V. Sinica. Valstybinės kalbos atnašavimas

Seimas sausio 11 d., po svarstymo pritarė asmenvardžių rašymui pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Daugiausia, trisdešimt penkis, balsus už šį kadaise Valdemaro Tomaševskio į Seimą atsineštą reikalavimą atidavė Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politikai. Bet palaikė jį ir kitos, valdžios ir opozicijos frakcijos, įskaitant ir Saulių Skvernelį su kolegomis, neva kuriančius „tautiškų vertybių“ partiją. 

Atrodytų smulkmena, jeigu ne tokio balsavimo priežastys. Kalbos pasuose klausimas unikaliai suvienija ypatingą Lietuvos politikų servilizmą, norą pataikauti išoriniam spaudimui, ir progresyvumą, norą kurti multikultūrinę visuomenę visur, kur tik įmanoma „išspausti“ teisinę įvairovę ir mažumų privilegijas vietoje visų piliečių lygybės prieš įstatymą.

Kuriuo kampu bežiūrėsi, tokio sprendimo priėmimas būtų Lietuvos pažeminimas – ne kokio pikto kaimyno, o savo pačių rankomis.

Vietoje liberalaus klausimo „kodėl neleisti, jeigu kažkas nori?“, verčiau paklausti, o kodėl reikėtų tai leisti? Atsakymą rasti sunkiau nei atrodo.

Valdančiųjų stumiamas projektas ne mažintų, o kurtų diskriminaciją. Jis leistų be lietuvių abėcėlės rašmenų vartoti ir dar tris raides: W, Q ir X. Tokios pataisos Lietuvoje sukurtų diskriminaciją kalbiniu pagrindu, sukuriant kalbos požiūriu skirtingai įstatymo gerbiamas/saugomas grupes. Kaip praktiškai reiškiasi diskriminacija?

Pirma grupė bus piliečiai, kuriems taisyklingam asmenvardžių užrašymui užteks leidžiamų trijų raidžių.

Antra grupė – daug skaitlingesnė – bus piliečiai, kuriems taisyklingam pavardžių užrašymui norima kalba leidžiamų trijų raidžių neužteks. Absoliuti dauguma užsienio šalių piliečių, kuriems apskritai gali būti reikalingi įrašai ne Lietuvos Respublikos valstybine kalba, atsiduria šioje grupėje. Taip pat ir Lietuvos lenkams iš garsiųjų trijų raidžių aktuali vienintelė W.

Bet lenkų kalboje ir piliečių pavardėse yra dar šešios raidės, kurių vartoti nebūtų galima. Čekų kilmės piliečiams reikėtų dar dvylika raidžių, danų – dar trijų, estų – taip pat trijų, latvių – septynių. Tai vien mūsų regiono tautos. Prancūzų kalboje yra dar bent septyniolika rašmenų. Kalbininkai suskaičiuoja virš 150 tokių ženklų skirtingose lotyniško pagrindo kalbose.

Trečioji grupė – asmenys, kurių gimtojoje ar pavardės kilmės kalboje vartojamas ne lotyniško pagrindo raštas. Lietuvoje yra gausu tokių tautinių bendrijų – žydai, azerai, armėnai, graikai, intensyvėjant migracijai gausės sirų, afganų, turkų, o gausiausi, žinoma, rusai. Visi jie, vien dėl savo kilmės šalies ir kalbos, atsidurs ant žemiausio laiptelio – pasuose negalės rašyti gimtąja kalba nieko. Skirtumas tas, kad kiti jau galės.

Tuo sukuriama nauja diskriminacinė tvarka mūsų šalyje. Šiuo metu Lietuvoje paso įrašų kalbos požiūriu egzistuoja absoliuti piliečių lygybė prieš įstatymus: visi piliečiai, nepriklausomai nuo savo gimtosios kalbos ir tautybės, pasuose vardus ir pavardes rašo valstybine kalba.

Natūralu, jog valstybinė kalba kartu yra ir gimtoji kalba absoliučiai daugumai Lietuvos piliečių, kaip yra ir beveik visose Vakarų valstybėse. Bet principas yra aiškus, suprantamas, ir visų tautybių gyventojams sudarantis vienodas sąlygas. Valdantieji labai stengiasi tai sugriauti.

Pasų „liberalizavimas“ kokiomis norima kalbomis prieštarautų Vakarų demokratijų praktikai ir tarptautinei teisei. Beveik jokios brandžios demokratijos šalys į Vakarus nuo buvusios geležinės uždangos nesuteikia galimybės piliečiui pase rašyti nevalstybine kalba.

Nei Šiaurės šalyse, nei Jungtinėje Karalystėje, nei Prancūzijoje, nei Vokietijoje ar JAV pase neužsirašysite nei „Raskevičius“, nei „Čmilytė“. Europos žmogaus teisių teismas bylose, kur buvo skundžiama Latvija (Metzen vs Latvia) ir Lietuva (Wardyn vs Lithuania), ne vieną kartą patvirtino šios tvarkos teisėtumą, pabrėždamas, kad asmenvardis nėra vien privati nuosavybė, jis skirtas visuomenei vartoti ir atpažinti asmenį ir turi būti reglamentuojamas visuomenės daugumai patogiausiu būdu.

Tai yra, galiojanti tvarka turi leisti prireikus visada galėti ištarti užrašytas ir iš klausos užrašyti bendrapiliečių pavardes, nesimokant svetimų kalbų raidžių tarimo ir rašybos.

Prieštarautų tokia valdančiųjų siūloma tvarka net ir 1994 metų Lietuvos-Lenkijos sutarčiai, kurioje šis klausimas paliestas, bet numatyta rašyti originalias pavardes pagal skambesį valstybine kalba. Kitaip tariant, rašymas „Tomaševski“ atitinka sutarties sąlygas, bandymas lietuvinti į „Tamašauską“ jų nebeatitiktų.

Lietuva laikosi šios sutarties, ankstesnė Lenkijos valdžia spaudė jos nebesilaikyti. Atkreiptinas dėmesys, kad dabartinė Lenkijos valdžia to nebereikalauja. Lenkijos valdantieji supranta, kad NATO ir regiono saugumo klausimai, yra nepalyginamai svarbesni. Gal net supranta, kad toks sprendimas būtų išdavystė Latvijai, kuri patiria milžinišką Rusijos spaudimą priimti analogiškus sprendimus rusų atžvilgiu. Rusijos ambasadorius Lietuvoje jau gyrė asmenvardžių projektus, Latvijos parlamentarai jau prašė jų nepriimti, priežastimi įvardindami būtent Rusijos interesą tuo pasinaudojant spausti Latviją.

Jei anksčiau šį projektą „stūmę“ Kubilius su Kirkilu sąžiningai akcentuodavo, jog jis jiems atrodo reikalingas vardan geresnių santykių su Lenkija, tai naujieji entuziastai akcentuoja mišrias lietuvaičių santuokas, o su Lenkija visa tai esą kone nesusiję. Faktai rodo priešingai. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad paso įrašai nevalstybine kalba pagrindiniame puslapyje galimi tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) leistomis išimtimis. Tos išimtys yra Lietuvos pilietybę įgiję užsienio šalių piliečiai, jų sutuoktiniai ir vaikai.

Žodžiu, žmonės, kuriems gali kilti ir kyla situacijos, kai skirtinguose jų pasuose (tarkime, Lietuvos ir Prancūzijos) jų ta pati pavardė rašoma skirtingai. Tokios išimtys irgi savaip probleminės ir Vakarų pasaulyje netaikomos, tačiau Lietuvos valdančiųjų šie žmonės visiškai nedomina. Tiksliau domina tik kaip priedanga. Nes niekada ir jokia valdančiųjų grupė neregistravo projekto, kuris atitiktų šias VLKK leistas išimtis. Priešingai, retorikoje prisidengiant užsieniečiais ir jų šeimomis, visada teikiami projektai, kuriais asmenvardžiai būtų „liberalizuoti“ Lietuvos lenkakalbiams.

Šiemet ir Laisvės partijos politikai, ir Seimo teisininkai apsimeta, kad viso šio konteksto nežino, o VLKK pozicija paso įrašų klausimu neva yra tik nuomonė, Seimo narių neįpareigojanti ir neprivaloma. Kai anksčiau analogiškus siūlymus teikė A. Kubilius, Seimo Teisės departamentas savo išvadose Kubiliaus projektui rašė: „Tokios nuostatos neatitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodytų oficialių išvadų, į kurias įstatymų leidėjas, anot Konstitucinio Teismo, negali neatsižvelgti“.

Analogiškai ir Europos teisės departamentas teigė: „Projekto 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos išimtys neatitinka VLKK siūlymų, nes, visų pirma, pagal Projektu siūlomą reglamentavimą galėtų susidaryti situacija, kai Lietuvos Respublikos piliečiams, net neturėjusiems kitos valstybės pilietybės, būtų leista asmenvardžius rašyti lotyniškais rašmenimis. […] Toks reglamentavimas nepagrįstai išplėstų VLKK siūlomą išimtį“.

Šiandien Laisvės partijos atstovai aiškina, kad VLKK nuomonė šiuo klausimu nėra įpareigojanti, o tik rekomendacinė. Tačiau Konstitucinis Teismas išaiškinęs priešingai – įrašai nevalstybine kalba pasuose galimi tik išimtimis, kurias leidžia VLKK. VLKK yra spaudžiama pakeisti poziciją ir šį rudenį vėl balsavo šiuo klausimu, bet liko prie savo pozicijos – tokios išimtys galimos tik Lietuvos pilietybę gavusiems užsienio šalių piliečiams, jų vaikams ir sutuoktiniams. 200 000 Lietuvos lenkakalbių – ne.

Todėl Seimo teisės departamentas vėl nedviprasmiškai rašo: „siūlomas reguliavimas […] nedera su Konstitucinio Teismo formuojama konstitucine jurisprudencija, pagal kurią Seimas […] negali neatsižvelgti į minėtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pateiktas oficialias išvadas ir jose išdėstytą poziciją ir siūlymus.“ Seimas, žinoma, tikisi, kad priėmus įstatymą, Konstitucinis Teismas apsigalvos ir prieštaraudamas pats sau jau po fakto pasakys, kad taip daryti galima.
Pats noras liberalizuoti asmenvardžių rašymą pasuose yra gerokai perdėtas ir išgalvotas. Pagal 2014 metais Mykolo Romerio universiteto sociologų tyrimą (87 puslapis) – rodos, vienintelį tokį tyrimą šia tema, – vos 15 procentų Lietuvos lenkakalbių laiko asmenvardžių rašymo pasuose klausimą vienu svarbiausių būtent lenkakalbių bendruomenei. Tas pats skaičius, beje, būdingas ir kalbant apie gatvių lenteles. Kas iš tiesų svarbu besitapatinantiems su lenkų tautybe, tai lenkiškų mokyklų ir švietimo išsaugojimas.

Ne lentelės ir ne pasai. Tačiau prieš dešimtmetį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos paverstas dvišalių santykių su Lenkija dalimi, pasų klausimas iki šiol išlieka išpūstu burbulu, dėl kurio laužomos ietys, vakarietiška praktika ir šalies Konstitucija.

Ligšioliniai balsavimai ir partijų faktinės pozicijos rodo, kad balsų šiam antikonstituciniam projektui priimti Seime yra su kaupu – virš aštuoniasdešimties. Prezidento kreipimasis į Konstitucinį Teismą ir pastarojo nuoseklumas, o ne pataikavimas politinei konjunktūrai, yra vienintelė viltis valstybinės kalbos statusui išsaugoti.

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas