kartos“, – rašo Lietuvos Prezidentas.
„Didžiulė netektis kultūros bendruomenei. P. Mataitis tiek kūryboje, tiek pedagogikoje vertino tradicijas, puoselėjo tautinį meną, gilinosi į lietuvių liaudies dainavimo subtilybes. Sovietmečiu kurtos meninės programos ir spektakliai tapo Atgimimo Sąjūdžio šaukliais, budinusiais lietuvių dvasią. Nuoširdžiai užjaučiu P. Mataičio šeimą, kolegas ir talento gerbėjus“, – rašo V. Čmilytė-Nielsen.
„Lietuva neteko išskirtinės asmenybės, įkūrusios ypatingu reiškiniu mūsų šalies kultūroje tapusį Lietuvių folkloro teatrą“, – užuojautoje sako kultūros ministras S. Kairys.
Jo teigimu, P. Mataitis pripažinimo sulaukė ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir už jos ribų, jo maestro veikla aprėpė labai platų lauką: jis ne tik rinko tautosaką, statė spektaklius, režisavo, rašė scenarijus, bet ir skyrė laiko pedagogikai.
„Savo kūrybinėje veikloje Povilas Mataitis meistriškai derino liaudies tradicijas ir šiuolaikinę scenografiją, naujam gyvenimui prikėlė primirštus lietuvių kultūros klodus taip prisidėdamas prie mūsų istorinės atminties išsaugojimo. Nuoširdžiai užjaučiu velionio šeimą ir visą mūsų šalies kultūros bendruomenę“, – rašo ministras.
