Tarp Sausio 13-osios gyvosios istorijos ir atminties: kaip laisvę suprantame šiandien?

„Būni ten, kur turi būti, ir nekyla jokių abejonių, – pasakojimą apie Sausio 13-osios įvykius pradeda VDU Istorijos katedros profesorius Jonas Vaičenonis. – Tuomet buvau studentas, kuris savo akimis stebėjo, kaip šalis atkuria savo nepriklausomybę ir visomis išgalėmis bando išsaugoti savo valstybingumą ir kurti naują Lietuvą“.

Pasak istoriko, į Sausio 13-ąją žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, džiugu, jog šiandieninė Lietuvos valstybė peržengė tam tikrą ribą – rodos, prieš gerą dešimtmetį ši data vis dar buvo pažymėta gedulu dėl

aukų, tuo tarpu šiandien ji jau yra daugiau laisvės, o ne gedėjimo, simbolis. „Tų 14 užgesusių gyvybių bei visų sužeistųjų, ginant laisvę, Lietuva nepamirš niekada, bet mes sugebėjome nusirišti gedulo kaspinus ir pagaliau tai suvokti kaip pergalę bei šventę, gerbdami savo didvyrius, kurių pasiaukojimas visada išliks ant mūsų laisvės aukuro“, – apie sunkų praeitą etapą kalba prof. J. Vaičenonis.

Sunkumai po nepriklausomybės atkūrimo ir „grįžtantys talonai“ šiandien

Atkurtą nepriklausomybę reikėjo įgyvendinti. 1990 m. Kovo 11-iosios Aktas buvo paskelbtas, tačiau laukė didžiulis sunkumas – suformuoti Lietuvos vidaus ir užsienio politiką, savivaldą, perimti valstybės sienas,  kurti ekonomiką ir formuoti teisinę valdžią. Kaip prisimena amžininkas ir VDU istorikas, Sovietų Sąjungos nenoras susitaikyti su Lietuvos demokratijos siekiu 1990-aisiais pasireiškė ekonomine blokada, o tai kėlė dar daugiau nerimo bei nežinomybės žmonėms. „Šiandieninė Lietuvos valdžia vėl pradėjo kalbėti apie kuponus, kurie tuo metu egzistavo ir buvo susiję su nepritekliumi. Manau, kad šiandien yra įvairiausių kitų būdų bei sprendimų padėti šalies piliečiams“, – apie sunkaus laikotarpio patirtis ir dabartines politines diskusijas kalba J. Vaičenonis.

Istorikas prisimena ir kitus tuometinius iššūkius, siekiant materializuoti atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. „Vienas svarbiausių naujos, ką tik išsivadavusios iš totalitarinio režimo valstybės tikslų buvo suformuoti Krašto apsaugos ministeriją. Vietoje jos, 1990 metais kaip pereinamas, laikinas jos darinys buvo sudarytas Krašto apsaugos departamentas, kuris veikė beveik dvejus metus“, – kaip pavyzdį apie naujai besiformuojančią Nepriklausoma Lietuvą pateikia mokslininkas. – Žinoma, lygiagrečiai sovietų valdžia vis bandė įvairiausiais būdais destabilizuoti tuometinės valstybės vadovybės kasdienius veiksmus. Pavyzdžiui, 1990 metų pabaigoje sovietai nuėmė įkalinimo įstaigų apsaugą bei savo vidaus kariuomenę“.

Pasak istoriko, tai buvo didžiulis iššūkis, nes kalinių paleisti į laisvę nebuvo galima, bet tuo pačiu dar nebuvo suformuota jokia infrastruktūra, todėl reakcijos reikėjo itin greitos. Tokių iššūkių buvo ir įvairiausiose kitose vidaus ir užsienio politikos srityse. Prof. J. Vaičenonio teigimu, reikia nepamiršti ir to, jog tuo metu Lietuvoje buvo dislokuota sovietinė kariuomenė, tad iššūkių tikrai netrūko. Šalia to, nei viena didžioji Europos ar pasaulio valstybė neskubėjo skelbti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, šalis negalėjo tapti tarptautinės teisės dalyve bei efektyviai formuotis.

Tarp Vilniaus ir Kauno – svarbiausios 1991 m. sausio akimirkos jauno istoriko akimis

„Tuo metu kaip tik vyko sesija, laikėme egzaminus, tačiau Vilniaus gatvėse vyko įvairūs neramumai, į miestą plūdo autobusai žmonių iš visos Lietuvos. Ramiai sėdėti auditorijoje kai vyksta tokie dalykai – neįmanoma. Visas mūsų būrys neraginamas vieningai ėjo į miestą, būriavomės prie Parlamento, Martyno Mažvydo bibliotekos, lemiamas dienas – sausio 11 ir 12 – budėjome S. Konarskio gatvėje, – prisiminimais dalijosi įvykių liudininkas prof. J. Vaičenonis. – Dalis kurso bičiulių, tarp jų ir aš, dalyvavome Sąjūdžio veikloje, todėl mums atrodė natūralu ir net būtina prisidėti prie pasipriešinimo“.

Sausio 11 ir 12 d. jaunas studentas kartu su bičiuliais budėjo prie Lietuvos televizijos, S. Konarskio gatvėje. „Buvo šaltas sausis, pamenu, įeidavome į vidų trumpam ant dirbtinės odos minkštasuolių pailsėti, pasišildyti ar pakilti į kavinę išgerti arbatos. Tam, kad sušiltume, žaidėme futbolą su skardine lauke. Tą naktį bandėme susisiekti su šeima, jie perdavė, kad sveiki gyvi. Sausio 12 dieną pradėjo sklisti įvairiausi gandai, kad traukiniai tarp Kauno ir Vilniaus nevažiuoja, o autostrada uždaryta ir kontroliuojama sovietinės kariuomenės. Sausio 13-ąją mano senelio gimtadienis, kurį visuomet minėdavome su visa šeima. Nusprendžiau grįžti į Kauną, persirengti. Sugrįžau su pasitaikiusiu autobusu, armijos keliuose nesimatė, bet tvyrojo didžiulė įtampa“, – apie budėjimo ir nežinios dienas pasakoja istorikas.

Grįžęs namo J. Vaičenonis  šiek tiek numigo, susiruošė vilnones kojines, švarius rūbus, turėjo su šeima kuklią 91 metus minėjusio senelio gimtadienio vakarienę. „Namie visuomet stebėjome televiziją. Nutrūkus Eglės Bučelytės transliacijai, pradėjau ruoštis į miestą budėti. Tuo metu gyvenome daugiabutyje Eiguliuose, pro kurio langą pamačiau, kaip gretimame daugiabutyje name viena po kitos, po televizijos šturmo, užsidega šviesos languose. Išbėgus į kiemą iš gretimų namų pradėjo bėgti ir kiti vyrai. Vienas jų turėjo automobilį. Nors ir būdami nepažįstami, kartu sušokome į tą automobilį. Visų tikslas buvo – pasiekti Kauno televizijos centrą.

Kai atvykome, minia dar buvo nedidelė, gal 50–100 žmonių, o po to gatvės užsikimšo. Labai greitai Kaunas perėmė televizijos transliaciją. Pastatė ir mums, budintiems, mažą televizoriuką pro langą, kad matytume kas vyksta. Šalta, žmonės dalinasi arbata ir nebyliai mąsto, kas čia bus, ar Kauną irgi šturmuos, – apie patirtą Sausio 13-osios naktį Kaune pasakoja profesorius. – Jau žinojome apie aukas Vilniuje, juolab, kad prie Kauno Soboro, Gedimino gatvėje buvo dislokuota visa sovietų desantininkų divizija, todėl gandai ėjo ir svarbiausia buvo apsaugoti svarbiausius informacijos perdavimo centrus. Kadangi buvo bijoma karinės technikos, prie Kauno televizijos centro buvo atvaryti smėlio sunkvežimiai ir užstatyti pagrindiniai pravažiavimai“.

1991 metai po Sausio 13-osios ir linkėjimai šiandieniniai pilietinei visuomenei

Pasak J. Vaičenonio, po tos lemtingos nakties Lietuvą užklojo gedulas. „Sausio 13-ąją žuvęs Titas Masiulis buvo iš Kauno. Jis buvo pašarvotas Karo muziejuje Kaune, pagrindinėje salėje. Tuo metu dirbau muziejaus darbuotoju, pamenu nesibaigiančias eiles per miesto centrą, kurias sudarė žmonės, atvykę atiduoti pagarbos ir palinkėti amžinosios ramybės laisvės gynėjui“, – prisiminimais dalijasi mokslininkas. Anot jo, tuo pat metu vis dar jautėsi nerimas dėl sovietų kariuomenės Kaune, ar ji negaus jokių nurodymų taikyti veiksmus prieš Lietuvos piliečius, bet su laiku įtampa nuslūgo. 

„Pradėjo bėgti mėnesiai, vienas po kito pasipylė tarptautiniai kitų valstybių Lietuvos nepriklausomos demokratinės valstybės pripažinimai ir staiga – netikėtas „Rugpjūčio pučas“, kuomet eini į darbą ir matai kariuomenės užimtas svarbiausias miesto įstaigas“, – įvairiausių istorinių įvykių suirutę atsimena istorikas. Jo teigimu, būtent po 1991 metų įvykių Maskvoje įvyko esminis lūžis, kuomet ir Lietuva galėjo atsikvėpti bei toliau formuoti savo valstybę.

Sausio 13-osios įvykių dalyvis prof. J. Vaičenonis aktyviai užsiima akademine veikla, dirba tiek su studentais per paskaitas, tiek su moksleiviais vykdo įvairius projektus. Paklaustas, kaip šiandieninė pilietinė visuomenė turėtų suvokti šią datą, istorikas neabejodamas atsako – kaip pavyzdį ir sunkią pamoką būti drąsiems, nebijoti priimti sprendimų ginant pagrindinę žmonijos vertybę – laisvę, būti ištikimiems savo principams, siekti vienybės ir ją palaikyti bei suvokti dabartinių priimamų sprendimų įtaką šiandieniniam valstybės gyvenimui.

Sausio 13-oji, laisvės vertė ir istorinės atminties perdavimas jaunimui

Laivės gynėjų diena, be abejonės, yra viena svarbiausių mūsų jaunos valstybės datų, bet VDU Istorijos katedros dėstytojas bei istorijos mokytojas ekspertas dr. Domas Boguševičius susiduria su kita problema – kaip dabartinei kartai mokykloje perduoti istorinę atmintį, kad būtų suprantama ir laisvės kaina.

„Kalbant apie Sausio 13-ąją, didžiausia šiandienos problema yra tuose pasakojimuose, kurie yra perduodami mokyklose – gyvasis kartų susidūrimas. Mokytojai ir skirtingos jų kartos Sausio 13-ąją suvokia kaip asmeninę patirtį per dalyvavimą tiesiogiai jos įvykiuose ar prisiminimus iš vaikystės. Tai – gyvoji istorija. Dabar mokykloje turime jaunuolius, kurie yra gimę po 2000 m. Ši data jau buvo istorija iki jų, todėl suprantama, kad ji jiems neturi jausminių sąsajų“, – pasakoja dr. D. Boguševičius.

Kita vertus, pasak 2015-aisiais Kauno miesto Metų mokytoju išrinkto pedagogo,  reikia suprasti, kad istorinei atminčiai mokykloje skiriama itin mažai dėmesio. „Jei ir skiriama, tai dažniausiai per olimpiadas, konkursus ar kitais konkurenciniais būdais, bet istorinė atmintis nėra įtraukta į mokymosi programas ir procesus. Todėl, galvojant apie Sausio 13-osios įvykius, man didžiausias iššūkis kaip amžininkui – ne tik perduoti informaciją, bet ir sukurti emocinę prasmę, santykį tarp istorijos ir moksleivių“, – mintimis apie iššūkius dalijasi istorikas.

Paklaustas, kaip su mokiniais, kurie jau yra gimę pasaulio piliečiais, mokytojas per pamokas kalba apie laisvę bei patriotizmą, D. Boguševičius neslepia, jog tarp jaunuolių egzistuoja ir tam tikros problemos, susijusios su laisve. „Pirmiausia, tai laisvės ribos, kurias dar XVI a. puikiai nusakė Lietuvos bajorija III-ame Lietuvos statute, Leono Sapiegos pratarmėje. Tuomet buvo remtasi Antikos autoriais ir  tuometiniais humanistais bei akcentuojama, jog kartais tenka tapti teisės vergais tam, kad apsaugotume savo laisvę“, – įžvelgiamą situaciją aptaria pašnekovas.

Pasak jo, su moksleiviais ir jaunuoliais svarbu kalbėti ne tik apie laisve, bet ir apie teisę, kaip formuojasi laisva teisinė valstybė. Anot dr. D. Boguševičiaus, kitas svarbus aspektas, kad bendraujant su moksleiviais tenka susidurti su požiūriu ir elgesiu, kuomet laisvė yra suvokiama kaip galia, bei to apraiškomis tarpusavio santykiuose – laisvė kartais pasiekia net tokias formas kaip konkurencija, agresija, o kilnumo vis stokojama.

Kalbant apie vienybę, kurios jausmas neapleido nei kovotojų dėl laisvės Sausio 13-ąją, nei kitų Lietuvos valstybei bei jos nepriklausomybei svarbių įvykių dalyvių, istorikas pastebi, kad jos formos pasireiškia itin skirtingai. „Istoriniai minėjimai mus vienija tik tuomet, kai mes patys pasistengiame suteikti jiems autentišką formą ir turinį. Tai svarbu vien dėl to, kad tiek atmintinos dienos, tiek šventės netaptų tik eilutėmis valstybės biudžete, o gyventų žmonių širdyse ir mintyse“, – mintimis dalijasi mokytojas.

Pasak dr. D. Boguševičiaus, grįžtant prie švietimo ir mokyklos bendruomenės, itin svarbi misija yra tėvų, mokytojų ir moksleivių bendrystėje diskutuoti ne tik apie datas, jų svarbą, bet ir apie jų tolimesnę reikšmę mūsų, kaip asmenybių ir piliečių, formavimuisi. „Kad vienybė ir kilni laisvė mus lydėtų, svarbu atsiverti patiems, nuolat reflektuoti ir dalintis patirtimi – tai vienas svarbiausių istorinės atminties perdavimo ir išsaugojimo būdų“, – pabrėžia istorijos mokslų daktaras.