V. Sinica. Ką byloja Kanados konvojus?

Kanadoje, vienoje ideologiškai progresyviausių pasaulio šalių, pastarąją savaitę vyksta masinis sunkvežimių vairuotojų protestas prieš pandemijos apribojimus.

Prasidėjęs kaip protestas prieš reikalavimą skiepytis, kad galėtum kirsti Kanados-JAV sieną, jis išaugo iki reikalavimų naikinti visus ribojimus. Išaugo ir savo mastu, įtraukęs 50 tūkstančių vairuotojų ir daug įvairių kitų profesijų atstovų. 

Pati protesto akcija, nors didelė, graži ir šia prasme sėkminga, nėra tokia išskirtinė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visame pasaulyje vyko masiniai protestai prieš pandemijai valdyti skirtus ribojimus, kai kur net masiškesni ir ne mažiau išradingi. Tačiau Kanados „Laisvės konvojus“ įdomus būtent „savo“ neišskirtinumu – valdžios, žiniasklaidos ir kitų veikėjų reakcijos į jį yra tiesiog dabartinės demokratijų ir žodžio laisvės būklės veidrodis.

Pirmasis „Laisvės konvojaus“ akcentas buvo jį supanti žiniasklaidos tyla. Protestui pasiekus sostinę apie jį rašė viso pasaulio, įskaitant ir Lietuvos žiniasklaidą. Tačiau tai buvo reikšmingas įvykis ir iki tol. Visgi visą paskutinę sausio savaitę socialiniai tinklai mirgėjo įrašais apie šį protestą, o tuos įrašus lydėjo nuostaba, kodėl apie jį nerašo žiniasklaida.

Žiniasklaidos tyla atitiko bendrą tendenciją – ideologiškai „neteisingi“ protestai, ypač vykstantys Vakaruose, nėra nušviečiami. Visą praėjusį dešimtmetį buvo galima stebėti, kiek mažai žiniasklaidos dėmesio sulaukė milžiniški protestai už prigimtinę šeimą Prancūzijoje, Italijoje ar toje pačioje Estijoje, šimtatūkstantiniai protestai prieš abortus įvairiuose JAV miestuose ir kitose Amerikos šalyse. Vyraujančio žiniasklaidos naratyvo neatitinkantys protestai yra cenzūruojami – tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse.

Kai nebegalėjo tylėti, žiniasklaida ėmė iškreipinėti faktus, ieškoti priekabių. Jeigu Lietuvoje protestus bandoma diskredituoti ieškant prorusiškumo įrodymų ir odiozinių dalyvių, tai JAV ir Kanadoje tas pats daroma tarp protestuotojų ieškant rasistų ir baltųjų viršenybės šalininkų. Tai ypatingai kontrastuoja su, pavyzdžiui, 2020 metų protestų prieš rasizmą nušvietimu. Tada JAV miestus siaubę ir riaušes rengę „protestuotojai“ nesulaukė žiniasklaidos pasmerkimo, jų gretose nebuvo ieškoma skandalingų asmenų ir kriminalinių elementų, nors pastarųjų buvo taip gausu, kad nė nereikėjo ieškoti.

Žiniasklaidos akyse egzistuoja teisingi ir neteisingi protestai, atitinkamas ir jų vaizdavimas. Laisvės konvojus tapo dideliu ir neįmanomu nepastebėti pavyzdžiu, kaip tai vyksta.

Visi, sekantys šiuos įvykius, šiandien juokiasi iš Kanados premjero Džastino Trudo (Justino Trudeau) reakcijos. Prasidėjus laisvės konvojui, premjeras viešai kalbėjo, kad tai „radikali mažuma“ su „nepriimtinais įsitikinimais“, ir atvirai demonstravo atsainų požiūrį į šį protestą.

Vėliau sakė, kad „mūsų neišgąsdinsite“. Tačiau „radikaliai mažumai“ priartėjus prie sostinės, Trudo su visa šeima pasitraukė į įslaptintą saugią vietą, nenurodęs tam jokios priežasties. Galiausiai premjeras pranešė, kad susirgo COVID-19. Matyt, izoliuojasi. Svarbu ne pasijuokti iš leftisto premjero apsijuokimo, o tai, kokia simptomiška buvo jo panieka protestuojančiai visuomenės daliai ir koks menkas gebėjimas įvertinti visuomenės nuotaikas.

Nėra abejonių, kad susirinkimų teisė yra pamatinė demokratinė teisė, kuriai taikoma mažiausiai išimčių ir kuri gerbiama net karantino sąlygomis. Tuo įsitikinome ir Lietuvoje – kai 2020 metais buvo draudžiami renginiai ir susibūrimai, protestai vis tiek buvo leidžiami.

Protestams leidimų porą kartų neišdavusi Vilniaus miesto savivaldybė dėl to pralaimėjo teismuose. Lietuva nėra brandžios demokratijos šalis, tačiau Kanada demokratijoje gyvena antrą šimtmetį. Todėl ypač kontrastinga tai, kad ten įvesti draudimai protestuoti, įvairios valstijos („teritorijos“), pavyzdžiui Naujoji Škotija, fiziškai trukdė ūkininkams jungtis prie vežėjų akcijos, baudė gyventojus, kurie mėgino prisijungti prie Laisvės konvojaus arba rengė jo palaikymo akcijas savo gyvenamose vietose.

Kai reikia gniaužti „neteisingus“ protestus, demokratijoms tinka paminti demokratinius principus.

Kanados opoziciniai konservatoriai susilaukė gausios kritikos dėl savo neįgalumo šių protestų kontekste. Opozicija tarsi ir kritikuoja Trudo sprendimus, bet neužima jokios aiškesnės pozicijos, neteikia jam jokių reikalavimų, ką konkrečiai daryti, kokius ribojimus nutraukti. Nekritikuoja opozicija ir čia minėtų aspektų – žiniasklaidos šališkumo, politikų melo ar demokratinių teisių ribojimo.

Turbūt garsiausias šiandienos kanadietis Jordanas Petersonas viešai kvietė opoziciją „griebti progą“ (sieze the day), o šiai to nepadarius – keisti savo lyderį Eriną O’tulą (Erin O`Toole) į pajėgesnį. Kanados konservatoriai vasario 2 dieną atstatydino E. O`Tulą iš pareigų. Bet ar ne tas pats galioja mūsų susiskaldžiusiai opozicijai, pirmiausiai Skverneliui ir socdemams, nenusprendžiantiems, visgi kritiški ar ne kritiški jie yra dabartinių valdančiųjų pandemijos valdymo priemonėms?

Į ką susiveda visas šis marginalizavimas? Visame pasaulyje žiniasklaidos palaikomi politikai išsilaiko, priimdami visuomenės atmetamus sprendimus, tačiau palaikydami visuotinio pritarimo iliuziją.

Kol nepritariančių daug, bet jie negirdimi, galima apsimesti, kad jų nėra. Dar blogiau, kai jie girdimi, jų dar ir daugėja. Visoms visuomenėms būdingas bandos instinktas ir žmonės drąsiau išsako savo pažiūras, kai mato joms palaikymą viešumoje.

Tas pats įvyko Kanadoje: sausio pradžioje tos pačios apklausos rodė 40 procentų žmonių, pasisakančių už COVID ribojimų nutraukimą, sausio gale – jau 54 procentus. Dauguma šių žmonių niekada neišeis į protestus. Bet juos ignoruoti įmanoma tik tol, kol pavyksta vaizduoti, kad jų apskritai nėra. Visur tas pats manipuliacijos mechanizmas taikomas visais kultūrinių karų klausimais, pandemijos ribojimai – tik dar vienas atvejis.

Kanados „Laisvės konvojus“ turi mažą lietuvišką akcentą. Šios akcijos dalyviai savo įkvėpimu ir pavyzdžiu viešai vadina 1989 metų Baltijos kelią. Protestai labai skirtingi daug kuo, pirmiausiai savo tikslais – Baltijos kelias kovojo už tautų nepriklausomybę nuo okupacijos, o Laisvės konvojus – už piliečių laisvę nuo nedemokratinių suvaržymų.

Tačiau kokie bebūtų skirtumai, tai dar vienas įrodymas, kad Baltijos kelias yra plačiai žinomas ir išlieka pavyzdžiu protestams visame pasaulyje. Galima prisiminti, kad 2019 metais Baltijos kelią savo įkvėpimu vadino protestuotojai Honkonge, dar anksčiau – Barselonoje. 

„Laisvės konvojus“ yra įspūdingas renginys ir piliečių susitelkimo veiksmui pavyzdys, atkreipęs daugybės šalių gyventojų dėmesį. Kartu jis itin vaizdingai atskleidė dabartinių režimų antidemokratines tendencijas.

Lyg iš vadovėlio žiniasklaida iš pradžių ignoravo, o tada juodino protestą, savo ruožtu premjeras Trudo iš protesto juokėsi, o galiausiai nuo jo pasislėpė. Komformistinė opozicija negalėjo nuspręsti, palaikyti protestą ar valdžią.

Tikrovės neigimas ir valios paralyžius retai atsiskleidžia visu gražumu.

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas