K. Zamarytė-Sakavičienė. Parazitinių idėjų pandemija

Lietuva užima penktą vietą pasaulyje pagal svarbiausią pandemijos valdymo rodiklį – perteklinį mirtingumą. Kiti rodikliai taip pat prasti. Vyksta kaltų paieška. Nuo atsakingų politikų kaltė permetinėjama ant „antivakserių“, kuriais tampa visi, kurie kritikuoja pandemijos (ne)valdymą.

Panašios nuotaikos ruseno jau kurį laiką, bet spalio pabaigoje sprogo nauja viešųjų ryšių akcija – LRT žurnalistė Rita Miliūtė pirmoji paleido „skandalingą žinią“, kad mirusi gimdyvė Facebook‘e pasidalino vienu Sveikatos teisės instituto (STI) narių interviu.

Būtent po šio atradimo sparčiai kaip omicron atmaina medijose išplito influencerių ir žurnalistų kartojami analogiško turinio kaltinimai – gimdyvę pražudė „antivakseriai“.

Kaltinimai subliuško, kai prabilo mirusios artimieji. Jie piktinosi, kad medijos tendencingai pateikia faktus ir iškraipo situaciją. Mirties aplinkybių tyrimas dar nesibaigė ir spekuliuoti, kas ir kiek kaltas, būtų neetiška, tačiau artimųjų pasakojimai apnuogina pandemijos metu gilėjančias sveikatos sistemos bėdas. O dėl šių bėdų yra atsakingi tie, kas valdo sistemą.

Atsirado tokių, kurie viešai stebėjosi, kad STI neprisiima atsakomybės. Prisiimti svetimą atsakomybę būtų įžūlus susireikšminimas. Kas gi yra STI – ministrai ar Seimo nariai, priiminėjantys sveikatos priežiūrai žalingus sprendimus, vengiantys specialistų kritikos ir pasiūlymų, ignoruojantys visuomenės valią bei prievartinių priemonių buldozeriu traiškantys žmonių pasitikėjimą?

Stebėtis derėtų kitkuo. O būtent – kodėl už didžiulį sergamumą, mirtingumą nuo COVID-19 ir susijusias asmenines tragedijas žurnalistai ir influenceriai atsakomybę siūlo prisiimti ne politikams ir pareigūnams, kurie įgalioti valdyti pandemiją, bet jų klaidas įvardijantiems specialistams, kurie įgaliojimų valdyti pandemiją neturi?

Akivaizdu, kad tai paranku su pandemijos iššūkiais nesusitvarkančiai vyriausybei, kurios ministrai pasitikėjimo reitinguose nusileido iki rekordinių žemumų. Tačiau panašių manipuliacijų dėka pasitikėjimas tradicine žiniasklaida šiais metais taip pat rekordiškai krito. Kodėl žiniasklaidai apsimoka malti savo autoritetą į šipulius? Tikrų tikriausiai „antivakserių-žudikų“ akcija niekaip nesusijusi, pavyzdžiui, su spalio mėnesį Sveikatos apsaugos ministerijos ir reklamos agentūros pasirašyta 230 000 eurų vertės sutartimi, skirta užtikrinti „sklandžią COVID-19 pandemijos komunikaciją“, ar panašiai.

Stebint, kaip „sklandžiai“ vystoma ši komunikacija, gaila viešiesiems ryšiams švaistomų biudžeto pinigų. Argi jie nepraverstų COVID-19 gydymui ar darbuotojų testavimo apmokėjimui?

Mokesčių mokėtojams turbūt įdomu ir tai, kiek kainavo net penkių LRT žurnalistų tris mėnesius brandintas ir rėksmingai pristatytas tyrimas „Riaušių anatomija“, kuris išaiškino seniai žinomus kontraversiškus veikėjus ir prie jų nevykusiai bandė priklijuoti nieko bendro neturinčius pandemijos valdymo kritikus?

Kiek kainavo autorinis atlygis už pavadinimą ir režisūrinius sprendimus Rusijos valstybiniam Gazprom televizijos kanalui NTV, kuris 2012 m. rodė tyrimų programos laidą „Protesto anatomija“? Ar čia tik sutapimas, kad skirtingų valstybių transliuotojai susuko itin panašius filmus vienodais pavadinimais apie tai, kokie blogi žmonės kritikuoja valdžią – ten Putino, čia Šimonytės?

Klausimų pandemijos metu kyla daug. Kas atsitiko visuomenei, kurioje skiepyti laukia, kad kasdien skelbiamuose mirusiųjų skaičiuose pasirodytų daugiau neskiepytų, ir atvirkščiai? Kas yra valdžiai, kuri ruošia buldozerį jokiuose teisės aktuose nenumatytoms „žmogaus teisėms“, bet ignoruoja prigimtines teises, įtvirtintas Konstitucijoje, tarptautinėse konvencijose ir įstatymuose?

Kas yra žiniasklaidai, kuri blokuoja „visuomenei pavojingą“ pandemijos valdymo kritiką, bet nekaltus žmones be skrupulų vadina žudikais ir skelbia, pavyzdžiui, tokius tekstus: „Todėl labai norėčiau, kad visų vaikų skiepijimas vakcina nuo koronaviruso būtų privalomas. Ne tik dėl greitesnio pandemijos suvaldymo, bet ir dėl malonumo stebėti prievartinį bent vieno iš aršiausių antivakserių vaikų skiepijimo vaizdo įrašą“?

Atsakymai sunkūs ir vien pinigai jų neišsemia. Galbūt esmę atskleis analogija.

Šalia mums įprastų virusų ir bakterijų egzistuoja patogenai, kurie patekę į organizmą paveikia smegenis ir gali manipuliuoti nešiotojo elgesiu. Psichologas-evoliucionistas, Konkordijos universiteto (Kanada) profesorius Gadas Sadas (جاد سعد) knygoje „The Parasitic Mind“ pateikia keletą įspūdingų gamtoje pasitaikančių pavyzdžių.

Vorų vapsvos (pompilidae klasės) įgėlimas zombifikuoja vorą taip, kad šis nebegali pajudėti, o tuomet ant jo sudeda kiaušinėlius. Išsiritę vapsvos palikuonys suėda nejudantį, bet gyvą vorą. Parazitas parelaphostrongylus tenuis infekuoja kanopinių smegenis ir tai priverčia gyvūną eiti aplink mažais ratais. Gyvūnas negali nustoti suktis net tada, kai prisiartina pavojingas plėšrūnas.

Šie ir kai kurie kiti smegenų parazitai sukelia sau naudingą, tačiau nešiotojams žalingą, kartais net mirtinai pavojingą elgesį.

Remdamasis šia analogija profesorius G. Sadas rašo apie žmogaus proto parazitus – pražūtingai blogas idėjas, kurios funkcionuoja panašiai kaip smegenų parazitai. Jos suparalyžiuoja kritinį mąstymą, priverčia ignoruoti tikrovę, neparankius mokslo duomenis ir tuomet laisvai plinta vienoje ar kitoje populiacijoje. Parazitinės idėjos keičia nešiotojų elgesį jiems (ir atitinkamai populiacijai) žalinga linkme. 

Pandemijos metu katalizuojant COVID-19 baimei išplito daugybė parazitinių idėjų. Pavojingiausias iš dabar vyraujančių proto patogenų – žmonių segregacijos kaip leistino visuomenės gyvenimo reguliavimo idėja. 

Galimybių pasas neveikia kaip pandemijos valdymo priemonė. Tai tėra botagas, galimybių pavidalu sugrąžinantis žmonėms ir taip priklausančias konstitucines teises, kai jie pasiskiepija, ir teisių ribojimu baudžiantis tuos, kurie nepasiskiepijo. Pastarieji jokio nusikaltimo nepadarė, bet valdžios požiūriu, neprisidėjo prie „bendrojo gėrio“.

Jeigu sutinkame, kad siekiant „bendrojo gėrio“ toks asmenų segregavimas yra priimtinas, lieka tik pasaulėžiūrinis, susiklosčiusių aplinkybių ar politinių interesų klausimas – kas šios tikrąją bendrojo gėrio sampratą kategoriškai atmetančios valdžios yra pripažįstama „bendruoju gėriu“ ir kokias teises galima atimti iš tų, kurie atsisako prie jų supratimo prisidėti nurodytu būdu. Kitaip tariant, mes atsisakome lygių, neatimamų, universaliai galiojančių (ne tapatybės grupių) teisių sampratos ir leidžiame valdžiai nuspręsti, kokiu elgesiu ir kokių teisių nusipelnome.

Deja, daugelis negali matyti to, kas vyksta. Parazitinės idėjos paralyžiavo dalies žmonių kritinį mąstymą ir privertė ignoruoti faktus (kad galimybių pasas nemažina viruso plitimo; kad virusą platina ir paskiepyti; kad susirgti ir patekti į ligoninę gali visi; kad vaikams virusas sąlyginai nepavojingas ir t. t.).

Parazitinės idėjos trukdo suvokti, jog segregacijos precedentas pakerta esminius demokratijos principus bei gali lengvai atsisukti prieš bet kurį žmogų. Situacijų, kai asmens pasirinkimai neigiamai veikia visuomenės sveikatą, brangiai kainuoja biudžetui ar kitaip kenkia „bendrajam gėriui“, begalybė. Net ir uoliausiems galimybių paso šalininkams norėsis šokti ne visada ir ne pagal kiekvienos valdžios dūdelę.

Žalingiausia segregacijos pasekmė – tai didžiulis supriešinimas ir tariamai pagrįsta neapykanta „visuomenės priešams“, jų niekinimas, patyčios, absurdiški kaltinimai iš viešų asmenų, žurnalistų ir politikų lūpų. Liūdną šypseną kelia premjerės raginimas susitelkti naujos grėsmės akivaizdoje. Šie politikai jau niekada nesutelks žmonių, kurie liko už universitetų, darboviečių, parduotuvių, socialaus gyvenimo durų, kai kiti (taip pat galintys užsikrėsti, sirgti bei užkrėsti) ošia koncertuose ir stumdosi mados šou.

Retoriniai klausimai politikams – ar atstumtieji noriai ims vakcinas iš juos engiančių? Ar dėl tokios skiepijimo politikos nekris pasitikėjimas ir kitomis vakcinomis? Ar tai nesukuria terpės sąmokslo teorijoms klestėti?

Lyderiai įkvepia, despotai priverčia. Tačiau bendrojo gėrio per prievartą kurti nepavyks. Prievarta visuomenėje gimdo nepasitikėjimą, baimę ir pasipriešinimą. Bendrasis gėris gali būti puoselėjamas tik laisvai, sąmoningai bendradarbiaujant, jaučiant atsakomybę už bendrapiliečius, už visuomenę ir valstybę. Tik tuomet, kai yra geranoriškas nusiteikimas vieni kitų atžvilgiu. Kai piliečių išrinkta valdžia girdi ir gerbia savo šalies piliečius, o šie supranta, kuo pagrįsti valdžios sprendimai ir kodėl svarbu jų laikytis.

Tada, kai bendrasis gėris iš tiesų yra bendras – visų, t. y. kiekvieno, o ne kažkurių.

Galimybių paso politika yra priešinga bendrajam gėriui. Ji skaldo visuomenę ir verčia žmones rinktis ne savo valia, ne dėl vidinės atsakomybės už kitus ar bendrąjį gėrį, bet iš būtinybės daryti tai, ko reikalaujama.

Taip elgiamasi su dresiruojamais gyvūnais, o ne su orumą, laisvą valią ir protą turinčiomis moralinėmis būtybėmis. Sveikai visuomenei dresūra sukeltų audringą atmetimo reakciją. Parazitinių idėjų užkrėsta visuomenė susitaiko, pritaria ir skatina jai pačiai žalingą valdžios elgesį.