Paskelbta peticija prieš nepagrįstus konstitucinių teisių suvaržymus

Rugpjūčio 28 d. Konstitucinių asmens teisių institutas (KATI) paskelbė peticiją „Prieš nepagrįstus konstitucinių teisių suvaržymus siekiant Lietuvoje valdyti COVID-19 epidemiją“.

Peticijoje aiškiai parodoma ir pagrindžiama, kad Lietuvos Vyriausybės dėl koronaviruso grėsmės įvesti ir jau 1,5 metų taikomi žmogaus teisių ir laisvių suvaržymai ir apribojimai prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai ir galiojantiems įstatymams.

Šia peticija prašoma įstatymiškai įtvirtinti:

1. Kad Lietuvoje galiojant ekstremaliai situacijai ar karantinui, nebūtų nepagrįstai ar per didele apimtimi ribojamos konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės.
2. Kad ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimas turėtų būti sankcionuotas Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento, kaip tai numato specialius teisinius režimus reglamentuojantis Konstitucijos 144 straipsnis.
3. Maksimalų terminą, kiek dėl įvestos ekstremalios situacijos ar karantino gali būti ribojamos konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės.

Šia peticiją galima pasirašyti ČIA.

Skelbiame visą peticija:

Prieš nepagrįstus konstitucinių teisių suvaržymus siekiant Lietuvoje valdyti COVID-19 epidemiją

Lietuvoje jau pusantrų metų paskelbta ekstremali situacija. Ją paskelbė Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu.

Per šį laikotarpį Vyriausybė Lietuvos teritorijoje apribojo, o tam tikrais laikotarpiais ir visiškai draudė šias tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teisės ir laisves:
1) teisę į sveikatą, kai nenurodytam laikui apribojamas kai kurių ligų gydymas, sumažintas sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas (Konstitucijos 53 str.),
2) teisę į darbą ir verslą, ribojant ūkinę veiklą ar įvedant prievolę privalomai testuotis ar skiepytis (Konstitucijos 48 str.),
3) teisę į švietimą, mokslą, neformalųjį ugdymą, ribojant galimybes dalyvauti švietimo ir ugdymo veikloje (Konstitucijos 41 str.),
4) judėjimo laisvę šalies viduje ar vykstant į užsienį (Konstitucijos 32 str.),
5) susirinkimų laisvę, organizuojant susirinkimus, renginius, protestus (Konstitucijos 36 str.).

Nuo ekstremalios situacijos paskelbimo Vyriausybė 18 kartų keitė konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimų apimtį, tačiau taip ir nenumatė maksimalaus termino, kiek tokie ribojimai gali būti tęsiami.

Antrus metus tebesitęsianti COVID-19 epidemijos valdymo patirtis rodo, kad didžiausias iššūkis Lietuvos teisinei sistemai išlieka ekstremalios situacijos ar karantino pagrindu įvestų specialiųjų priemonių, kurios susijusios su žmogaus teisių ribojimais, taikymas, nepaisant to, kad dauguma gyventojų ir visuomenės informavimo priemonių įvestus ribojimus iš principo palaikė ir nekvestionavo jų teisėtumo bei masto.

Tai susiję ne tik su klausimu, ar konstitucines žmogaus teises galima riboti vien vykdomosios valdžios sprendimais be Seimo pritarimo, bet ir su tuo, koks gali būti šių ribojimų mastas ir intensyvumas.

Konstitucija numato tik vieną specialųjį teisinį režimą – nepaprastąją padėtį, leidžiančią riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves (Konstitucijos 144 str.). Nepaprastąją padėtį įvesti gali tik Seimas ar Prezidentas (pritarus Ministrui Pirmininkui), o ne Vyriausybė.

Nepaprastosios padėties metu taikomi žmogaus teisių ribojimai yra griežčiausias Konstitucijoje numatytas žmogaus teisių ribojimo režimas, kurio negalima peržengti ekstremaliosios situacijos ar karantino metu. Pažymime, kad Lietuvoje nuo Konstitucijos priėmimo nepaprastoji padėtis nebuvo įvesta nė karto.

Tačiau nuo 2020 m. vasario mėnesio besitęsiantis konstitucinių žmogaus teisių ribojimo intensyvumas (kartais peraugantis į visišką draudimą) prilygsta ribojimams, kurie galimi tik įvedus nepaprastąją padėtį.

Konstitucija nenumato galimybės nepaprastajai padėčiai trukti ilgiau nei šešis mėnesius, vis dėlto, Nepaprastosios padėties įstatymo 5 str. 2 d. numatoma, kad „nepaprastoji padėtis gali būti įvesta ne vieną kartą“, t. y. norint pratęsti šį terminą, formaliai Seimas (ar Respublikos Prezidentas) turi priimti naują sprendimą dėl nepaprastosios padėties įvedimo.

Pagal galiojančio Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 str. 3 d., Vyriausybė (sveikatos apsaugos ministro teikimu) karantino trukmę gali numatyti ne ilgesnę kaip trys mėnesiai, leidžiant jį pratęsti ne daugiau kaip vienam mėnesiui.

Vadinasi, karantinas negali trukti ilgiau nei keturis mėnesius. Todėl, kaip ir dėl nepaprastosios padėties atveju, esant būtinybei karantiną tęsti ilgiau, Vyriausybė po keturių mėnesių turėtų iš naujo priimti sprendimą dėl jo įvedimo.

Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. valstybės lygio ekstremaliąją situaciją paskelbė nurodydama vieną konkretų pagrindą – „dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės“ nors Civilinės saugos įstatyme nenumatytas toks ekstremaliosios situacijos paskelbimo teisinis pagrindas.

Civilinės saugos įstatyme numatyta, jog ekstremali situacija gali būti įvedama tik dėl gamtinio, techninio, ekologinio ir socialinio įvykio, o ne užkrečiamos ligos epidemijos suvaldymo.

Todėl Vyriausybės nutarimas, kuriuo paskelbta pusantrų metų tebesitęsianti ekstremali situacija dėl COVID-19 ligos plitimo grėsmės yra neteisėtas, nes priimtas nenurodant tinkamo teisinio pagrindo.

Tuo pačiu atkreipiame dėmesį, jog galiojantis Civilinės saugos įstatymas nenumato ekstremaliosios situacijos įvedimo trukmės termino, o ji Lietuvoje įvesta jau pusantrų metų.

Akivaizdu, kad Civilinės saugos įstatymas, vien ta apimtimi, kuria leidžia plačios apimties konstitucinių žmogaus teisių ribojimą, nenumatant jų laiko trukmės, prieštarauja Konstitucijai.

Suprantame Vyriausybės pareigą taikyti tam tikras priemones, siekiant suvaldyti užkrečiamų ligų epidemijas, tačiau pažymime, kad teisinėje valstybėje taikant minėtas priemones, būtina įstatymuose numatyti jų laikinumą, o taikant konstitucinių žmogaus teisių ribojimus, juos taikyti teisėtai ir proporcingai.

Konstitucija leidžia nepaprastosios padėties ar kitais ypatingais atvejais laikinai apriboti kai kurias konstitucines žmogaus teises, tačiau ji net nepaprastosios padėties metu neleidžia visiškai uždrausti jas realizuoti, todėl būtina atsisakyti visiško aukščiau minėtų konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių draudimo praktikos.

Dėl šios priežasties teigtina, kad Konstitucijai neprieštarautų tokia tvarka, jei įstatymuose būtų numatyta, jog ekstremaliosios situacijos ir karantino metu taikomi konstitucinių žmogaus teisių laikini apribojimai turėtų būti sankcionuoti Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento, t.y. atitiktų tvarką, kuri numatyta Konstitucijos 144 straipsnyje.

Be to, būtina atkreipti dėmesį, jog per dvejus COVID-19 epidemijos valdymo metus Lietuvoje buvo taikyta nemažai konstitucinių žmogaus teisių ribojimų ar visiško jų draudimo (pvz., teisės į privatų gyvenimą, susirinkimų ir asociacijų teisės, teisės streikuoti), kurie nėra numatyti jokiame įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios priimtame teisės akte, o dalis jų įtvirtinti ne įstatymuose, bet poįstatyminiuose aktuose, kas neatitinka teisinės valstybės ir kitų konstitucinių principų.

TODĖL
Atsižvelgdami į aukščiau nurodytus argumentus,
Pavargę nuo besikeičiančių ribojimų apimties ir teisinio neapibrėžtumo,
Su nerimu stebėdami Vyriausybės planus artimiausiu metu vėl didinti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimų apimtį,

MES, pasirašiusieji šią peticiją,

PRAŠOME:
1. Įstatymuose numatyti, kad Lietuvoje galiojant ekstremaliai situacijai ar karantinui, nebūtų nepagrįstai ar per didele apimtimi ribojamos konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės.
2. Įstatymuose įtvirtinti, kad ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimas turėtų būti sankcionuotas Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento, kaip tai numato specialius teisinius režimus reglamentuojantis Konstitucijos 144 straipsnis.
3. Įstatymuose įtvirtinti maksimalų terminą, kiek dėl įvestos ekstremalios situacijos ar karantino gali būti ribojamos konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės. Kadangi paskelbus ekstremaliąją situaciją, nukrypstama nuo demokratijos ir teisinės valstybės (valdžių padalijimo) principų ir žmogaus teisių apsaugos konstitucinio standarto, įstatymuose privalo būti numatytas šių priemonių laikinumas, t.y. konkretus laiko terminas, kaip tai numatyta Konstitucijos 144 straipsnyje.

Peticiją inicijuoja Konstitucinių asmens teisių institutas