Jau ne vieną amžių Lietuvoje metų laikai yra siejami ir su gandru – dar ir dabar gyvas tikėjimas, kad po žiemos parskridęs gandras yra ateinančio pavasario simbolis, nes jo parnešta kielė, liaudiškai dar ledspira vadinama, savo smagiomis kojytėmis išspardo visus ledus. Vasaros pabaigoje besibūriuojantys gandrai – tai jau artėjančio rudens pranašai. Nuo seno yra sakoma, kad gandrai išskrenda per šventą Baltramiejų, rugpjūčio 24 d.
Ruoštis kelionei gandrai pradeda jau nuo rugpjūčio pradžios. Jaunikliai mankština sparnus, o jų tėvai intensyviai gaudo maistą ir neša savo vaikams, kad tik šie sukauptų pakankamai jėgų. O prasidėjus rugiapjūtei į laukus suskrenda jau ir jauni, ir suaugę paukščiai, ištikimai lydi kombainus ar ražienas suariančius traktorius. Čia jiems daug lengviau surasti ir sugauti išbaidytus vabzdžius, peles, varles, ištraukti slieką ar kitą „žemės gyventoją“. Be to, rugpjūčio antroje pusėje suaktyvėja varliagyviai judėjimas, jų jaunikliai migruoja iš išdžiūstančių balų, pievose daugybė žiogų ir kitų vabzdžių, peliniai graužikai aktyviai kaupia atsargas žiemai, todėl atsiranda geresnės gandrų mitybinės sąlygos.
Dauguma baltųjų gandrų kaip ir pernai metais kelionę link Afrikos pradėjo anksčiau.
Prieš dvi ar praėjusią savaitę dar buvo stebimi gandrų pulkai Lietuvoje. Šiomis dienomis didelių pulkų jau nematyti, stebimi pavieniai gandrai. Taigi, dauguma baltųjų gandrų nelaukė šios dienos ir pakilo tolimam skrydžiui maždaug prieš dvi savaites anksčiau. Šiomis dienomis Gamtos tyrimų centro ir Ventės rago žieduoti GPS siųstuvais baltieji gandrai taip pat nelaukė šios dienos ir jau stebimi Turkijoje, Sirijoje, Sudane ir Egipte.
Baltieji gandrai keliauja toli – per 2-3 kelionės mėnesius šie paukščiai įveikia 8-10 tūkstančių kilometrų ir kai kurie iš jų pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tačiau pasiekia ne visi – net jei jiems pasiseka įveikti tolimą kelią ir nepalankias oro sąlygas, Etiopijoje, Somalyje, Zaire ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse gandrai medžiojami maistui.
Baltasis gandras, dar vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikomas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą (dangaus antspaudo saugotojas).
Dažnai pasitaiko, kad gandrai lizdų statybai panaudoja ir žmonių išmestus ar netvarkingai paliktus daiktus – elektros laidus, virves, tinklus, plastiko maišelius, politileną ir kt.. Šie panaudoti lizdui „radiniai“ gali būti labai pavojingi paukščių jaunikliams;
Migracijos metu gandras įveikia net 8-10 tūkstančių kilometrų!
Gandro patelė ir patinas žiemoja atskirose vietovėse.
Lietuvos baltųjų gandrų keliones galite stebėti paspaudę šią nuorodą.
Pagal Lietuvos ornitologų draugijos pranešimą
Kieno smegenys daugiau sveria: gandrų ar kregždučių? Manau tų, kurių navigacija, skrendant žiemoti į Afriką, tikslesnė. O, jei gandrai ir kregždės pasiekia paskirties oro uostą Marakeše vienodu tikslumu, na, kaip boingtriplsevenlongreidž ? Tai gal tada jų smegenys vienodo svorio, ką?
Kiekvienų savo gyvenimo metų kone pusę skiria kelionei – kad ir savo vaikelius savo gimtinėje išperėtų, ant kojų pastatytų, tvirtus sparnus jiems užaugintų…