D. Razauskas. Genys ir lapė

Lietuvos ir Lenkijos „strateginės partnerystės“ svajonę palydint

XIX a. pabaigoje Gudijoje užrašyta ir paskelbta [1] štai tokia pasaka, ar veikiau pasakėčia, apie genio ir lapės draugystę, stebėtinai taikliai nusakanti ilgaamžę Lietuvos ir Lenkijos „strateginę partnerystę“:

Susuko sau genys lizdelį, pridėjo kiaušinėlių ir išperėjo vaikučius – tris geniukus. Džiaugiasi genys: „Užauginsiu, – galvoja, – vaikučius, turėsiu paguodą, o senatvėje pagalbą.“ Bet ne veltui žmonės sako: „Kas gi genį pažintų, kad ne jo ilgas snapas?“ Nemokėjo jis džiaugtis pats sau, ištrimitavo po visą mišką, kad Dievas jam vaikučių davė. Kokį tik paukštelį sutiks, vis į gimtuves kviečia. Prisirinko svečių, įsisiūbavo gimtuvės, prisivaišino taip, kad vos namo parsivilko. Pasklido po visą girią šlovė, kokias nepaprastas gimtuves iškėlė genys. Išgirdo apie tai lapė. „Palauk, bjaurybe [2], – tarė ji sau, – manęs į gimtuves nepakvietei, aš tau dar atsirūgsiu.“

Genys vaikus augina, peni, girdo, o lapė aplinkui jo lizdą suka, dantis šiepia, galvoja, kaip tuos genio vaikus nudaigojus. Ir sugalvojo. Prieina vienąsyk prie to medžio, kuriame buvo genio lizdas, ir daužo uodega į kamieną.

– Ką tu, lapute, darai? – klausia jos genys. – Kodėl mano vaikus gąsdini?

– Mat kaip, – sako lapė, – tai tu ir vaikų turi! O aš ir nežinojau… Na, tai varyk juos lauk iš lizdo, nes man šitas medis reikalingas malkoms.

– Lapute, kūmute, – ėmė prašyti genys, – leisk tu man vaikelius užauginti, tada sau kirsk medį.

– Negaliu aš laukti, – sako lapė. – Kas gi kaltas, kad tu čia susisukai lizdą! Ar maža tau buvo girios?

– Tai tiesa, girios ne maža, – sako genys, – tik kas galėjo žinoti, kad tu šitą medį kirsi?

– Reikėjo atsiklausti, liežuvį turi, – sako lapė, – pats kaltas, nėra ant ko skųstis.

– Ką gi man daryti, kūmute? Patark! – prašo jos vargšas genys.

– Tu patarimo prašai? Štai tau mano patarimas: nelaikyk vaikų prie savęs, nes išleps, išdyks, geriau išleisk juos geriau į žmones, į mokslą, prie žmonių apsitrins, darbo išmoks – žmonėmis bus. Ir tau senatvėje dėkos, gerbs…

– Gal ir tavo tiesa, – sako genys, – tik aš tokių žmonių nepažįstu, kad kam atidavus vaikus į mokslą.

– Atiduok juos man, – sako lapė, – aš tau padėsiu, aš išleisiu tavo vaikus į mokslą.

– O tai dėkui tau, mano kūmute, kad gelbsti mane iš bėdos. Visą amžių tau būsiu dėkingas…

– Paskui padėkosi, – sako lapė, – o dabar mesk juos man.

Išmetė genys vieną vaikiuką – lapė pasigavo, užbėgo už krūmo ir suėdė [3]. Apsilaižė ir pareina pas genį:

– Atidaviau, – sako, – mokytis į kalvius, pelningas amatas. Mesk kitą!

Išmetė genys ir kitą. Pagavo jį lapė, užsinešė už krūmo, suėdė. Grįžo pas genį.

– Atidaviau, – sako, – mokytis į dailides. Tinkamiausias darbas geniui, turės duonos kąsnį. Duokš trečią, atiduosiu jį į kubilius, geniai gabūs kubiliai [4].

Numetė jai genys ir trečiąjį geniuką, dėkodamas lapei, kad ji taip rūpinasi jo vaikais.

Suėdė lapė ir trečiąjį, kaip ir pirmu du. Parėjo pas genį:

– Mesk dar, jei turi, – sako jam.

– Jau visi, – sako genys.

– O kad visi, tai įkąsk man į užpakalį: aš tavo vaikus suėdžiau. Nereikėjo puikuotis.

Kai išgirdo tai genys, kad pravirko, vargšas, kad užraudojo: ir vaikų gaila, ir piktumas ima, kad lapė jį šitaip apjuokė. Turėtų jėgos – sudraskytų ją, bjaurybę, į gabalus, tik jėgos Dievas geniui nedavė. O laputė išsityčiojusi – dantis šiepia.

Nebėra nė ką pridurti. Čia pasaką ir nutrauksime, nors ji turi tęsinį, kurį sudaro aiškiai dirbtinai prijungtas savarankiškas tradicinis pasakų siužetas apie puodžiui puodynes sukūlusį gyvūną. Įdomi ir pamokanti gali pasirodyti nebent pati jungtis. O ji tokia:

– Kam aš ką blogo padariau? – galvoja jis [genys] sau. – Atėmė iš manęs lapė vaikus, išsišaipė iš manęs, išsišaipysiu ir aš iš ko nors. Atsimins ir mane!

Šią jungtį galima suprasti kaip nuorodą į Lietuvos viešojoje erdvėje įsisiautėjusios patyčių kultūros šaknis: pats savo namus išniekinęs, tėvynę išdavęs kvailys nesugalvoja paguodai nieko geresnio, kaip šaipytis iš likusių.

Išnašos:

[1] Матерiалы для изученiя быта и языка русскаго населенiя Сѣверо-Западнаго края, собранные и приведенные въ порядокъ П. В. Шейномъ, томъ II. Санктпетербургъ, 1893, c. 27–29, № 17; vertimas į lietuvių kalbą mano.

[2] Pirmine reikšme – „pagoni“, поганец.

[3] Suėdė reiškia pavertė savo kūno dalimi – integravo.

[4] Gudiškai бóндар, o lietuviškai – kubilius – tiesiog kaip pirštu į akį.