Jei pagalvojote, kad bus kalbama apie Vatikaną, suklydote – Vatikanas yra valstybė. Straipsnis apie ypatingą miestą, turintį „dvigubą” pavadinimą: Londonderiu jį vadina anglai, Deriu – airiai ir jiems prijaučiantys. Jis įsikūręs Šiaurės Airijoje, prie Atlanto, ir priklauso Didžiosios Britanijos karūnai. Bent kiek išmanančiam Airijos istoriją, šios nuorodos daug ką pasako: Foyle upė skiria miestą į airiškąją, vadinamą „pelkynų” dalį, ir angliškąją, protestantiškąją.
Derry (airiškai doire) reiškia ąžuolyną. Šiame krašte augo ypatingos rūšies ąžuolai, kurių kieta mediena buvo naudojama laivų statybai. Keltų kilmės žmonės čia, Atlanto pakrantėje, apsigyveno prieš kelis tūkstančius metų ir išpažino senąjį tikėjimą. V a. sala buvo apkrikštyta, skirtingai nuo baltiškųjų žemių – be kraujo praliejimo. Vienas iš pirmųjų krikščionių misionierių buvo airis Kolumsilas (Collumcille), vėliau tapęs šv. Kolumba (521-591m.) (Tik nepainioti su Kristupu Kolumbu, gyvenusiu daug vėliau).
Kolumsilas buvo gimęs Donegalo grafystėje, kaip manoma, pasiturinčio bajoro šeimoje. Atvykęs į gretimą grafystę, iškirto dalį ąžuolų ir senojoje airių šventvietėje įkūrė vienuolyną bei pastatė pirmąją krikščioniškąją bažnyčią. Šv. Kolumba laikomas Derio miesto globėju, nepaisant to, kad jo pastatyta bažnyčia kelis kartus buvo perkrikštyta (priklausomai nuo Anglijos karaliaus Henriko Aštuntojo tikėjimo kaitaliojimo). Šiuo metu bažnytėlė (iš tiesų labai mažytė ir tamsi) pervadinta šv. Augustino vardu, o liaudyje vadinama Juodąja. Jos šventoriuje palaidota daug iškilių žmonių. Įdomu tai, kad antkapinės plokštės su įrašytais vardais uždengia kapą, tokiu būdu sulygindamos jį su žeme…
Tiudorų dinastijos valdymo metais, anglams užkariavus Airiją, Deris tapo svarbus strategiškai. Airiai aršiai priešinosi kolonizacijai, todėl buvo sumanyta į šį kraštą kelti anglus ir škotus. Jausdami vietinių gyventojų priešiškumą, anglai kėlėsi labai nenoriai. Karalius trėmė tuos, kurie jam buvo nepalankūs, nusikaltę ar kitokiais būdais praradę jo malonę, kitus masino privilegijomis, dovanų pridėdamas airių žemės. Šių emigrantų dalia nebuvo pavydėtina, nes airiai juos nuolat puldinėdavo, padeginėdavo namus, plėšė nuosavybę. O ir šiaip ši Airijos dalis buvo menkiausiai išsivysčiusi, skurdi, retai apgyvendinta.
Karaliaus įsakymu, buvo įkurta Ulsterio grafystė, kurioje buvo uždrausta parduoti žemę airiams, neleista jiems prekiauti, žvejoti, tokiu būdu stengtasi juos iš šio krašto išstumti. Airiams buvo paliktas vadinamasis „pelkynas”, susidaręs išdžiūvus vienai Foyle upės atšakai. Protestantiškas tikėjimas paskelbtas oficialiu. Nuo 1613 metų miestą valdė Londonderio korporacija, kuri buvo Londono įgaliotinė. Pakeistas miesto pavadinimas išreiškė tiesioginį pavaldumą Londonui.
Tačiau airiai labai aršiai priešinosi ir anglų valdžiai, ir protestantiškajam tikėjimui. Dėl dažnų išpuolių 1613-1619 metais dešiniajame upės krante (apgyvendintame anglų ir škotų) imtos statyti galingos miesto sienos, išlikusios iki mūsų dienų. Sienų ilgis – pusantro kilometro, aukštis – apie 3 metrus, plotis – 10 metrų, šaudymo angose – patrankos. Tai gynybinė siena, turinti 7 vartus ir apjuosianti miestą mieste. Jos tikslas – apsaugoti protestantus anglus nuo katalikų airių išpuolių. Ilgiausiai trukusi apgultis buvo surengta 1688-1689 metais ir truko net 107 dienas!
Protestantams anglams, užsidariusiems tarp storų sienų, ėmė trūkti maisto, žmonės pradėjo mirti iš bado, tačiau nepasidavė, dėl to miestas buvo pavadintas „Mergelių miestu“. Apgulties nepavyko nutraukti net pačiam karaliui atvykus, tuomet buvo pasitelktas karinis laivynas. Tik tokiu būdu buvo išvaduoti žmonės, patys pasistatę miestą – tvirtovę.
Šią istoriją anglai noriai pasakoja turistams, pabrėždami airių žiaurumą. Kasmet išvadavimo dieną palei tvirtovės sieną uždegami laužai. Kruvini susirėmimai tarp anglų ir airių vyko dar net kelis šimtmečius. XX a. susikūrusi Airijos respublikonų armija (IRA) ypač aktyviai veikė Deryje, partizaninio karo metu žuvo daug ir katalikų, ir protestantų. Tačiau pasitraukti iš šio krašto anglai neketina, nors statistikos duomenimis, šiuo metu katalikais save laikančių gyventojų net 82%, o protestantų- 26%.
1921 m., po Anglijos ir Airijos sutarties, Airija buvo padalinta į Šiaurinę (priklausančią Didžiajai Britanijai) ir Pietinę. Londonderis tapo pasienio miestu, stipriai militarizuotu. Suprantama, airiai tuo nebuvo patenkinti. 1972 m. sausio 30 d., sekmadienį, per pilietinių teisių eitynes, britai desantininkai nušovė 13 neginkluotų civilių airių. Šis sekmadienis vadinamas Kruvinuoju. Jis dar labiau sustiprino partizaninę kovą ir airių respublikonų pasiryžimą atgauti laisvę.
Tvyrant tokiai įtampai, miestas negalėjo ekonomiškai vystytis. Daugybė žmonių neteko darbo. Iki pat šiol šiame mieste, kuris pagal gyventojų skaičių yra ketvirtas Airijos saloje, nėra aukštosios mokyklos (inteligentai, mokslų ragavę žmonės pavojingesni esamai valdžiai!). Airiai ne kartą reikalavo grąžinti miestui senąjį – Derio – pavadinimą, tačiau anglai nesutinka, nes gerai suvokia tikrąjį vadinamų „airių nacionalistų“ tikslą. Su airišku pavadinimu ir miestas, ir visa grafystė teisėtai turėtų būti grąžinta Airijos respublikai, deja, Didžioji Britanija perduoti šį kraštą teisėtiems jos šeimininkams nesiruošia.
2015 metais per Foyle upę pastatytas Taikos tiltas, sujungiantis „katalikiškąjį“ ir „protestantiškąjį“ krantą, o piešiniai ant sienų skelbia, kad jaunoji karta nori gyventi taikiai, be tautinių ir religinių priešpriešų. Tuo bando įtikinti anglų politikai, gindami savo interesus: Londonderis – tarptautinis uostas, naudingas strategiškai. Pavaikščiojus po miestą akivaizdus „Pelkyno“ atotrūkis nuo centro, kuriame statomi prekybos centrai, turtingųjų rajonas ryškiai skiriasi nuo barakinio airių kranto. Atkaklūs airiai nepasiduoda, prie vartų skelbiama, kad tai – laisvas Deris!
Miesto centre stovi įdomi skulptoriaus Antonio Gormley skulptūra, vaizduojanti iš dviejų žmonių susidarantį kryžių, o ant veidų – maišai su skylėmis akims. Skulptūros apibūdinime aiškinama šio darbo mintis: abi religijos – tapačios, skelbiančios vieną Dievą, o dviguba figūra ragina į istoriją pažvelgti iš abiejų pusių, nusimetus nuo galvos „maišus“ – išankstinį nusistatymą, religinę bei tautinę neapykantą. Užtenka kraujo, užtenka kovų, skelbia užkariautojai. Kraujo ir neramumų nenori nė viena pusė. Tad ar nebūtų teisinga visą Airijos salą paskelbti vientisa Airijos Respublika? 
