Ar pagaliau atsisakę „literatūrinės mitokūros“ ir ėmęsi „realaus mokslo“ rašysime nebe Martynas Mažvydas, Simonas Daukantas, Adomas Mickevičius, bet Martinusas Mosvidiusas, Szymonas Dowkontas, Adamas Mickiewiczius?
Tokį klausimą kelia mums kolegė Viktorija Šeina, neseniai išleidusi įdomią, rimtos akademinės polemikos vertą knygą „Savas svetimas dainius. Adamas Mickiewiczius lietuvių literatūros kanone (1883-1940)“, o šių metų „Naujojo Židinio“ pirmajame numeryje paskelbusi ir skambų lietuvių literatūrologijos numitinimo manifestą.
Naujoje monografijoje kolegė tvirtina: „Kaip žinia, lituanizuoti lietuvių kultūrai svarbių asmenybių vardų, pavardžių formas pradėta XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio laikotarpiu. […] Siekdami išryškinti praeities epochų asmenybių lietuvišką kilmę, jų lotyniškai, lenkiškai ar vokiškai užrašytus asmenvardžius lietuvių spaudos bendradarbiai ne tik transliteravo ar transkribavo, bet bandė rekonstruoti lietuvišką jų skambesį keisdami šaknies ir (ar) priesagos fonografinę išraišką. Taip Martinus Mosvidius (Masvidius) lietuvių spaudos skaitytojams tapo žinomas kaip Martynas Mažvydas, Szymon Dowkont – kaip Simonas Daukantas ir pan.“
Nežinia, kas tokią žinią kolegei perdavė. Bet ji nėra teisinga ir monografijos skaitytojus ritmai klaidina. Taip, ši žinia puikiai tinka kolegės kuriamam „primityvaus lietuviškojo nacionalizmo mitui“, bet prasilenkia su realiu mokslu. Kodėl?
Todėl, kad „lituanizuoti… svarbių asmenybių vardų, pavardžių formas pradėta“ ne XIX amžiaus pabaigoje, o nuo pat lietuvių raštijos pradžios. Ir „lituanizavo“ savo vardus ir pavardes pačios asmenybės! Kodėl?
Todėl, kad iki pat XX amžiaus pradžios pirmenybė krašto kultūroje paprastai teikta ne asmens vardo ir pavardės autentiškumui, bet kalbos, kuria vardas ir pavardė rašomi, tradicijai, jos reikalavimams.
Taip, Martynas Mažvydas, gal norėdamas pabrėžti savo priklausomybę akademiniam pasauliui, net lietuviškuose tekstuose greta lietuviško tėvavardžio yra vartojęs sulotynintą asmenvardį: Mossuids Waytkunas.
Bet yra mums palikęs ir lietuvišką savo pavardę – Mažvydas: 1559-aisiais išleistoje knygoje „Forma krikštymo“ tokia forma pavardę jis užrašė į lietuvių kalbą verstos giesmės akrostiche. Tą lietuvišką akrostichą – MASZVJDAS – dar 1946-aisiais surado lenkų kalbininkas Janas Safarewiczius. Šį faktą savo knygose seniai mini lietuvių kalbininkai ir literatūros istorikai.
XVII amžiuje lietuviai Radvilo pavardę lotyniškuose tekstuose rašė Radivilus, Radivilius, lenkiškuose – Radziwill, o lietuviškuose – Radiwilas.
XVIII amžiuje Kristijonas Donelaitis savo pavardę rašė ir lotyniškai – Donalitius, ir lietuviškai – Donelaitis.
XVIII šimtmečio pabaigoje į lietuvių kalbą verstuose Abiejų Tautų Respublikos įstatymuose atrasime „lituanizuotas“ ne tik LDK, bet Lenkijos Karalystės aukščiausių pareigūnų pavardes: „Kunigayksztis Massalskis Wiskups Wilniaus. Kunigayksztis Giedraytis Wiskups Žamaycziu […] Mikulauskas Paslas Sandomirskis, Stroynauskas Paslas Wolynskis […] Sabalauskas Storosta yr Paslas Warszawies.“
1794-aisiais Lietuvos sukilėlių vyriausybė valstybiniuose dokumentuose „lietuvino“ ne tik lietuvių, bet ir lenkų kilmės LDK piliečių vardus ir pavardes: Martynas Poczobutas, Samuelas Korsakas, Mykols Oginskis, Michalas Brastawskas ir Brastauskis (iš Lenkijos kilęs Brzostowskis), Juzapas Narbuttas, Maurycius Karpis…
Nėra abejonės, kad, lenkiškuose laiškuose pasirašinėjęs „Szymon Dowkont“, Simonas Daukantas lietuviškuose laiškuose, kurių tikrai buvę, bet neišlikę, savo vardą ir pavardę rašė lietuviškai – taip pat, kaip lietuviškais slapyvardžiais pasirašinėjo lietuviškas knygas: Jokub’s Laukys, Motiejus Szauklys, J. Dewinakis, Jonas Girdenis, S. Tiewelis… Apie Simoną Daukantą XIX amžiaus pabaigoje aušrininkai ir varpininkai rinko atsiminimus iš istoriką pažinojusių vietos žmonių, kurie šį tikrai vadino lietuvišku vardu ir pavarde.
Nėra abejonės, kad XIX šimtmečio pradžioje ir Adomo Mickevičiaus asmenvardžiai lietuviškuose, žemaitiškuose tekstuose jo amžininkų, jei buvo rašyti, tai buvo rašyti lietuviškai, žemaitiškai. Ir tokiai rašybai pats Adomas Mickevičius tikrai nebūtų prieštaravęs.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius XIX amžiaus antrojoje pusėje ganytojiškus lietuviškus laiškus pasirašinėjo „Motiejus Kazimieras Wolonczauskis“, o lenkiškus – „Maciej Kazimierz Wolonczewski“.
Antanas Baranauskas XIX amžiaus pabaigoje lietuviškus laiškus pasirašydavo „Antanas Baranauskas“, o lenkiškus – „Antoni Baranowski“.
Taigi XIX-XX amžių sandūroje lietuvių spaudos darbininkai tikrai Lietuvos asmenybių vardus ir pavardes „lituanizavo“, bet darė tai remdamiesi sena krašto kultūros tradicija ir ją tęsdami.
Beje, niekuo nesiskirdami nuo brolių lenkų, kurie nuo seniausių laikų vartojo ir vartoja polonizuotas lietuviškų vardų ir pavardžių formas: Mendog, Olgierd, Witold, Jagiello, Giedroyc…
Visa lenkų kalba tokia:
ant slavų kalbos pamatų jų genties kalbos mišinio su užkariautųjų (t.y., užgrobtų) žemių genčių kalbomis/tarmėmis antstatas.
Vyskupo A.Baranausko tikroji pirmonė pavardė tai Baronas. Vyskupas Matulaitis -kilęs iš lietuviško kaimo palei Marijampolę- tapo Matulewicz.Kodėl taip nutiko? Ogi tuometiniu laikmečiu lenkomanija Lietuvoje buvo taip stipriai įsigalėjusi,jog lietuviai, norintys įstoti į Kunigų seminariją, turėjo savo lietuvišką vardą ir pavardę ,,perdirbti” į lenkišką.Panaši tvarka ištisus amžius buvo ir kitose gyvenimo srityse,pvz. Lietuvose kapinėse,ypač Vilniuje, mirusieji lietuviai buvo laidomi,deja, tik su lenkiškai skambančiu asmenvardžiu. Punsko-Seinų-Suvalkų krašte visi vietinių lietuvių asmenvardžiai jau seniai oficialiai rašomi lenkiška forma,-dabar tik keliolika šio krašto lietuvių atlietuvino savo vardą ir pavardę, bet tai užrašyta tik pase – visur kitur lietuviška užrašo forma negalioja.
,, {…} tuometiniu laikmečiu lenkomanija Lietuvoje buvo taip stipriai įsigalėjusi”, taip okupavusi dalį protų, kaip kad šiandien orientacijos…
Jei jie būtų žinoję, kokią žalą daro savo Tautos paveldui, kokia pasaulinio lygio vertybė yra senoji lietuvių kalba…
Ne mažesnę nežinią – klaidinimą, kad “lituanizuoti lietuvių kultūrai svarbių asmenybių vardų, pavardžių formas pradėta XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio laikotarpiu”, dėl kurio nepagrįstumo Kuolys priekaištauja autorei, paskleidžia čia ir jis pats, vadindamas lietuvius lenkų broliais.
Gal taip “lituanizuoja” senovišką bažnytinį – “broliai Kristuje”…
Šeina gali galvoti kaip nori, bet nereikia savo nuomonės primetinėti prievarta, kaip jau tampa įprasta, šaipantis iš visko, kas buvo anksčiau. Labai nemalonu skaityti, kad daugiausiai lietuvių kultūrai yra nusikaltę tautinio atgimimo veikėjai…
Ta Šeina, atrodo, yra iš tų pačių tomošefskininkų, jedinstvo-jednosc ir leftistų-liberastų, kurie dėl savo ideologinių priežasčių patologiškai nekenčia lietuvių kalbos ir visko, kas lietuviška. Jų ideologizuotose galvose lietuviška reiškia nacionalistiška, nacistiška ir fašistiška. Prieš tai jie kovoja visomis priemonėmis, t.y., „denacifikuoja“ Lietuvą. Iš tokių motyvų ir atsiranda tokie „moksliniai“ (iš tiesų – ideologiniai) išvedžiojimai. Pagal juos išeitų, kad lietuviškų asmenvardžių ir lietuvių apskritai nebuvo, nes jie būdavo užrašomi kitomis kalbomis.
Autorius puikiai atkreipė dėmesį, kad kitos tautos kitose kalbose „vartojo ir vartoja polonizuotas lietuviškų vardų ir pavardžių formas: Mendog, Olgierd, Witold, Jagiello, Giedroyc“. Tačiau tuo pat metu tie Lietuvos denacifikatoriai labai stengiasi, kad lietuviai analogiškai nelietuvintų.
Kitose kalbose ir dabar lietuviški asmenvardžiai linksniuojami pridedant visas linksnių galūnes, kaip to reikalauja tų kalbų dėsniai, pvz., Дарюса Куолиса, Дарюсу Куолису (taip pat linksniuojama ir lenkų, čekų, latvių, estų ir kt. kalbose). Bet lietuvių kalboje, kur taip pat būtinos linksnių galūnės (taip pat ir vardininko linksnyje), denacifikatoriai atkakliai laužo lietuvių kalbos dėsnius ir su visa žiniasklaidos jėga pratina žmones nelinksniuoti, nepridėti ir nekaityti galūnių kitataučių asmenvardžiuose.
Labai sunku tikėti, kad tos Šeinos monografija kaip nors objektyviai nagrinėja Mickevičių ir savo-svetimo temą. Sprendžiant iš lenkišku šovinizmu ir rusiška denacifikacija dvokiančių Šeinos paistalų apie lietuviškus asmenvardžius, įtariu, kad ir visoje toje monografijoje privaryta lygiai tokių pat ideologinių propagandinių kliedesių ir antilietuviškų pritempinėjimų Mickevičiaus savas-svetimas tema.
Manau daugiau garbės Lietuvai, lietuvybei Europoje pelnytume, jeigu savo istorijoje išaiškintume pasauliui kodėl Mindaugui krikštijantis jam paliko lietuviškas (nekrikščioniškas) Mindaugo vardas. Juk Jogaila, Vytautas, kitų tautų karaliai krikšto atvejais gaudavo krikščioniškus šventųjų vardus.
Ką čia apie lietuvių kalbą kalbėt, kai mūsų Tauta yra metodiškai smukdoma LR Konstitucijos prasme? Ką nepaimsi – visur tas pat. Mane asmeniškai labai piktina žiniasklaida ir jos priemonės, Lietuvos piliečio žodžio ir saviraiškos laisvių nepaisymas. O naujos lietuvių kartos auga, mokosi, žiūri, girdi, įsimena, orentuojasi…Kas išaugs Lietuvai? Sukčių, begėdiškų mankurtų ir visiškų bailių ar abejingų budulių gaujos?Viskas pajungta kad tik įtikti valdžiai, kad dirbti jos skleidžiamai propagandai. Melui. Veidmainystei. Vagių vadinimui nusipelniusiais veikėjais..Iš tikrųjų Lietuvos dauguma dabartiniam režimui jaučia tik panieką. Kodėl mes turime apsimesti kad pritariame kvailystėm? Kodėl negalime garsiai pasakyti kad vykdoma kenksminga Lietuvai politika, o šalies ūkio ir socialinių sričių reikalai niekam nerūpi? Kur mūsų teisės? Jų beveik nėra. Deklaruojama bet nėra. Kodėl niekas negina Piliečio laisvių ir teisių? _-_ Tad pakalbėkime vienas su kitu infantiliškom temom, pasipiktinkime ,,kodėl sudegė degtukas” ir toliau gyvenkime įsivaizduodami kad viskas savo vietose
– propatria.lt/2022/05/nacionalinis-susivienijimas-kviecia.html?showComment=1654056518046#c74393944047346924
sūduvis 2022-06-01 07:08
“Politiškai esame nutildomi ir paliekami be pamatinių pilietinių teisių”. ARGI? Mes patys nevykdome jokios, realios politinės veiklos, vien plepame, straipsnius rašome, piktinamės, didžiai susirūpiname, užuot vienydamiesi po viena vėliava prieš marksistinių globalistų nurodymų vykdymą, skaldomės į daugybę nesisteminių partijų, partijėlių ir rengiam atskirus mitingus ir savo neveiklumo paminėjimus.”
Pažiūrėkite koks išsigimėliškas opusas ir kokia dar „teismų praktika“ kuriama:
http://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1707188/dainius-antanaitis-ar-savivaldybems-dings-noras-gincytis-teismuose-del-x-w-ir-q-rasymo-pase
Siekiama, kad institucijos net nedrįstų abejoti dėl bet kokio destruktyvaus piliečio noro užrašyti pavardę ne lietuviškai. Kad net nesiūlytų kreiptis į teismą, o tiesiog rašyti kaip interesantas užsinorės.
Tiesa, jie „argumentuoja“ ir šitaip: „jeigu gyventojų registre jau įregistruoti tokie vardai ir nenustatyta jokio neigiamo poveikio kultūrinio ir kalbinio tapatumo išsaugojimui, tai nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti tokį vardą. Nuoseklioje teismų praktikoje buvo daug kartų pabrėžiama, kad Lietuvoje jau yra registruota pavardžių su x, w ir net q raidėmis, tai neturi jokio neigiamo poveikio kultūrinio ir kalbinio tapatumo išsaugojimui.“
Taigi, reikia, kad mokslininkai tirtų poveikį kalbai, reikia fiksuoti kokį ardomąjį poveikį kalbai daro nelietuvinimas, galūnių ir linksniavimo naikinimas.
Pavardės šaknis rodo tautinę pavardės kilmę.
Jei ji kelia klausimų, TEISINĖJE valstybėje būtina įrodyti savo pageidavimo teisėtumą – pateikti dokumentus su tėvų/protėvių IKI OKUPACIJŲ turėta tokia pavarde.
Jei pavardė tokia tapo, kaip pilietis pageidauja, tik okupacijų laikais, jo pageidavimas netenkinamas, nes tai – nematerialus karų bei okupacijų palikimas. Tokia yra Tarptautinė teisė. Jei mes to nesilaikome, Lietuvos valstybė su Teisingumo ministerija priešakyje esame Tarptautinės teisės pažeidėjai !
Dar viena ,,smulkmena” – žmonos santuokinė pavardė NE JOS, o jos VYRO tautybei, jo kalbos taisyklėms pritaikoma (ir jo pavardės). Įstatymai į žaidimus su pavardėmis turi savo požiūrį, ir toli gražu ne romantinį.
Pirmosios lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas (1536-1602) Biblijos antraštiniame lape pasirašė “per Joną Bretkūną”, vokiškus laiškus kunigaikščiui – “Johann Bretke”, o lotyniškus – “Johannes Bretkius” arba “Johannes Bretke”. Taigi asmenvardžiai nuo XVI a. buvo derinami prie teksto kalbos, o tiksliau – prie jo skaitytojo kalbos.
Ar su manim ir 50% lietuvių – lenkiškai kalbėtum? Tai toks ir “numitinimas”…
Ką čia parašiau?! Kiek lietuvių moka lenkiškai?! 50%? Nesąmonė. Jau rusiškai gal tik 50%… Atrask tu net Švenčionyse tų lenkiškai va tiek?! Tėvas stebėjosi, kad Gardine niekas nebemoka lietuviškai. Tai polofilai – pasistebėkit, kad Marijampolėje lenkiškai nklausinėdami – vargu ar rasit…
Kas čia per polonizuota mafija, tiesą sakant? Stulbina, kai duomenys apie automobilių skaičius Lietuvoje(?!) buvo pateikti tik Vilniaus krašto duomenimis! 193? metų duomenys! Kas čia pakišo šitokiems va? Beje – o to laiko Vilniaus kraštas – su Lyda ir Gardinu – ar jau be?! Lietuva XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje – tokiems – tai Vilniaus kraštas?! Nepriklausomoje Lietuvoje tuo metu statistika buvo aiškesnė. Čia tada buvo Baltoskandija, o ne vakariniai slavai, ponai…
Kažkodėl žeidžia kai-kurie germaniški(!) kalbotyrininkai, kai baltų kalbas prie slavų kalbų priskiria… Gal jau kada-tada tai buvo iš caro rekrūtų pasinešta kalba?… O kaip tada Aukštieji Šimoniai, beje?… Kaip jau nuo neatmenamų laikų lietuvių naudoti žodžiai “ja” (“je”, “jo”) ir “biškis”…?… Ir kodėl net ir dabar(!) germanizmus gujame labiau negu slavizmus?
Atrodo, lyg Lenkijos galybės laikais karaliai nerašė ir nekalbėjo vokiškai? Kokius dar laiškus Daukantas galėjo rašyti lenkiškai?! Kad jis buvo vokiečių kultūros pastorius – mums net negalima žinoti? Visas lenkiškas dvaras rašė daugiausiai vokiškai ir po to – rusiškai – o jūs čia apie lenkų kalbą kaip vienintelę? Pačios lenkų kalbos rašytinės sąvokos pasirodė tik vokiečių raštuose apie 1450-1512… Skirtingai nuo jūsų, pripažinsiu, kad lotynų kalbos to meto raštuose buvo daugiau nei Karolio Didžiojo sukurtos vokiečių. O lenkų raštų Žalgirio mūšio metuose iš viso nebuvo… Nuostabius šališkumas vietoje vokiečių tvirtinant lenkų kultūrą… Čekų kultūra viduramžiais buvo savarankiškesnė nei mylimų lenkų, ponai…