Atmintis tebesaugo, kas buvo šviesu ir nekalta,
Atsigręžti negėda, smagu –
Prisiminti tai verta.
Nors negrįšim į pradžią,
Bet vienatvėj ji guodžia.
Ona Alesiūtė-Bleizgienė.
Šiomis dienomis iš Leipalingio sulaukiau gražios dovanos – rašytojos Onos Alesiūtės-Bleizgienės naujausios knygos „Dar vis po saule” (V., 2021).
Tai aštuntoji autorės knyga. Prieš ją buvo trys poezijos rinktinės: „Prieš saulėlydį” (2000), „Kas širdžiai brangu” (2009) ir „Saulėlydis” (2015), prozos kūriniai: „Kaimas prie Avirio” (2002), „Skamba Gerdašių varpai” (2008) ir dvi knygos su bendraautore Joana Vaikšnoraite „Prie (Ne) vilties slenksčio” (2016, proza) ir „Skamba grožio pasakėlės” (2018, eilėraščiai).
Ne visas jas mačiau. Gavau dovanų ir paviešinau spaudoje knygą „Skamba Gerdašių varpai”. Šioje naujausioje autobiografinėje knygoje poezijDar vis su saule” pateiktas autorės požiūris į gyvenimą, į tautą ir valstybę ir jai pažįstamus žmones bei artimus giminaičius, kunigus, rašytojus, mokytojus.
Knygą sudaro pratarmė, pavadinta „Iš atminties” ir keli jos skyriai: „Iš širdies”, „Akimirkos”, „Kur stiprybės šaltiniai’’, „Dedikacijos” ir „Atmintis”. Pratarmėje skelbta rašytojos Marijos Knabikaitės recenzija, kurioje pabrėžiama, kad visus knygos skyrius vienija autorės būsena „Viskas iškentėta širdimi”.
Recenzentę žavi rašytojos naratyvo dzūkiškumas – nuoširdumas, jausmingumas, atvirumas. Šias rašytojos savybes recenzentė vadina individualia tautinio stiliaus sklaida, netgi tautinio stiliaus etalonu, kurį apibrėžia gimtasis kraštovaizdis, tėvynės gamta ir tautos istorija.
Gyvename tokiu Lietuvos literatūros istorijos laikotarpiu, kai ne kiekviena knyga sulaukia recenzijos, juolab dėmesio viešojoje spaudoje.
Kitavertus ir kiekvienas knygos recenzentas knygą perskaito savaip: pagal savo įsitikinimus, savo vertybių skalę, pabrėždamas savo atsiliepime skirtingus knygos faktus ir reiškinius, kuriuos jis geriausiai supranta.
Alesiūtės-Bleizgienės knyga „Dar vis su saule” – tai autobiografinis leidinys, kuriame įamžinamos autorės įmintos pėdos, šioje šventoje lietuviams žemėje Lietuvoje.
Knygoje poetizuota forma, pateikiami tekstai apie savo artimuosius: mamą, tėtį, sūnų, dukrą, jos gerbiamus kunigus – J. Alesių, R. Grigą, Motiejų Gustaitį, rašytojus Justiną Marcinkevičių, Vincą Mykolaitį-Putiną, Žemaitę ir kt.
Skyriuje „Atmintis” aprašomi tikri istoriniai įvykiai Lietuvoje ir autorės požiūris į juos. Autobiografiniai leidiniai irgi įdomūs, nes per juos atsiskleidžia ne tik autoriaus asmenybė ir jo veikla, bet ir jo požiūris į jo aprašomus jo gyvenamo laikmečio istorinius įvykius.
Jaunystėje, kai dar dirbau Sąjunginio elektrinio suvirinimo mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filiale, čia dirbęs inžinierius konstruktorius Romas Kupčiūnas man padovanojo knygą anglų kalba, išleistą XX a. pradžioje Londone „The seven ages of woman” (Septyni moters amžiai”).
Knyga „Dar vis su saule” savo turiniu man pasirodė labai panaši į tą angliškąjį variantą, kur aptariami moters amžiaus tarpsniai: vaikas, paauglė, mergina, žmona, mama, našlė ir senelė.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo romantiką ir savo sunkius, ir liūdnus laikotarpius, Likimo ar Dievo jam skirtus žmogaus valios ir stiprybės išbandymui. Ir O. Alesiūtės-Bleizgienės knygoje tie moters amžiaus tarpsniai pateikiami eilėmis:
Tik atminty gyva vaikystė,
Kur buvo daug tikrumo.
Gal kartais buvo klysta,
Gyvenime juk visko būna…
Jaunystėje dairomės savojo išrinktojo. Paties geriausiojo. Kiekvienai mums atrodo, kad sutikti savo mylimąjį – pati didžiausia laimė.
Tarp kitų miško medžių
Ošia vienas aukštesnis,
Įsiverpęs viršūne į dangų,
Už visus daug žalesnis.
„Ar ne taip ir iš daugel žmonių / Vienas jų iškilesnis / Savo darbu kilniu /Tarp kitų įžymesnis / Svarbu, kad kuklus, neišpuikęs / Taurus, nuolankesnis (p. 58)“. Ir jis atėjo ir į knygos autorės gyvenimą…
Žydėjo baltos ievos
Prie Avirio krantų,
Atsiyrei tu vienas
Mediniu laiveliu
Moters gyvenime pirmoji meilė visada būna šviesi ir graži, išlieka atmintyje visam gyvenimui. Ji šildo savo švarumu, platoniškumu, svajonėmis.
Tačiau gyvenimas yra toks: retai pirmoji meilė išsipildo buvimu kartu visą gyvenimą. Taip ir poetės gyvenime buvo:
Uosio šaknys išdžiūvo
Pilkam miesto asfalte.
O eglelė palūžo
Nuo šiauraus vėjo šalto
Ir po skaudaus nusivylimo stiprus žmogus sugeba prisikelti gyvenimui. Poetės didelė psichologinė atrama buvo tikėjimas. Ji buvo praktikuojanti katalikė ir Dievo žodis ją įkvėpdavo kūrybai.
Tiktai migloti vaizdiniai
Iš praeities atklysta,
Šventos giesmės aidai
Ir žodžiai iš maldos atklysta.
Jos gyvenime visko būta: ir vedybos, ir vaikų – sūnaus ir dukters gimimas, jų ugdymas, ir šeimyninis gyvenimas. Tik po vyro mirties 1954 metais prasidėjo jos gyvenimo kūrybinės veiklos skirsnis.
Jame buvo rašoma, neva, tik sau – asmeniniams pergyvenimams – gražiems jausmams savo artimiesiems, mama, tėčiui, broliui, dukrai ir sūnui, gerbiamiems kunigams – J. Alesiui, Robertui Grigui, Motiejui Gustaičiui, politiniam kaliniui Stasiui Volungevičiui, mylimiems poetams ir rašytojams Justinui Marcinkevičiui, Vincui Mykolaičiui-Putinui, Žemaitei ir kitiems.
Pirmąjį savo kūrybos tarpsnį ir pati rašytoja apibendrina, kaip asmeninį gyvenimą žodžiais:
Prie savo darbo kelio paskutinio vingio
Paliksiu nuveiktų darbų kraitelę,
Ne auksu, ne perlu turtingą –
Joje tik keletas kuklių knygelių.
Jau brandžiame amžiuje jos kūryboje atsiranda naujos kryptys: filosofinis žvilgsnis į žmogaus gyvenimo prasmę, Tėvynės meilė, pilietiškumo pareiga, žvilgsnis į lietuvių literatūrą, kurioje
...istorijos lapų ligi šiol daug tuščių.
Tikrą metraštį kas parašys?
Kiek ir kur iškentėta kančių
Ir kiek žuvusių niekad negrįš….
Lietuvos istorijoje ji skiria tris didvyriškiausius ir kartu skaudžiausius mūsų valstybės puslapius, pareikalavusius daugiausiai aukų:
Aštuonioliktais metais lietuviai artojai
Pakilo į kovą dėl laisvės tėvynės
Ir gimė tada šitas vardas gražus savanoriai…
Bet nebuvo kova paskutinė.
Tik dvidešimt dvejus metus mūsų tauta tegalėjo kurti savo valstybę. Mūsų seneliai, ir tėvai padarė stebuklą: iš medinės, šiaudiniais stogais pirkelių Lietuvos sukūrė mūrinę Lietuvą, nors ir neatlaikė plėšrių kaimynų lenkų viso Vilniaus krašto okupacijos.
Suklestėjo Kaunas, kurio tuometine architektūra iki šiol žavimės ir didžiuojamės, atsirado Kauno universitetas ir kitos aukštosios mokyklos, iki šiol gyvuojančios ir rengiančios aukščiausios klasės žinovus, atsirado net prabangos institucijos – naujoviški madų salonai, dailės parduotuvės, muziejai, kavinės, restoranai ir kt.
Deja, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, pradėtas nacistinės Vokietijos ir bolševikinės Rusijos, vėliau išplitęs visame pasaulyje. Jo negandas patyrė ne tik kariaujančių valstybių žmonės, bet daugiausiai – okupuotosios… Ir vėl okupacijos – rusų, vokiečių ir vėl ilgametė, kelis dešimtmečius trukusi boševikinė-komunistinė rusų.
Degė frontų ugny Lietuva.
Paskui Stalino terorą kentė,
Bet išliko tėvynė gyva,
Pasiryžusi laisvę apginti.
Penkiasdešimt metų Lietuva gyveno okupacijoje: pokaryje žiauraus boševikinio teroro sąlygomis, kai daugiau negu trečdalis tautos – tų, kurie norėjo, kad jų valstybė būtų laisva ir nepriklausoma buvo išžudyta, sušaldyta ir numarinta Sibiro speiguose lageriuose ir kalėjimuose, eliminuota iš Lietuvos visa šviesiausioji lietuviškos inteligentijos dalis:
turtingesnieji savanoriškai pasirinkę emigraciją į Vakarus, kita dalis ištremta iš šalies ir sunaikinta ir tik prisitaikiusieji prie bolševikinio režimo, gyvenę baimėje, kad tik į juos nenukryptų budri režimo akis ir visada tikėję, kad anksčiau ar vėliau Lietuva taps laisva, atkurs savo nepriklausomą valstybę.
O naktim sapnuota, kad tave jau seka
Nuošalioj bažnyčioj, nuo namų toli…
Dvasios ištremtį patirti teko,
Kas nebuvo taigon išvežti.
Toks buvo mūsų, paskutiniųjų dviejų prieškario kartų laikmetis. Knyga „Dar vis su saule“ baigiama viltingai. O. Bleizgienės kūryba, kaip jau pastebėjo rašytoja M. Knabikaitė, – šviesi.
Vyrauja balta spalva: jos eilėraščiuose žydi lelijos baltos ir balti rožių žiedai, čia pavasariais pražysta ievos ir vyšnios baltai, vieškelio, vedančio į jos gimtinę, pakraščiuose pasodinti kaštonai žydi baltai, ir netgi jos gimtojo kaimo Veršių smėliukas baltas.
Knyga baigiama metafora apie kregždžiukus, nusilipdžiusius lizdelį ūkinio pastato palėpėje, kurie jau ketveri metai, rudenį išskridę į šiltesnius kraštus, kiekvienais metais sugrįžta į savo palėpę.
Deja, mūsų jaunimo, išvykusio į šiltesniuosius kraštus begrįžta tik trečioji dalis. Belieka tik apgailestauti dėl to, ir džiaugtis tais, kurie savo darbu ir talentais stiprina Lietuvą. Atrodo, kad kaip tik to ir siekia knygos autorė.
