G. Nausėda. Būkime atviri – praeitis slėgs, kol nebus ištaisyta

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos komentaras Vokietijos dienraščiui „Die Zeit“.

„Daug lengviau neigti praeitį negu ją taisyti“, rašė Titas Livijus. Praeitį dar galima nutylėti ar falsifikuoti. Tačiau tai nėra tinkamas būdas „būti atviriems“, kaip kad siūlo Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas.

Lietuvai, Latvijai, Estijai, Suomijai, Lenkijai Antrasis pasaulinis karas prasidėjo ne prieš 80 metų, o beveik prieš 82-ejus – 1939 metų rugpjūčio 23 dieną, kai Kremliuje buvo pasirašyta SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis, o kartu su ja slaptieji Europos padalijimo protokolai. Ir tuo metu SSRS buvo agresorius, ne auka.

Tai praeitis, kurios mes niekada neleisime pamiršti.

Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims Antrasis pasaulinis karas nesibaigė 1945-aisiais. Dar dešimt ilgų metų tęsėsi ginkluota antisovietinė rezistencija, kurioje Lietuva neteko daugiau nei 20 000 savo drąsiausių sūnų ir dukrų. Šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų buvo ištremti į Sibirą, nemaža dalis jų į Tėvynę sugrįžo karstuose ar amžino poilsio atgulė Arkties platybėse.

Ši kova, apie kurią itin mažai žinoma Vakarų visuomenėse, padėjo pamatus pilietiniam pasipriešinimui – aštuntajame dešimtmetyje susikūrusios Helsinkio grupės informuodavo Vakarus apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS, kunigai ir vienuolės 17 metų pogrindžio sąlygomis leido Katalikų bažnyčios kroniką – tikinčiųjų ir disidentų persekiojimo metraštį. Ši kova atvedė Lietuvą į Sąjūdį ir Nepriklausomybę.

Tai praeitis, kurios mes niekada nepamiršime.

Šiandien mes matome agresyvius bandymus atkurti SSRS. Atkurti praeitį su ta pačia praeito amžiaus ideologija – Europos padalijimu į įtakos sferas, nepagarba tautų suverenumui ar valstybių teritoriniam vientisumui, griežtu „нет“ žmogaus teisėms, išraiškos laisvei, nepriklausomai žiniasklaidai. Ir tai tikrai nėra būdas „būti atviriems“.

Kaip nėra tinkamas būdas kviesti „būti atviriems“, vartojant apsuptos tvirtovės šeimininko retoriką, kur iš bokšto, kiek akys užmato, matai tik priešus – tegul ir paties susigalvotus.

Per pastaruosius 3 mėnesius lankiausi Ukrainoje, Sakartvele ir Moldovoje – Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalyse, kurių žmonės apsisprendė savo ateitį sieti su demokratija, o ne su SSRS reinkarnacija. Kalbėjau su sužeistais kariais ligoninėje Kijeve. Sakartvele lankiausi pas pabėgėlius iš Pietų Osetijos. Vienas jų pasakojo, kad jau 13 metų sapnuoja, kad grįžta namo, į savo sodelį.

Ar tai žmonės, kurie buvo priversti nusigręžti nuo Rusijos ir atsisukti į Europos Sąjungą ir NATO? Ne, tai žmonės, kurie buvo priversti palikti savo namus. Juos privertė Rusijos kariškiai.

Tad būkime atviri – nėra jokio „nepaisant praeities“. Ta „praeitis“ tebevyksta – Kryme, Donbase, Pietų Osetijoje, Padniestrėje. Ta „praeitis“ garuoja „Novičioku“ Solsberyje ar poloniu Londone. Ta „praeitis“ aidi sprogimais Čekijoje.

Šiandien ši praeitis modernesnė, ginkluota naujomis technologijomis, išbandanti naujus ideologinio ir informacinio karo būdus. Bandanti įtakoti rinkimų rezultatus ir rengianti kiberatakas. Bet tai vis viena praeitis – agresyvi, ciniška ir veidmainiška. Siekianti skaldyti ir valdyti.

Ir tai nėra kurios vienos šalies ar regiono problema. Grasinama ne tik Ukrainai ar Sakartvelui. Ne tik Baltijos šalims. Ne tik tiems, kas buvo pakliuvę į sovietinės imperijos gniaužtus ir todėl dabar, kažkieno manymu, amžinai turėtų priklausyti Kremliaus valdovams.

Grasinama visai Vakarų sistemai, demokratinei sanklodai ir vertybėms.

Ar Vakarai pajėgūs atsispirti? Taip. Todėl turime stiprinti Vakarų gynybines struktūras, pirmiausia NATO. Turime išlaikyti stiprų transatlantinį ryšį. JAV yra bendramintė ir sąjungininkė, ne konkurentė Europai.

Turime daugiau resursų skirti gynybai. Rusijos karinės išlaidos viršija 50 mlrd. eurų, ji sparčiai modernizuoja karinę pramonę. NATO šalys tik nuo 2014 metų įsipareigojo skirti 2 proc. BVP gynybos išlaidoms. Tai nėra daug ir mūsų visų garbės reikalas šį susitarimą vykdyti.

Bet ne karinė galia yra lemianti. Svarbiausias klausimas, ar išliksime vieningi ir ką pasirinksime, kai mums pasiūlys sandorį. O jį tikrai pasiūlys. Jau tarp eilučių siūlo. Kurkime naujus Vakarų ir Rusijos santykius, nesvarbu, kas įvyko.

Ką renkamės? Dujas ar tautos teisę į laisvą apsisprendimą? Naftą ar žodžio laisvę? Rinką „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ ar pabėgėlio 13 metų sapnuojamą sodelį?

Mano šaliai, kaip ir daugeliui kitų Europos valstybių, nepamiršusių praeities ir matančių bandymus vėl ją atkurti, pasirinkimas yra paprastas. Ar bus jis toks pat paprastas visiems? Tikiu, kad taip, nes Europos Sąjunga sukurta ant demokratinių vertybių pamatų.

Rusija gerbia stiprius partnerius. Jei Europos Sąjunga norės bendradarbiavimo bet kokia kaina, be išankstinių sąlygų – tas sąlygas padiktuos Rusija. Praėjusios savaitės Europos Sąjungos lyderių susitikimas parodė, kad šiandien Europa vieninga siųsdama žinią Rusijai. Besitęsiant Krymo okupacijai, karui Donbase negalime atnaujinti business as usual.

Tiesa yra svarbi, kai kalbame apie praeitį. Demonstracijos Kijeve 2014 metais nebuvo valstybės perversmas, o Krymo aneksija nebuvo paprasčiausias „atsiskyrimas“ nuo Ukrainos. Praeities nusikaltimų pasekmės privalo būti ištaisytos. Ne nutylėtos, ne falsifikuotos, ne pamirštos, o ištaisytos. Tik tada praeitis iš tiesų taps praeitimi.

Todėl dialogui atnaujinti Rusija turi pirmiausia įvykdyti tam tikras sąlygas. Grąžinti Krymą Ukrainai, baigti karą Donbase, išvesti kariuomenę iš Abchazijos ir Pietų Osetijos. Paleisti politinius kalinius. Leisti veikti nepriklausomai žiniasklaidai.

Mano svajonė – demokratiška ir taiki Rusija Europos tautų šeimoje. Mes, lietuviai, prieš 30 metų matėme tokią Rusiją. Rusiją, kuri pati veržėsi iš SSRS. Rusiją, kuri padėjo Lietuvai per kruvinus 1991 metų sausio įvykius. Rusiją, kuri gerbė ir kurią gerbėme mes.

Ir tikiu, ta Rusija nėra praeitis. Ji – ateitis.