A. Jakavonytė. Ar už tokią laisvę kovojome?

Pastarosiomis dienomis žmones, mylinčius ir gerbiančius savo tautą ir valstybę, sujaudino ir labai papiktino šaukiantys ir klykiantys protestuotojai, kuomet vyko Sausio-13-osios aukų bei visų kovojusių ir gynusių šventą Lietuvos žemę pagerbimas. „Gėda, gėda, gėda….“ garsiai rėkė, klykė, trimitavo maža grupelė piktų žmonių.

Šie žodžiai ironiškai atspindėjo ne veiksmus ar žodžius tų, kuriems jie švilpė, bet juos pačius. Juk ne kam kitam, o jiems turėtų būti gėda dėl laisvės kovotojų atminimo sutrypimo, nebuvimo anuomet, kai reikėjo saugoti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Jie nebuvo ir tą baisią sausio 12-osios naktį, kuomet lietuviai savo kūnais ir krauju išsaugojo Lietuvos Nepriklausomybę.

Jų artimieji nebuvo kankinami KGB rūmuose, nekalėjo Sibiro kalėjimuose, neaukojo savo gyvybių už Lietuvos laisvę, nes būtų supratę, ką Sausio 13-oji reiškia tiems, kurie buvome prie Televizijos bokšto ar saugojome Aukščiausiąją Tarybą, o ypač tiems, kurių artimieji žuvo gindami Lietuvos laisvę ar kurių artimieji buvo išniekinti, sušaudyti KGB rūmuose, lageriuose, kurie net nežino, kur yra jų artimųjų kūnai.

Nes argi taip elgtųsi tie, kurie savo noru būtų atėję ginti Laisvės tuomet, tą baisiąją sausio naktį?

Jie tą šventą valandą drįso šaukti, rėkti, baubti, kai tuo metu daugelis žmonių šluostėsi ašaras, meldėsi ir prašė Dievo, kad daugiau ta siaubinga diena nepasikartotų. Jie savo veiksmais sutrypė viską, kas yra švenčiausia – paniekino kovotojus už Lietuvos laisvę ir jų atminimą.

Tikrai yra labai gėda, kad tarp šių mitinguotojų buvo LR Seimo narių, kurie vietoje to, kad būtų sustabdę klykiančią ir rėkiančią minią, patys aktyviai prisijungė prie jų. Tai tikrai yra gėda… gėda… ir labai gėda, kad tokie Seimo nariai  atstovauja Lietuvos žmones.

Anuomet, prieš 31 metus, kai mūsų šventą Lietuvos žemelę puolė atėjūnai,  buvo labai baisu, skaudu ir siaubinga. Bet anuomet puolė ir mes gynėmės nuo atėjūnų, kurie norėjo jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, bandė šturmuoti Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Norėjo atimti mūsų Laisvę.

Visų mūsų susitelkimo ir vienybės dėka mes išsaugojome Laisvę. Tačiau po 31 metų mes girdime Lietuvos žemėje gyvenančios minios rėkavimus ir įžeidinėjimus. Tai dar labiau skaudina ir neramina. Ar ši rėkianti minia supranta, kokia kaina buvo iškovota Nepriklausomybė, kiek aukų buvo paaukota ant Laisvės aukuro? Amžina šlovė, neblėstanti garbė ir dėkingumas šiems visiems žmonėms.

Sunku patikėti ir suvokti, kad tai vyko tokią šventą dieną – kuomet vyko Laisvės gynėjų pagerbimas ir įteikiama Laisvės premija. Jie nesustojo rėkti, klykti net tuomet, kai kalbėjo Laisvės premijos laureatė, viena iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbių, vienuolė Bernadeta Mališkaitė. Tai yra taip žema, kad sunku žodžiais apsakyti. Bet man baisiausia, kad kai kurie žmonės rėkė, šaukė laikydami Lietuvos trispalvę, kuri tą baisią Sausio 12-osios naktį buvo sulaistyta krauju.

Tie, kurie buvome tą baisią naktį prie televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos ar saugojome ją iš vidaus, niekada tos nakties nepamiršime. Neįmanoma pamiršti ne tik dėl baisių akimirkų, bet ir dėl šalia buvusių žmonių – kiek gėrio, atjautos, rimties, susitelkimo ir pasiaukojimo buvo visų veiduose. Net ir tuomet, kai prie Aukščiausiosios Tarybos atvyko tankai, jokios baimės nejaučiau, greičiau buvo vidinis pyktis: ,,Kodėl jūs taip darote? Juk mes nepuolame jūsų žemės, mes tik norime gyventi Laisvoje Lietuvoje”.

Gerai įsižiūrėkite į protestuotojų prie Seimo veidus, kokios išraiškos buvo jų veiduose – pyktis, agresija, nepasitenkinimas viskuo. O ką jūs padarėte vardan Lietuvos?

Labai taikliai Sausio 13-osios minėjime pasakė Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė: „Tai, kad jūs šiandien galite man švilpti, yra iškovotos Laisvės dalis“.

Iki ko priėjome, kokia pagarba tiems, kurie iškovojo laisvę, kokia pagarba žuvusiųjų ar sužeistųjų artimiesiems, tiems, kurie išsaugojo Laisvę, visiems Laisvės premijos laureatams, tarp kurių buvo ir Anapilin išėjęs tėtis partizanas Juozas Jakavonis-Tigras ir dar 6 partizanai.  

Istorija moka sukti savo ratus atgal, pagrasindama: ,,Jeigu nebudėsite laisvės sargyboje,  ateis svetimieji ir pagrobs ne tik materialinius, bet ir dvasinius turtus, kurie sudaro Tėvynės laisvės ir meilės, valstybės piliečių santarvės ir gerovės pamatą”. Todėl turime dar labiau susitelkti ir budėti laisvės sargyboje

Autorė yra Vilniaus miesto savivaldybės narė