Su bombom, su gaisrais, su gaudžančiais lėktuvais
Suskambo Lietuva ir gedulo varpais.
Graudi minia, karstai, colūnai ir neštuvai,
Kaip juodi debesys pakibo ties kapais.
Gili plati duobė, kokios nebuvo niekad,
Ir graudūs REQUIEM, ir aitrūs smilkalai.
Vincas Mykolaitis-Putinas, Žuvusiems partizanams-sukilėliams, 1941-06-29
Akivaizdžią šmeižto kampaniją prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvos“, Socialistinio liaudies fronto, „Lietuva be nacizmo“ organizacijos vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, įžūliai meluodamos, kad žuvusieji prie televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 dieną yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“.
Panašios provokacijos nuo pirmų atkurtos Lietuvos valstybės laikų tęsiasi iki šiol. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo šmeižto kampanija prieš 1941 sukilėlius, Lietuvos partizanų vadus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, nepelnytai juos paskelbiant prie holokausto prisidėjusiais asmenimis.
Nei iš šio, nei iš to kažkoks Stanislovas, užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą Jono Noreikos- Generolo Vėtros atminimo lentą.
Greičiausiai šiam vandalizmo aktui Stanislovą paskatino išvakarėse Emanuelio Zingerio organizuotas prie Vrublevslio bibliotekos sušaudytų žydų pavardžių skaitymas.
Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangomis Vilniuje buvo panaikintas pirmojo Lietuvos savanorio, iškėlusio Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, Lietuvos 1941 m. birželio 22 – 28 d. sukilimo vadovo pulkininko Kazio Škirpos alėjos pavadinimas.
Rūta Vanagaitė kartu su žydšaudžių medžiotoju E. Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui–Vanagui nebūtų pastatytas paminklas JAV, jo gimimo vietoje.
Legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas, minint Jo gimimo 100-metį, apkaltintas holokaustu.
Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai.
Pastaruoju metu M. Ivaškevičiui dar kartą „atsilyginta“ už drąsą – jis tapo Lietuvos Nacionalinio dramos teatro dramaturgu.
Lietuvos visuomeninės patriotinės organizacijos kreipėsi į visas aukščiausias Lietuvos valstybės institucijas, bažnyčios hierarchus, kviesdamos viešai ir iškilmingai paminėti 1941 m. birželio sukilimo 80 metų sukakties jubiliejų, prašydamos, kad visose Lietuvos bažnyčiose, 2000 sukilėlių žūties atminimui suskambėtų varpai.
Tačiau Seimas atsisakė viešai pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir apsiribojo tik uždaromis diskusijomis konferencijų salėje. Todėl šiais metais sukilimo sukaktis, kaip ir kasmet, suskambus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpams, dalyvaujant iš visos Lietuvos atvykusiems rokeriams, buvo paminėta Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato ir Seimo aikštėje pakeliant vėliavas ir sugiedojus Lietuvos himną.
Įžengėme į ketvirtą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, tačiau Vilniuje centrinėje Lukiškių aikštėje vis dar nėra paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Garbių architektų ir visuomeninių patriotinių organizacijų pastangomis aikštėje suformuotas Šimtmečio ratas, o jo centro nišoje įamžintos ir pašventintos iš Lietuvos ir kitų valstybių suvežtos laisvės kovų relikvijos, tačiau taip ir nesugebėta pastatyti vienijančio paminklo- Vyčio simbolio. Atvirkščiai, Vilniaus meras R. Šimašius išsityčiojo iš kilnios idėjos, greta Šimtmečio rato ir relikvijų, privežęs smėlio, įrengė „pliažą“.
Praėjusios kadencijos Seimas priėmė įstatymą, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas – Lietuvos simbolis Vytis. Įstatymą patvirtino ir Prezidentas. Deja, šios kadencijos atstovas, Seime užsisėdėjęs liberalas Eugenijus Gentvilas paruošė Įstatymo projektą, kuriuo norima minėtą įstatymą atšaukti.
Daug kartų kreipiamės į Prezidentą, Seimo, Vyriausybės vadovybę, kad iš pagrindų būtų pagerinta Tarptautinės nacių ir sovietinių nusikaltimų įvertinimo komisijos veikla, kuriai daug metų vadovauja nepakeičiamasis Seimo narys E. Zingeris.
Siūlėme parinkti kitą, kuris dirbtų ne tik nacių, bet ir sovietinių nusikaltimų klausimais . Deja, E. Zingeris ir toliau lieka nepajudinamas, o komisija – neobjektyvi ir šališka. Politinė kova dėl istorinių vertinimų ypač išryškėjo, kai LGGRTC generaliniu direktoriumi buvo paskirtas prof. Adas Jakubauskas, ėmęsis reikalingų pertvarkų Centre.
Nepaisant patriotinių visuomeninių organizacijų palaikymo, A. Jakubausko reformos buvo sustabdytos, o jis pats iš LGGRTC vadovų atstatydintas. Neapsikentęs nepagrįstų puolimų atsistatydino ir A. Jakubausko patarėjas, daugiametis istorijos tyrėjas, Vakarų šalyse esančių archyvų analitikas, žinomas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Panašaus likimo susilaukė ir Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas karo istorikas prof. Valdas Rakutis.
Jam užsiminus apie žydus, dalyvavusius sovietiniuose nusikaltimuose ir Holokauste, E. Zingeriui pareikalavus, taip pat buvo priverstas atsistatydinti. Be to, “sėkmingos karjeros bangos nešamas” E. Zingeris pareikalauja atlikti tyrimą buvusiuose KGB rūmuose sušaudytų, nukankintų asmenų nusikalstamą veiką, teigdamas, neva kai kurių vardai ir pavardės, iškaltos ant rūmų cokolio, nevertos pagarbos.
Štai taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai tokią pagarbą naujoji Seimo dauguma reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę. Ir šios kaitos geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko Prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene, Juozo Krikštaponio (Krištaponio) gyvenimo „pagerbimo“ istorija.
Ukmergėje Vytauto gatvėje prie Vlado Šlaito viešosios bibliotekos stovintis paminklinis akmuo su partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu. Jau beveik dešimtmetis, kai reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Netikėta simbiozė: prie radikalių „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų prie buvusio užsienio reikalų ministro VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus pastaruoju metu prisijungė ir TS-LKD vadovybė.
Šių metų balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo TS-LKD pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J. Krikštaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų. Neva autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krikštaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės žudymo.
Ministro raštas nuostabą kelia ne tik dėl to, kad kalbėdamas apie nusikaltimus žmoniškumui remiasi ne teisininkų, o neįvardintų istorikų išvadomis, bet ir dėl to, kad jo rašte minimam asmeniui Krikštaponiui Ukmergėje tokio paminklo nėra. Ukmergėje pastatytas paminklas Juozui KriKŠtaponiui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene, kuriam po mirties Lietuvos valstybė suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį.
Taigi, paminklo KriKŠtaponiui iškėlimas, kaip to reikalauja ministras, reikštų Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Nesulaukęs iš mero greito atsakymo, G. Landsbergis pasiuntė to darbo paspartinimui savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją, straipsnyje, Ukmergės miesto savivaldybės vadovus pavadinęs („valdžiuke“), griežtai reikalavo, jam nepavaldžių miesto vadovų, iškelti paminklą.
Pasirodo, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės reikalavimai yra neatsitiktiniai, o vykdomi užsienio valstybių diplomatų spaudimu. Šiemet rugpjūčio 23 d.
JAV ambasadorius Lietuvoje R. S. Gilchristas kreipėsi į merą aiškindamas, kad Krikštaponis žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus. Tokių teiginių jokiuose dokumentuose nėra.
O Izraelio ambasadorius Lietuvai Josefas Levy (Yossef Lewy) rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį kūdikius ir močiutes netoli Minsko“.
Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereaguoja į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalauja diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius?
Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky pažadėjusi, kad paminklas kitais metais Ukmergėje J. Krikštaponiui bus nugriautas. Visa tai kelia nuostabą ir norėtųsi pridurti: kokia tai valstybė ir jos politikai, kurie savo istoriją patiki užsienio valstybėms arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims.
Siekdamas nuo nepagrįstų užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos argumentus:
– Juozas Krikštaponis kaltinamas dalyvavęs šaudant žydus Baltarusijoje. Kaltinimai paremti vien sovietų (KGB) dokumentais. KGB užsiėmė ne tik žmonių prievartavimais, kalinimais ir žudymais, bet ir propagandine veikla. Tad ar jų protokolai yra patikimas, pakankamas šaltinis galutinėms išvadoms?
Nuo kada Lietuvoje teisinius verdiktus skelbia ne teismai, o politikai, diplomatai ir istorikai? Ar tokiais veiksmais mes labai skiriamės nuo sovietinės Lietuvos teisingumo?
– 1948-1949 m. už sovietinių piliečių naikinimą nuteista 40 bataliono karių, tačiau tardymų metu nei vienas jų nepaminėjo J. Krikštaponio. Tik praėjus 20-40 metų, t.y. 1961 m., 1980-1982 m., du iš 14 apklausiamųjų (ne tardomų) prisiminė J. Krikštaponį neva dalyvavus žydų žudynėse.
– Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui Krikštaponiui, Jono sūnui. O KGB dokumentuose žydų žudymu vienoje vietoje kaltinamas Juozas Krikštaponis, Karolio sūnus, kitose – Jonas Krikštaponis, ltn. Juozas Krikštaponis, kpt. J.Krištapavičius.
Noriu priminti, kaip pavojinga remtis tokiais nepatikimais šaltiniais: praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje remdamiesi KGB šaltiniais pasaulinė spauda, politikai, buvo viešai nuteisę JAV gyvenantį ukrainietį Ivaną Demjaniuką, vadino jį „Ivanu rūsčiuoju“, iš jo buvo atimta JAV pilietybė. Jis neva vesdavo į mirties (dujų) kameras konclageryje kalinčius žydus. Ir tik Izraelio Aukščiausiasis Teismas išteisino I. Demjaniuką, kai buvo pateikti įrodymai, kad KGB sąmoningai supainiojo asmenis.
– Giminės, artimieji, kaimynai abejoja, kad J.Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną. 1944 m. pabaigoje KGB tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus armijoje – Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje slapstėsi nuo raudonųjų partizanų.
J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys.
– Vokiečių okupacijos metu Juozas Krikštaponis išgelbėjo Bagnapolio kaimą nuo sudeginimo, o jo gyventojus nuo sušaudymo. Apie tai man ir kitiems liudijo mano klasės draugas Julius Čeponis.
Raudonieji partizanai netoli kaimo nušovė 2 vokiečių karius, todėl vokiečiai, manydami, kad tai kaimiečių darbas, suvarė visus kaimo gyventojus ir ruošėsi sušaudyti. Tai sužinojęs Juozas Krikštaponis ir Lėno klebonas skubiai atvyko į būsimos egzekucijos vietą ir įtikino vokiečius, kad kaimo gyventojai nekalti.
– Pasak liudijimų, J. Krikštaponis nekentė vokiškųjų okupantų. Ukmergės restorane vo-kiečiams pavadinus valstiečius lietuviškomis kiaulėmis, J. Krikštaponis pagriebė už sprandų du vokiečių karininkus, ištrenkė juos pro duris ir nurideno nuo laiptų. J. Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui.
Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietų okupacijai J. Krikštaponis buvo raginamas trauktis į Vakarus, bet atsisakė. Jis liko tėviškėje ir kaip garbingas Lietuvos karininkas paaukojo savo gyvybę už Tėvynės laisvę.
– 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Juozas Krikštaponis tapo partizanų Vyčio apygardos vadu, apginklavo partizanus geriausiais ginklais ir 1945 m. sausio 12 d. didvyriškai žuvo mūšyje su NKVD kariuomene.
Mūšyje žuvo 18 partizanų ir per 100 NKVD karių. Dar 12 partizanų sugebėjo iš apsupties žiedo pasitraukti. Vado brolis Jonas Krikštaponis buvo sunkiai sužeistas. Juos abu – žuvusio vado lavoną ir sunkiai sužeistą brolį NKVD kariai išsivežė į Ukmergę.
Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Po mūšio kaimo žmonės iš ryto buvo išvaryti rinkti rusų karių lavonų: rinko juos po mišką, vežė prie kelio, o nuo kelio į Taujėnus.
– 1945 m. sausio 12 d. NKGB generolas mjr. P. Kapralovas pranešė generolui ltn. I.Tkačenkai, kad sunaikintas Krištaponio 30-ies partizanų būrys, nukautas vadas Jonas Krištaponis, Jono, 1912 m. gimimo, buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas, kuris vokiečių okupacijos metais buvo suimtas gestapo ir 3 mėnesius kalėjo Kauno kalėjime.
Tačiau iš tiesų buvo nukautas Juozas Krikštaponis, o jo brolis Jonas buvo sunkiai sužeistas į krūtinę. Šis dokumentas yra ne tik dar vienas patvirtinimas apie abiejų brolių Krikštaponių didvyrišką kovą už Lietuvos laisvę, bet ir akivaizdus įrodymas, kaip kagėbistai painiojo asmenis.
– Žuvus Juozui Krikštaponiui jo graži sodyba liko tuščia. Atėjus pavasariui, iš Taujėnų atjojo rusų garnizono kariai uždegė trobesius, daržinę su javais, iškirto vaismedžius. Taip okupantai atkeršijo Lietuvos didvyriui, Lietuvos karininkui už neapsakomą meilę savo Tėvynei, savo kraštui.
2015 m. Generalinė prokuratūra, įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl tariamo žydų naikinimo, pranešė, kad tokie kaltinimai „nelaikytini abejonių nekeliančiais ir pakankamais įrodymais“. Pagal mūsų Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai ar kitų valstybių ambasadoriai. Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis kažkuo nusikalto, tai kodėl jo kova už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, o paminklas nukeltas?
Kodėl Juozas Krikštaponis kai kurių politikų (E. Zingerio, L. Linkevičiaus, G. Landsbergio, M. Adomėno ir kt.) daromas kaltu be teismo sprendimo? Kodėl tokiu būdu ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir šmeižiama Lietuvos laisvės kovų istorija?
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas 2021-09-11 organizavo žygį Vyčio apygardos partizanų kovoms atminti. Žygio pradžia prasidėjo prie paminklinio akmens, skirto pirmajam Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, žuvusio 1945 m. Užulėnio miške, Taujėnų vlsč, Ukmergės aps. atminimui.
Dėkoju LPKTS Ukmergės filialo pirmininkei Aldonai Kalesnikienei už man suteiktą, pradedant žygį, įžanginį žodį. Džiaugiausi prie paminklo susirinkusių ukmergiškių, atvykusių ir kitų rajonų delegacijų gausa, ypač jaunimu. Prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės.
Kviečiu visus savo gimtojo miesto piliečius: šaulius, mokytojus, moksleivius nepraeiti abejingai pro didvyrio paminklą, sustoti prie jo, nulenkti galvą, padėti gėlelę, uždegti žvakutę, o svarbiausią apginti nuo besikėsinančių iškelti paminklą už Ukmergės ribų.
Tuo pačiu norėčiau pranešti, kad 2021 m. gruodžio 2 d. 13 val. Ukmergės miesto Šlausto bibliotekoje šiuo klausimu įvyks vieša diskusija, kurioje dalyvaus Lietuvos istorijos instituto, kitų atsakingų institucijų, patriotinių, visuomeninių organizacijų atstovai, partizanai ir asmenys menantys tuos skaudžius istorinius įvykius.
Autorius yra laisvės kovų dalyvis
Geras, gražus ir teisingas straipsniukas. Tačiau tokio dalyko smulkmenos irgi labai svarbios, nes tai anksčiau ar vėliau atsisuks prieš teisingus liudijimus (leis jais suabejoti). Taigi:
1. Buvo trys broliai: Antanas, Juozas ir Simonas. Kartu miške partizanavo Antanas. Buvo sužeistas, pateko į nelaisvę ir nukankintas. Simonas miške nebuvo.
2. Tardoma sesuo savo ranka pasirašinėjo Krištaponytė – taigi, pavardė Krištaponis visai įmanoma (o pusraščių kunigėlių pažymomis ne visada verta tikėti). Šiaip reikėtų gauti karo ministerijos įsakymus, kur Krikštaponiui/Krištaponiui skiriami laipsniai, pareigos – tai paliudytų tikrąją jo pavardės formą.
3. Per sausio 12 mūšį į nelaisvę pateko ne vienas, o du partizanai Antanas Krikštaponis (sunkia sužeistas) ir Marijonas Smetona, taigi jie abu ir buvo išvežti į Ukmergės KGB.
LRT ,,Radijo bylos” laidoje atskleista daugiau, negu reikėjo?
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000186046/radijo-byla-kodel-nemegstame-tu-kuriu-visai-nepazistame-teisinemis-priemonemis-ar-svietimu-ir-dialogu-turetume-keisti-neigiama-poziuri-i-migrantus
Ne tik paaiškinta, kokie baisūs esame, neįsileisdami prievarta besiveržiančių, bet sakinys, jog niekas niekur nėra nelegalas, ir tokio žodžio negalima niekam taikyti, nes visi mes Žemėje esame „legalai” – įteisina brutalaus elgesio teisę, teisę bet kam bruktis, kur įsigeidus.
Ar toks mąstymas ne kriminalizuoja apskritai savo žemės gynimo? Manding, iš ten ir toks „liberalus” niekinimas, žeminimas, šmeižtas bei smurtas ir prieš savo Tautos žemės gynėjus, ir prieš jų atminimo ženklus?
2021 08 12, Kard. Audrys Juozas Bačkis, bernardinai lt, „Ar mes tikrai tebesame krikščionys?“, Citata iš šio straipsnio: „1. Prieglobsčio prašytojai. Lietuvoje šiuo metu kaip niekada anksčiau daug prieglobsčio prašytojų. Deja, jie ne šiaip patys atvyksta, jų vežimas ir skatinimas keliauti per Lietuvą į Europą yra organizuojamas. Didelis blogis ir nusikaltimas žmones paversti keršto ir neapykantos taikiniais nukreipiant juos į tuos su kuriais norima kariauti.Tačiau Lietuvoje atsiradę žmonės yra mūsų broliai ir seserys, kurie ne iš gero gyvenimo paliko savo kraštą. Bažnyčios socialinis mokymas labai aiškiai sako: „Jau daug metų Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje rūpinasi migrantais, ypač vadinamaisiais „nelegalais“. Savo veikloje ji vadovaujasi atsigręžimo į vargšus nuostata ir tuo, kad Jėzus tapatinosi su atstumtaisiais ir užmirštaisiais“ (DOKAT, 250). Šventasis Jonas Paulius II griežtai pabrėžia: „Neteisėtumo statusas nepateisina migranto orumo menkinimo, migrantas turi neatimamas teises, kurių nevalia nei pažeisti, nei nepaisyti“. (Žinia migrantų dienos proga 1995 m.) Niekas nebuvo pasiruošęs priimti tiek daug prieglobsčio prašytojų, todėl suprantama, kad kilo sunkumų ir nesusipratimų, nerimo ir priešiškumo. Tačiau visų bendrų pastangų dėka galime pasirūpinti tais žmonėmis, kurie yra mūsų Respublikos teritorijoje. Yra daug gražių pavyzdžių: Carito darbuotojai, savanoriai, seselės, parapijų klebonai su savo tikinčiaisiais ir pareigūnai bei valdžios žmonės – lanko žmones, bando jiems padėti suteikdami būtiniausią pagalbą, pakalbinti. Tai yra kiekvieno krikščionio pareiga ir nuostata, kurią labai aiškiai išreiškia popiežius Pranciškus sakydamas: „Dabartiniais laikais Bažnyčia yra kviečiama išeiti į egzistencinius paribius, gydyti sužeistuosius, ieškoti pasiklydusiųjų be jokių išankstinių nusistatymų ar baimės, be prozelitizmo, būti visada pasirengusi visus priimti“.(Popiežiaus žinia migrantų dienos proga 2021 m.)“ Taigi, „VISADA PASIRENGUSI VISUS PRIIMTI“.
AČIŪ, kad šio straipsnio autorius Jonas Burokas ir mane bendrautoriumi padarė, sudėjęs mano nuotraukas. Mat, šios temos ėmiausi, nes kaip prieš 54 metus 1968-03-27 per kovinį budėjimą iš mano radaro ekrano dingo, atseit, “žūstantis J. Gagarinas”, tai už mano nugaros stovėjo mūsų pamainos viršininkas ir stebėjo mano atliekamas paieškas su aukštimačiu. Bet, kai dabar iš kosmonauto jau a. a. A. Leonovo paaiškėjo, kad mes pametėme J. Gagarino žudiką bandomąjį naikintuvą Su-15, tai AŠ TO KARININKO PAVARDĖS NEGALIU PRISIMINTI – net galiu jį su kitais dviem sumaišyti. Todėl keista, KAIP GALĖJO ” p r i s i m i n t i – ŽINOTI” KRIŠTAPONIO PAVARDĘ tik 2-3 apklausiamieji po kelesdešimt metų, jei į karininkus tik laipsniu kreipiesi? Juolab, straipsnyje yra sąrašas paskelbtas, kuriame aiškiai parašyta, kad kažkoks leitenantas Krikštaponis, sūnus Karolio (kapitono Didvyrio tėvas buvo knygnešys Jonas,) 2/12 bataliono 2-os kuopos vadu buvo tik 1941 m. rugsėjį, o nuo spalio jai vadovauti pradėjo Nikodemas Reikalas, sūnus Simono. Be, to, kodėl jam laipsnis žemesnis? Klausimų ir daugiau – net 21-as man iškilo, kuriuos pateikiau viešai LGGRTC-ui, ir kuris jau pažeisadamas įstatymus, man dar neatsako, nors jau 1,5 mėnesio parėjo nuo jų pateikimo. Juos galite paskaityti ČIA – ht tp://kazlusporto.puslapiai.lt/istorija/gagarino-nuzudymas/laiskai/tyrimai/luk-pirat/impul/falsifik/index-klausimai.htm
Nesuprantu: kur neaiškumas ? Kas išgelbėjo žydus nuo visiško išnaikinimo ? Ne raudonoji armija ? Ko nusipelnė tie, kurie kovojo prieš raudonuosius ? Jūs prieš ką ? Pieš žydų gelbėtojus ? Kaip jūs drįstat ?
Kažin koks šiandieną 30 sidabrinių kursas?
KODĖL iš karto po 1990-ųjų partizanų vaikai ir anūkai nekėlė klausimų?
Kodėl tik praėjus 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo keliamas šitas šaršalas?
Ar buvo laukiama, kol tų įvykių tikrieji liudininkai išmirs, ir negalės paliudyti prieš juos?
Ar moralu garbinti partizaną už jo nuopelnus Lietuvai, užsimerkiant, kad jis buvo žydšaudys?
Rečionių, Kurėnų kaimuose buvo kalbama, kad šalia Kurėnų ežero „miškinių“ būryje yra keletas „žydamušių“, kurie nespėjo pasitraukti su vokiečiais (taip įvardijo vietiniai gyventojai).
Vietiniai nepagarbiai tą būrį vadino „miškiniais“, „banditais“, nes jų elgesys su vietiniais gyventojais buvo žiaurus: nuo jų nukentėjo merginos, iš daugiavaikių šeimų atimdavo paskutinį maistą (gyventojas nespėdavo nusvilinti kiaulės, ateina ir pasiima visą. Tai žmonės papjautą kiaulę ne svilindavo, o šutindavo, kad miškiniai dūmo nepajustų).
Ir po 1990-ųjų, jau atkūrus Nepriklausomybę, žmonės kalbėdami tarpusavyje, to būrio kai kuriuos partizanus vadindavo žydšaudžiais – minėdavo Krikštaponio, Našlėno ir kt. pavardes. Mano Mamytė net verkė pasikūkčiodama, kai kažkurį su pagarbia ceremonija perlaidojo: „Kad nors kiek daugiau sveikatos turėčiau, tai kreipčiausi į teisėsaugos organus, kad nepiktintų žmonių su žmogžudžių pagerbimais“.
Dėl praleistos raidės. Tai dažniausiai pasitaikanti klaida. Kaip jau buvo minėta, net patys tų pavardžių savininkai suklysta rašydami savo pavardę („sesuo savo ranka pasirašinėjo Krištaponytė – taigi, pavardė Krištaponis visai įmanoma“).
Straipsnio autorius pats suklydo – 2 vietose pervadino Ukmergės miesto biblioteką į „Šlausto biblioteka“.
Bažnyčios zakristijonas vienos šeimos 4 mergaites sugebėjo įrašyti į krikšto knygą skirtingomis pavardėmis: Raudonytė, Raudonaitė, Raudoniūtė, Raudokaitė (paskui susigrąžinant žemę buvo reikalų įrodant, kad jos visos seserys ir turi paveldėjimo teisę :-))
Visoje pilnybėje dabar atkurta Lietuvos SSR, su stribais, komuniagom ir žydišku prieskoniu…Vargšė kolchozinė Lietuva.
Pastebėjimas: mafija ir KGB – nemirtingi, nes nemiršta niekada! Ir dar. Nereikėtų užmiršti, kad KGB veikė dezinformacijos tarnyba. Kuo ta tarnyba užsiėmė, ko gero, aiškinti nereikia…
Landsbergi, Zingeri, Adomėnai, šalin savo purvinas rankas nuo mūsų tautos didvyrių. Ne jūs teisėjai. Jūs tik kažkieno tvarkomi bestuburiai, gobšūs politikai.
Vakaruose tarybų Rusija buvo vadinama žydų Rusija. Todėl visi , kurie kovojo prieš tarybų valdžią yra pasmerkti. Visi kurie tarnavo tarybų valdžiai yra išaukštinti, įskaitant vaikus ir jų anūkus – anūkes. Pavydžius matot patys.
Man ryškiausiai “šviečia ” Čmil .
Simpatiški tų beždžionyčių snukučiai, bet tik, va, bėda – proto nerasta…
Aš dar kartą apie tą skausmingą pokarinį laikmetį. Tikriausiai jau trečią kartą pasakosiu savo patirtį . Taigi. Tai buvo “išvystyto rusiško socializmo ” laikai. Viename giminės suėjime , kaip visada , prasidėjo kalba apie skrebus (pas mus taip vadino stribus) ir žaliukus (partizanus). Dar tuo metu ,to laikmečio liudininkai buvo gyvi. Jau tada ryškiai matėsi maskovijos gandosklaidos darbo vaisiai. Vieni už, kiti prieš. Ir aš , piemuo, atradęs savyje drąsos, įsikišau.
Pradėjau . Nes kalba vyko apie visiems pažįstamą žaliuką -Pūrą (likimas lėmė pamatyti gyvą , grįžusi iš lagerio). Ėjo gandas- labai žiaurus buvo. Man piemeniui įdomu. Pradėjau klausinėti . Kas , kaip , kodėl. Išaiškėjo, kad prieš bolševikų ordų užėjimą , taikus žmogelis , geležinkelio darbininkas. Klausiu toliau. Tai kas nutiko , gal nuo proto nušoko. Ne . Tėvus siberijon išvežė. Vergovėn. O kai ”kolxoznikams” išrėžiau, kad ir aš nežinau ką padaryčiau išdavikams. Sukluso. Gal piemuo ir teisingai porina.
Taigi , prieš prisimindami tuos laikus , gerai pagalvokit. Kas suskirstė lietuvius į “raudonus ir baltus, teisingus ir kenkėjus” , ir kodėl kaimynas prieš kaimyną, brolis prieš brolį pakėlė ranką. Visuotinis išprotėjimas negalimas.
O kaip buvo susidorota su indėnais ? Davė šnapso , šautuvus ir sukiršino. Vieni kitus iššaudė. Visa Europos istorija – kiršink ir naikink.
Tą patį darė ir “rasiejos imperininkai.” Naikino siberijos indėnus ne blogiau , nei kiršintojai iš Europos. Girdė , siundė vienus prieš kitus , o besipriešinančius naikino tūkstančiais. Genocidas aukščiausio lygio . Carų generolai siuntė ataskaitas imperatorei Katerinai II apie pergales prieš laukines Sibiro tauteles, apie tūkstančius užmuštų. Nieks nežino ir nekalba apie karą su čukčiais. O toks buvo.
Ta proga galim paminėti , kaip Kanados valdžia išsprendė vietinių gyventojų klausimą: išmėtė nuodus iš lėktuvų, išdvasino vietinių šunis, tada juos apgyvendino barakuose miesteliuose, kur jie prasigėrė. Samiai irgi turėjo daug bėdų. Dabar pradeda atsigauti, nebesigėdi samiais esą, bet jų elniai ėmė sirgti keistomis ligomis.
Pritariu. Ir ne tik carinės imperijos laikais. Bolševikams net ir po Rusijos pilietinio karo sunkiai sekėsi įsitvirtinti Čiukotkoje, taip pat Sibire – Jakutijoje, taip pat tungusų teritorijose.
Rusijoje mažai rašoma (gal prisibijoma separatizmo?), tačiau apie 1930 metus Jakutijoje vyko Konfederatų, taip pat Tungusų sukilimai. Sibiro tautos priešinosi kolektyvizacijai, siekė savo kraštų laisvės. Tik jos labai neskaitlingos, tad vėliau didele dalimi buvo asimiliuotos rusų.
Bet šaindien Jakutijoje rusai jau sudaro mažumą, o Tuvoje tuvių gyvena net apie 84 proc. Tad gal ir kai kurie Sibiro kraštai taps kada nors laisvi? Kad Šiaurės Kaukazo tautos išsivaduos – tuo net neabejoju. Ičkerija, kito regiono kraštai bus laisvi. Bet, tikiuosi, kad Rusija praras ir Sibiro kontrolę. To ir linkiu 🙂
Kinijos komunistų partijos padėkos tikitės ? Kas jums iš jos ? Geriau palyginkit kokią autonomiją turi Sibiro senbuviai ir kokią Samiai. Kalbą jau atgavo, bet kur ganyti ir kiek turėti elnių sprendžią centrinė švedų valdžia. Apie kitas, dar mažiau žmogiškas valdžias, net nekalbu. O Romuva svajoja, kad ją globalistai pripažintų. O šventas kvailume.
Karą prieš Čiukčius Rusija pralaimėjo, bet pavyko nugirdyti ir tai ne iki galo.
Na, o kalbant apie Lietuvą, tai “konservatoriai” šnapso kranelį vėl atsuko, o “liberalai” narkotikus vis legalizuot bando. Galinius reikalus ir Stambulo konvenciją jau beveik prastųmė. Na ir tyliai, invazinius “pabėgelius” mum veža. Na žinot, tuos vargšelius, kurie tokiai kelionei sukrapstė juokingą sumą, nuo 10000 dolerių (kaži kuris tūlas dirbantis Lietuvos pilietis štai taip, lengvai, sugebėtu sukrapštyt tokia sumą), nešioja striukes už 1000-800 eurų (nagi, prisipažinkit, kuris iš jūsų vargo pelių tokius skudurus perkat ir nešiojat) ir vietoje to, kad tvarkingai prašytu prieglobščio (įstatymo numatyta tvarka), bando pro siena, kaip plėšikų orda prasiveržti. Na, o dar, mūsų mylima partija motulė, stato konclagerį-gulagą, oi, ką aš čia, konteinerių namelių miestelį. Tiesa akivaizdu, kad “pabėgeliai” ten negyvens, bet vistiek stato. Matyt labai jis jiems reikalingas. Na, o žinant šaunų Australijos pavyzdį, nenustebsiu, kad jis bus pritaikytas nesubadytiems (8+ kart), atsisakantiems imti naujajį partinį bilietą, dar vadinama galimybių (privilegijų) “pasu”. Toks “netikėtas” dalykas, manęs nenustebintu. Mūsų mylima, maujoji tarybų valdžia ir naujasis komsomolas, mėgsta į burną tempti, visą kas blogiausia, kenksmingiausia ir šlykščiausia. Na žinot, kad neatsilikt nuo naujų madų ir kitų vėjų, o ir ne tik neatsilikt, bet догнать и перегнать! Beje, jeigu kas mano, kad mokami testai tik šitiems purviniems eretikams antivakseriams, tai labai klystat. Greitai tokio testo ir iš subadytų reikalaus, įdomu ką tada visokie susibade, su antikonstituciniu privilegijų partbilietu kvaksės. Matomai tie keli kartai, kada jie smagiau šoko ant grėblio ir vietoje pažadėtos “laisvės” gavo antsnukius ir tuos pačius ribojimus (antikonstitucinius ir pažeidžiančius tarptautines konvencijas), jiems matomai maža, kaip žirafai jiems dar nedaėjo, kad gryžimo į “normalumą” nebus. Nebus niekada, o laimingą finišą jums nukelinės tol, kol priprasit šitame rate suktis ir nustosit reikalaut tokių niekų, kaip judėjimo laisvę, kūno neliečiamumas ir teisė į privatumą, kad jūsų nešnipinėtu visais budais.
Džiazuojanti istorija. Išdavystės Laisvės kovose
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000187717/dziazuojanti-istorija-isdavystes-laisves-kovose
,,Kokios suirutės krečia Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo? Kaip pradėjo formuotis partizaninis pasipriešinimas, kaip į jį įsitraukė moterys, kokias funkcijas atliko? Kaip ir kodėl partizanai virsdavo išdavikais? Ką patys partizanai laikė išdavikais, kaip elgėsi su tokiais žmonėmis? Kokie yra išskirtiniai išdavysčių atvejai? Pokalbis su istoriku Mariumi Ėmužiu.
Ved. Jurgita Verbickienė ir Indrė Kaminckaitė ”
Kai šiandien dalis ,,politikų” ir dvaro istorikų prisijungia prie šmeižikų ansamblio, ar tai – ne išdavystė? Gal juos ir dabar kas kankina ir verčia taip elgtis?
Kažkam labai rūpi gadinti strateginius mūsų santykius su nacionaline žydų valstybe Izraeliu. Kažkas galvoja, kad pas mus (jeigu kas Artimuosiuose Rytuose) dėl galimai dalinės jų valstybės okupacijos iš arabų pusės gali atsirasti emigrantų iš Izraelio. Stengiamasi priešiškai prieš galimą tokį faktą kreipti Lietuvos visuomenę, politiškai kaltinant mūsų Laisvės kovotojus, atsieit sąmoningai naikinus Lietuvoje anksčiau čia gyvenusius mūsų pačių šalies piliečius žydus.
Toks kaltinimas buvo metamas ir anksčiau. Į tai a. a. Lietuvos Prezidentas jo ekscelencija Algirdas Brazauskas Izraelyje atsakė atsiprašymu, kaip už atskirų lietuvių Antrojo pasaulinio karo metais įvykdytus nusikaltimus žydų tautai atžvilgiu. Ir tas atsiprašymas buvo pagarbiai priimtas. Net kompensacija už žydų prarastą turtą Lietuvoje Izraeliui tada buvo sumokėta.
Norisi kreiptis, tad, į Izraelio nacionalinės valstybės ambasadą Lietuvoje, kad ji paaiškintų užsienio valstybių ir Lietuvos piliečių ( galimai turinčių su Izraeliu dvigubas pilietybes) politiniams veikėjams apie žalą, kurią jie daro išimtinai draugiškiems Izraelio ir Lietuvos valstybių santykiams, kad geopolitiniame kontekste jie blogėtų, nes tai nei Lietuvai, nei Izraeliui nėra naudinga.