Etninės kultūros globos taryba savo svetainėje www.ekgt.lt paskelbė patobulintą Lietuvos etnografinių regionų žemėlapį.
Šis žemėlapis – tai 2003 metais EKGT užsakymu parengto Lietuvos etnografinių regionų žemėlapio atnaujinys.
Žemėlapio sudarytojai – humanitarinių mokslų daktaras Žilvytis Šaknys ir gamtos mokslų daktaras Danielius Pivoriūnas.
Žemėlapis sudarytas remiantis etnologų, lingvistų, etnomuzikologų, kitų mokslininkų tyrimais ir patarimais, apibendrinant žinias iš daugiau nei 200 etnografinių žemėlapių.
Remiantis susiklosčiusiu papročiu, jame Lietuvos Respublikos teritorija dalinama į penkis etnografinius regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą) ir Žemaitiją.
Nors šie regionai formavosi ne vienu laiku ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas, juos sudaro pakankamai ryškios etninės kultūros sanklodos, reikšmingos ne tik ten gyvenančių žmonių savimonei, bet ir visos Lietuvos kultūrinio identiteto palaikymui ir stiprinimui.
Svarbiausi bruožai, pagal kuriuos nustatoma Lietuvos etnografinių regionų teritorija, yra regioniniu savitumu pasižymintys materialinės ir dvasinės kultūros reiškiniai – darbo, šeimos, kalendorinių ir bendruomenės šventės, kalba (tarmės), folkloras, tradiciniai amatai ir verslai, kulinarinis paveldas, architektūra, drabužiai ir kt.
Tai kultūriniai regionai, kurie nesutampa su įvairiais laikotarpiais egzistavusių politinių, administracinių darinių ribomis.
Brėžiant etnografinių regionų ribas, laikytasi seniūnijų ribų (išskyrus didžiuosius šalies miestus). Žemėlapyje pažymėtos atskirų etnografinių regionų ribos yra sąlyginės, nes tarp regionų esančios maždaug 10–15 km plotą apimančios ribinės vietovės pasižymi regioninių požymių persipynimu.
Kita vertus, kai kurios seniūnijos etnografiniu požiūriu yra dvilypės, nes dalis seniūnijos priklauso vienam regionui, kita dalis – kitam regionui.
Tobulinant žemėlapį, papildomai pažymėti etnografinių regionų centrai, didesni miestai, savivaldybių ribos, Vilnius ir Kaunas išskirti kaip nepriklausantys etnografiniams regionams, nes šie didmiesčiai nepasižymi atskiriems etnografiniams regionams būdingomis ypatybėmis (skirtingai negu Klaipėda, pristatanti Mažąją Lietuvą), tiksliau pažymėta istorinė Mažosios Lietuvos riba.
Žemėlapio kairiojoje kraštinėje pateikti trumpi aprašymai apie etnografinių regionų istorines ištakas, pirmuosius paminėjimus, pavadinimo vartoseną, taip pat – regionų simbolines sostines.
Šalia pateikti simbolinių sostinių herbai, kuriuos, tobulinant žemėlapį ateityje, planuojama pakeisti regionų herbais.
Tai bus padaryta, kai visų Lietuvos etnografinių regionų herbai ir vėliavos bus patvirtinti valstybiniu lygmeniu.
Šis Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis turėtų padėti suprasti Lietuvos kultūrinių regionų sanklodą, kokie regioniniai papročiai ir etnokultūrinės vertybės atskirose teritorijose galėtų būti puoselėjamos ir garsinamos.
Juo remiantis galėtų būti formuojama ir įgyvendinama regioninė ir kultūros politika, o kultūros, švietimo įstaigos ir kitos institucijos bei organizacijos, užsiimančios etninės kultūros plėtra, skatinamos atsižvelgti į etnografinių regionų savitumus ir skirtumus.
Lietuvos etnografinių regionų žemėlapį galima rasti: čia.
Parengta pagal Etninės kultūros globos tarybos pranešimą
Kad Dzūkija tęsiasi nuo Kapčiamiesčio iki pat Švenčionių, mano galva tai nesusipratimas.. Trakai, Elektrėnai – Dzūkijoj..? Pabradė, Nemenčinė, Cirkliškis?
Dar gerai kad Švenčionėlių neapėmėt..
Juokdariai jūs turiu draugų Šiauliuose reikės pajuokauti kad jie dabar žemaičiai žinau kokia reakcija jų bus 😀
Elektrenai, Nemencine – Dzukija? Jums ten su galva viskas gerai? Ka vartojat?
O kur “od wiekòw ziemie polskie”?! Kur Dainowa (Dainava), Deguti (Degučiai), Ponary (Paneriai), Soleczniki (Šalčininkai) ir t.t.? Kur? Čia, jeigu ką, buvo juodas humoras.
Rimti, pasikaustę ir kryžminių specialybių žmones čia padirbėjo. Kompromisų, matosi, nelengvų būta, bet galutinis rezultatas geras. Džiaugiuosi.
“…nes šie didmiesčiai nepasižymi atskiriems etnografiniams regionams būdingomis ypatybėmis (skirtingai negu Klaipėda…”. Netikslumų, alogizmų ir net klaidinimų ir čia daug… Jei lenkiškų regionų lietuviai, sudarantys 10-70% čia išskiriami ir slavai “tuteišiai” neminimi – tai vargu ar šie lietuviai Nemenčinėje, Pabradėje yra dzūkai! Puikiai žinau Klaipėdą. Visas Klaipėdos kraštas – lietuviškų kultūrų mišinys. Ir 1980-1990 metais ten tikrai žemaičių dauguma prisitaikė kalbėti vakarų aukštaičių-šiauliečių tarme. Dar ir dabar daugelis 50-70 mečių jaučia jaunystės nostalgiją šiai tarmei ir maloniai kalba pakalbinti. Tai toks pat faktas , kaip Joniškio rajono vakaruose apie 1970 dar kalbėta žemaičių-dūnininkų šnekta, kurios jau nelieka. Bendrinės kalbos alternatyva beveik visai Lietuvai buvo aukštaičių šiauliečių ir kėdainiečių šnektos, besimaišančios su panevėžiečių tarme. Tai visiškas pavyzdys Klaipėdos krašte. Gerai, kad nepainiojama su žemaičių paribių šnektomis – ir VISAS KLAIPĖDOS KRAŠTAS čia turėjo būti žymimas kaip “kultūrų mišinys Kaune ir Vilniuje! “Atnaujinta”? Kaip buvo nelogiškai – taip ir liko net patikslintai! Šiauliuose gal tik 10% žmonių kalba žemaičių šnektomis – ir tai vis dar tas miestas, kuris iki šiol gal daugiausiai išlaikęs ALTERNATYVIĄJĄ Lietuvos šnektą – vakarų aukštaičių šiauriečių…