A. Gedvilas. 25 milijonų vertas kovidinis Vyriausybės gerumo priepuolis

Apie tai, kad vos prieš pusmetį mūsų šalis ir visas pasaulis gyveno visai kitomis nuotaikomis, šiandien jau mažai kas prisimena. Prasidėjus karui Ukrainoje mūsų gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu ir esame priversti išmokti gyventi naujomis realijomis.

Tačiau tai nereiškia, kad turėtume pamiršti tai, kaip „puikiai“ mūsų šalis tvarkėsi su pandemijos iššūkiais, o bėgant laikui turime galimybę blaiviai ir nešališkai įvertinti mūsų valdžios sprendimus, kurie kartais verčia nevalingai žagtelėti.

Dvejopi standartai skiepijimo politikoje

Balandžio pabaigoje viešoje erdvėje pasirodė žinia apie tai, kad Lenkijos sveikatos apsaugos ministras pareiškė, kad jo šalis atsisako priimti ar apmokėti papildomas skiepų nuo koronaviruso siuntas, nes vis dar turi milijonus nepanaudotų dozių.

Anot ministro, Lenkija vis dar turi 25 mln. dozių, o papildomai užsakyta apie 70 milijonų. Tik 51 proc. lenkų yra visiškai paskiepyti, 59 proc. gavo tik vieną dozę, remiantis sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, kurie taip pat rodo, kad pastaruoju metu skiepijimų skaičius smarkiai sumažėjo. Verta paminėti ir Daniją, kaip pirmąją šalį, nuo gegužės 15 d. stabdančią skiepijimą nuo COVID-19.

Tuo tarpu Lietuvoje, nors ekstremalioji situacija jau yra atšaukta, atsisakyti naujų skiepų pirkimo niekas neketina. Dar daugiau – vos prieš kelis mėnesius Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) džiaugsmingai pranešė, kad šių metų pirmąjį ketvirtį Lietuva turėtų gauti 132 000 naujos „Nuvaxovid“ skiepų dozių, o antrajam ketvirčiui siekiama užsakyti dar 310 560 dozių. O Lietuvos Vyriausybė iš viso yra pritarusi 633 tūkst. skiepų dozių įsigijimui iš kompanijos „Novavax“.

Neišvengiamai peršasi klausimas: ar mūsų Vyriausybė žino kažką, ko nežino lenkai, todėl taip atsakingai ruošiasi dar vienai koronos bangai, ar mes esame tokie turtingi, kad galime sau leisti pirkti skiepus, kurių ateityje niekam neprireiks?

Deja, mano gauti duomenis leidžia teigti, kad neapsakomam Vyriausybės dosnumui (o tiksliau – kvailumui) ribų nėra. Ir ji galėjo sau leisti lengvu mostu išdalinti arba tiesiog išpilti skiepus, kurių kaina viršija 25 milijonus eurų?!

„Dovanų karalius“ – nuogas

Pagal SAM pateiktą informaciją, nuo 2021 m. liepos mėn. Lietuva padovanojo kitoms šalims 2 644 390 šalyje nepanaudotų skiepų. Dar virš 158 tūkst. skiepų  buvo utilizuotos dėl pasibaigusio galiojimo termino. Nors skiepų kaina vis dar įslaptinta dėl pasirašytų konfidencialumo sutarčių su skiepų gamintojais, viešoje erdvėje nesunkiai galima rasti žinių apie skiepų kainas.

Štai, pvz.,  puslapio duomenimis, vienos „AstraZeneca“ skiepų kaina gali sudaryti apie 2,05 Eur, „Janssen“ – 9,54 Eur, „Moderna“ – 29,57 Eur, „Pfizer-BioNTech“ – 18,6 Eur. Pagal šiuos įkainius visų Lietuvos kitoms šalims padovanotų skiepų vertė turėtų sudaryti apie 25 milijonus 700 tūkst. Eur.

Be galo įdomu yra analizuoti šių šalių sąrašą ir bandyti nuspėti, kokia logika turėjo vadovautis didieji mūsų Vyriausybės protai, skirstydami skiepus. Štai, pavyzdžiui, 44 milijonus gyventojų turinčiai Ukrainai (dar iki karo pradžios) kažkodėl buvo skirta 131 tūkst. „AstraZeneca“ skiepų dozių, o truputį daugiau negu 23 milijonus gyventojų turinčiam Taivanui – 255 900 skiepų dozių.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, apie ką užsiminė Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas prieš skiepijimo 3 doze etapą. Jis sakė, kad skiepai turi būti dovanojamos toms šalims, kurios patiria skurdą, badą ir finansiškai neturi jokios galimybės nusipirkti skiepų.  

Šalių sąraše yra ne tik mūsų kaimynė Latvija, Moldovos Respublika, Gruzija, Armėnija, bet ir kur kas egzotiškesnės šalys, pavyzdžiui, Tadžikistanas, Vietnamas arba Hondūras.

Dosnumas ne abipusis? Kita vertus, tai jau nebestebina

Labai įdomu būtų sužinoti, kokią naudą galėjo gauti mūsų šalis iš tokio dosnumo? Pavyzdžiui, oficialios statistikos portalo duomenimis, lietuviškos kilmės gaminių eksportas į Hondūrą nuo 2021 m. per mėnesį sudarė nuo 6,5 iki 63 tūkst. Eur, importas iš šios šalies nuo 2021 m. pradžios tesudarė 112,3 tūkst. Eur, tačiau tai nesutrukdė Vyriausybei padovanoti šiai šaliai skiepų už 1 milijoną 660 tūkst. Eur.

Pastaraisiais mėnesiais į Tadžikistaną lietuviškų gaminių  buvo eksportuojama maždaug už 200–300 tūkst. Eur, Vyriausybė lengva ranka padovanojo šiai šaliai skiepų už maždaug 123 tūkst. Eur.

Dar įdomiau yra pasižiūrėti į politinę kai kurių šalių, kurioms Lietuvos Vyriausybė demonstravo išskirtinį dosnumą, laikyseną.

Pavyzdžiui, Armėnija, kuriai buvo skirta Lietuvos skiepų dovana už maždaug 1,5 mln. Eur, konflikte su Ukraina pasirinko tyliojo pritarimo Rusijos veiksmams poziciją ir net Europos Tarybos balsavime, kur buvo sprendžiamas klausimas dėl Rusijos pašalinimo iš šios organizacijos, buvo vienintelė šalis (išskyrus pačią Rusiją), kuri balsavo prieš.

Gruzijos Ministras Pirmininkas ne vieną kartą yra pareiškęs, kad ši šalis neprisijungs prie sankcijų prieš Rusiją, nes tai gali pakenkti pačiai šaliai. Mūsų Vyriausybė per kelis kartus yra padovanojusi Gruzijai skiepų už beveik 1 mln. Eur.

Jeigu jau tokie dosnūs esame valstybėms, kurių politinis kursas neatitinka Lietuvos politinio kurso, tai gal galima buvo bent organizuoti barterinius mainus su šiomis valstybėmis?

Dėl Lietuvos pozicijos Taivano atžvilgiu jau smarkiai nukentėjo Lietuvos verslas, tačiau to mūsų valdžiai pasirodė negana ir šiai šaliai dar buvo skirta beveik 500 tūkst. Eur vertės skiepų parama, apmokėta mokesčių mokėtojų pinigais.

Tuo tarpu šios šalies pažadai plėtoti verslą ir pritraukti investicijas į mūsų šalį kol kas ir lieka tik pažadais.

Kai mūsų Vyriausybė stabdė „Belaruskalio“ trąšų tranzitą per Lietuvos teritoriją, buvo žadėta, kad krovinių srautai bus perorientuoti ir mes nepajusime nuostolio, tačiau dabar paaiškėjo, kad vien iš AB Lietuvos geležinkelių yra atleidžiami 2 000 darbuotojų, jiems nesiūlant jokių alternatyvų.

Mūsų žemdirbiai maldauja Vyriausybės skirti 3–6 mln. Eur paramą savo sektoriui, tačiau jų irgi nerandama, bet galime sau leisti lengvu rankos mostu 25 mln. Eur paleisti vėjais.

Kiek Šanchajaus Lietuvoje, įsivertinkite patys

Pandemijos laikotarpiu valdžia faktiškai įteisino prievartą šalyje, buvo ribojamas judėjimas, apsunkintos sąlygos dirbti ir užsidirbti, buvo žlugdomi žmonių verslai ir likimai, piliečiai buvo verčiami brangiai testuotis iš savo kišenės. Tačiau vos tik pasikeitus politinei situacijai pasaulyje, jau net susirgus kovidu galima net nebebūti saviizoliacijoje, o ir pati liga prilyginta gripui.

Dar daugiau, iš tų pačių žmonių pinigų, kurie ant savo pečių ir turėjo išlaikyti visą kovidinę naštą, Vyriausybė ne tik drįsta švaistyti skiepus į kairę ir į dešinę, tačiau net nesivargina ieškoti būdų nutraukti sutarčių su skiepų tiekėjais. Žinoma, po tokių represijų, dėl pinigų švaistymo žmonės jau tyli ir sako geriau tegul supila tas skiepus į kanalizaciją, negu mus skiepija bandomaisiais skiepais.

Dar, kad visi ramesni būtų, parodoma, kaip Šanchajuje policija elgiasi su žmonėmis. O tai, kiek mes dar turėsime nusipirkti skiepų, kurių niekam neprireiks, vis dar slepiama po paslapties šydu. Tuo labiau kad pati Sveikatos apsaugos ministerija pripažino, kad „vakcinos efektyvumas ir sukurto imuniteto apsaugos trukmė vis dar yra mokslinių tyrimų objektas.

Todėl būtų dar anksti teigti, kiek laiko po skiepijimo 4-ąja doze sukuriama efektyvi apsauga nuo užsikrėtimo, hospitalizacijos ar sunkių ligos išeičių, įskaitant mirties“.

Va taip paprastai, kelių pirštų spragtelėjimu, yra tvarkomi reikalai valdžioje. Dar daugiau – dabar, prisidengiant karu Ukrainoje, po dvejų metų represijų ir pinigų švaistymo, žmonėms jau net draudžiama išsižioti, nes dabar jų nepritarimą vykdomai politikai jau galima prilyginti karo kurstymui.

Štai taip vos per kelis metus, atsiradus tinkamai terpei, galima surasti pagrindimą net kelių dešimčių milijonų eurų vertam neatsakingam pinigų švaistymui.