Baltom sniego lelijom užkloti ramiu amžinuoju miegu miega mano proseneliai Stulgių kapinaitėse (Kelmės r., prie pat Kryžkalnio). Vaizdinys apie lelijas kilo, perskaičius poetės Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį „Baltoji lelija“.
Kvepi migloje,
Šventa lelija,
Išaugusi mirusių mano senelių
Sodyboj…
Skaisčiausia gėlė-
Kaimiečių vėlė,
Kur suneštos vėtrų
Senovinės sėklos sudygo…
Klevų ūksmėje,
Kapų tankmėje,
Medinių šventųjų delnuos tu –
Gyva ir bekūnė…
Iš skrynių senų,
Iš meilės dainų
Tave dovanojo
Nebuvėlei savo anūkei…
Prieš ketvirtį amžiaus abi su krikšto mama Aldona sėmėm vandenį iš greta kapinaičių esančio ežeriuko (greičiau tvenkinio), žydinčio baltom vandens lelijom.. Atsargiai merkėm kibirėlį vandenin, kad nesudrumstume. Pasąmonėj, matyt, išlikę baltiškojo tikėjimo atspindžiai, kad per vandenį susisiekia gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai (o gal vientisas pasaulis?). Vanduo – tai lyg langas į anapusybę, iš ten žvelgia išėjusieji amžinybėn.
Ar ne iš čia išlikęs draudimas spjauti vandenin? Lelijyno vandeniu laistėme žolynus, ką tik pasodintus ant senelių ir prosenelių kapų. Po kelerių metų čia atguls ir mano geroji teta, kuriai buvo duota dvasingiau pažvelgti į kasdienybę, kilstelėti ją į Vaičiūnaitės „Baltosios lelijos“ lygmenį.
Vaikams, o juolab paaugliams, reikia pasakoti, nors jie nesiklauso, rodyti, nors jie ir nesidomi tuo, ką norime jiems perduoti. Užsiliks kas nors, suskambės atminty atsitikimo nuotrupa, pavardė, bus įstrigusi įdomesnė detalė. Po daugybės metų ieškos, atras, savo vaikams papasakos… Taip nutiko ir šio rašinio autorei.
Prie pat mūsų, Gedvilų kapavietės, teta parodė seną paminklą ir lakoniškai paaiškino, kad čia palaidoti trys jaunikaičiai (neįprastas įvardijimas, o ir pats faktas, kad ne giminės palaidoti viename kape – intriguojantis), kovoję su bermontininkais.
Nesiaiškinau, kas tie bermontininkai. Kovos vyko seniai, jauni stulgiškiai – Juozapas Skrodenis, Jonas Jankus ir Benediktas Milkintas – žuvo 1919 metais gruodį. Toks įrašas išlikęs ant paminklo. Prie jo per Vėlines uždegamos žvakelės, papuoštas baltom dirbtinėm lelijom… Ir vėl tos lelijos, ir žydinčios, ir nematomas atminimo sėklas barstančios…
Pasidomėjusi radau Alvydo Geštauto straipsnį, kuriame šių jaunuolių kovos ir žūties istorija aprašyta plačiau. Bermontininkų pavadinimas kilęs nuo Rusijos generolo Bermonto – Avalovo pavardės. Jis vadovavo karinei grupuotei, sudarytai iš provokiškos orientacijos rusų karo belaisvių ir vokiečių savanorių iš Vokietijos.
Bermontininkai karinius, tiksliau, plėšikavimo, veiksmus pradėjo Latvijoje 1919 metais, ypač atkaklios kovos vyko Joniškėlyje, Biržuose, Šiaulų-Tauragės kelio ruože, nusiaubdami Kelmę, Kražius, Šaukėnus, Stulgius. Užėmę Skaudvilę, bermontininkai išvaikė apskrities komitetą ir įvedė okupacinį režimą.
Vietiniai gyventojai, vadovaujami išvaikyto apskrities komiteto, ėmė organizuoti pasipriešinimą – partizanines kovas. Vieno tokio susirėmimo metu partizanai (kovotojai su bermontininkais) užėmė Skaudvilę, susprogdino komendantūrą.
Bermontininkai sutelkė gausesnes pajėgas, suėmė daug partizanų, jų tarpe buvo ir minėti stulgiškiai. Suimtieji buvo žiauriai kankinami, visi trys lavonai – be viršugalvių, ant jų užmautos kepurės. Palaidoti bendrame kape.
Nepriklausomos Lietuvos laikais, 1924 m. Stulgiuose buvo pastatytas paminklas, buvusios didelės iškilmės, dalyvavo Tauragės šauliai, grojo dūdų orkestras. O Skaudvilėje, žuvimo vietoje, pastatytas paminklas, aptvertas tvorele. Paminkle iškaltas užrašas: „Garbė Lietuvos sūnums, žuvusiems pasauliniame kare“.
Tokius atsiminimus žmonės pasakojo iš Vaidatonių kaimo (netoli Stulgių) kilusiam fizikos profesoriui Vladui Valentinavičiui (politologo Virgio Valentinavičiaus tėvas), kuris visa sudėjo į knygą „Nuo Kryžkalnio kalvų“. Stulgių kapinaitėse ilsisi ir profesoriaus tėvai. Prieš keletą metų miręs Vladas Valentinavičius palaidotas Vilniuje.
Mano mama, Danguolė Jadvyga Gedvilaitė Ragauskienė su Vladu Valentinavičiumi mokėsi kartu Stulgių pradinėje mokykloje. Jos atmintyje liko žvitraus berniuko paveikslas, kuris ne tik gerai mokėsi, bet mėgo šokti, buvo drąsesnis už kitus jo amžiaus berniukus. Įsiminė ir tai, kad jis, kaip ir Vaidatonių dvare gyvenusio komendanto vaikai, avėdavęs batais (visi kiti kaukšėdavo namuose tėvo išskaptuotomis klumpėmis), turėjęs portfelį. Berniuku labai rūpinosi jo dėdė, tėvo brolis, kuris savo šeimos nebuvo sukūręs.
Tačiau berniukas niekad nesipuikuodavęs gražesniu drabužėliu ar pirktiniais batais. Vėliau jis mokėsi Skaudvilės gimnazijoje, ją baigė aukso medaliu, studijavo fizikos mokslus, tapo profesoriumi, bet niekad nepamiršo savo gimtųjų Stulgių, mielai bendraudavo su „klasiokais“, rasdavo kalbos ir su mano mama, retkarčiais pasikalbėdavo telefonu.
Truputėlį stebėdavausi, kaip toks iškilus žmogus randa ir laiko, ir noro prisiminti vaikystės metus; susidarydavo įspūdis, kad visi jo krašto žmonės tarsi giminės, artimieji…
Stulgiuose gimė ir šeimos kriptoje palaidotas (1841- 1925) europinio garso ichtiologas ir bitininkas Mykolas Girdvainis. Stulgiuose gimė ir fizinių mokslų daktaras Eugenijus Manstavičius. Šiose kapinaitėse palaidoti ir rašytojo Juozo Apučio tėvai Teklė ir Juozas Apučiai.
Paminklo autorius – profesionalus skulptorius Antanas Mačiuika. Tai, ko gero, vienintelis Stulgių kapinaitėse paminklas, kurio autorius – profesionalus skulptorius. Įdomi ir jo gyvenimo istorija.
Netoli Stulgių, Vaidatonių kaime, 1884 metais yra gimęs knygnešys Aleksandras Žalpys. Jis dalyvavo ir 1905 m. įvykiuose, nuo caro persekiojimų pabėgęs į JAV, ten leido laikraštį „Vakarų Varpas“.
1828-1829 m. Stulgiuose vikaravo poetas ir vertėjas Antanas Savickis. Vėliau Stulgių bažnyčios vikaras Matas Veitas už dalyvavimą 1863-ųjų metų sukilime ištremtas į Archangelsko guberniją. Apie Vaidatonių dvarą įdomiai savo knygoje „Ką šniokščia Jūros rėvos. Ančia“ pasakoja Vytenis Almonaitis, o apie Butlerių giminę, paplitusią po visą Europą (vienas iš jų valdė Vaidatonių dvarą, perpirkęs jį iš Mato Minmanto) radau Jūratės Laučiūtės straipsnyje.
Stulgiuose yra gimęs ir Kauno muzikinio teatro vyr. chormeisteris bei dirigentas Ramūnas Tilvikas. Jis dirigavo operečių ir operų spektaklius, parengė 70 įvairių muzikinių veikalų chorines scenas. Maga pasigirti, kad Ramūno Tilviko mama Elena Biknevičiūtė – mano mamos pusseserė.
Abu jos broliai žuvo partizanaudami, palaikai taip ir nebuvo rasti. Stulgių kapinaitėse tėra kenotafas žuvusiems už Tėvynės laisvę. Dabar ten ilsisi ir abu Ramūno Tilviko tėvai…
Vaidatoniuose gimė ir mano dėdė Stasys Gedvilas, Kauno muzikinio teatro solistas (palaidotas Petrašiūnų kapinėse). Per palyginti neilgą savo sceninės veiklos laiką (apie 20 metų) jis sukūrė nemažai įsimintinų vaidmenų: D.Verdžio operoje „Rigoletas“ vaidino grafą Monteronę, D.Pučinio „Bohemoje“ – Koleną, F.Leharo operetėje „Linksmojo našlė“ – Menčį, P.Čaikovskio „Eugenijuje Oniegine“ – Greminą, V.Karnavičiaus „Gražinoje“- vaidilą, Ž.Bize operoje „Karmen“- kapitoną. Ypač S.Gedvilo buvo mėgstamas Don Bazilijo vaidmuo D. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Šią arijąapie šmeižto galią dėdė traukdavo ne tik scenoje, bet ir giminaičių susitikimuose…
Po baltom sniego lelijom miega mano gentainiai, sutikti ar tik iš pasakojimų pažįstami, iš tolimų tolių ataidintys jų gyvenimai tampa svarbūs, savi. Ir nebūtinai šie žmonės su manimi susieti kraujo ryšiais.
Po tuo pačiu dangum gimę, ta pačia žemę užsikloję, viena šnekta kalbėję, metams bėgant jie tampa vis artimesni, vis brangesni, tarsi būčiau jų nebuvėlė anūkė…
