Penktadienis, 9 balandžio, 2021
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Istorija

P. S. Krivickas. Nepamirštami metai su Lietuvos radiju

Povilas Sigitas Krivickas, www.alkas.lt
2020 07 18 21:00
5
P. S. Krivickas. Nepamirštami metai su Lietuvos radiju

Povilas Sigitas Krivickas | S. Paškevičiaus nuotr.

Povilas Sigitas Krivickas | S. Paškevičiaus nuotr.
Povilas Sigitas Krivickas | S. Paškevičiaus nuotr.

Atminties ekrane iškyla praeities vaizdai, nužymėję visų mūsų kelią į Nepriklausomybę. Jame ryškūs ir lietuviškojo eterio – radijo bei televizijos – pėdsakai. Teko būti kai kurių iš jų liudininku ir dalyviu.

Lietuvos radijo korespondentu (tiesa, dar neetatiniu) pirmąkart pasijutau 1959-ųjų birželį po trečio žurnalistikos kurso Vilniaus universitete. Prieš vasaros praktiką, man paskirtą Kelmės rajono laikraštyje, buvau trumpam grįžęs į gimtąją Marijampolę. Lietuvos radijo zonos korespondentas Juozas Martišauskas paklausė, ar nepatalkinčiau jam, nes „centras krauna daug užduočių“. Gal aš galėčiau ateinantį šeštadienį nuvažiuoti į Kalvariją, kur vyks žemdirbių šventė, ir padaryti kelių minučių „kadrą“ vienai laidai. „Kadras“, arba trumpas

įterptinis reportažiukas, turėjo susidėti iš kelių gyvų pasisakymų „iš vietos“ su jungiamuoju tekstu. Gyvus pasisakymus reikėjo įrašyti portatyviniu magnetofonu, kuris anuomet vadintas „reporteriu“. Jį jau buvo tekę matyti ir čiupinėti, bet dirbti – dar ne. Tas neva portatyvinis (nes nešiojamas) Vengrijoje gamintas aparatas svėrė „tik“ devynis kilogramus. Vyresnysis kolega Juozas patikėjo man tą nelengvą kilnojamąjį turtą, ir aš nusigavau į Kalvariją. Puikus oras, graži šventė, pavyko padaryti įrašus. Va, taip ir prasidėjo profesinė karjera, per kurią vėliau išmaišyta visa Lietuva.

Nuo „šnekutės“ iki savaitraščio „Kalba Vilnius“

Šiaip mano bent jau pasyvus bendravimas su Lietuvos radiju vyko nuo tada, kai tėvų pažįstamas monteris į mūsų namelį Marijampolės nuošalioje Alyvų gatvėje įvedė laidus ir prie jų prijungė garsinę dėžutę. Ji tais laikais vadinosi „tašku“ arba surusintai – „gavarilka“ („šnekutė“). Buvo kokie 1951 ar 1952 metai, o aš pats koks šeštokas ar septintokas. Įsiminė vienas pirmųjų per „tašką“ išgirstų sodriųjų balsų. Jis galėjo būti ir pranešėjo Jono Miliušio, bet anuomet ta pavardė būtų nieko man nesakiusi. Užtat nė sapne negalėjau įsivaizduoti, kad po nepilnų poros dešimtmečių su Jonu Miliušiu sėdėsime viename savaitraščio „Kalba Vilnius“ redakcijos kambaryje. Tai, kas dabar surašyta enciklopedijose, teko išgirsti iš jo paties. Jonas Miliušis buvo gimęs 1914 metais Čikagoje, o 1921-aisiais su šeima atvyko į Lietuvą. Dar studijuodamas ekonomiką, 1940 metais tapo Lietuvos radijo pranešėju ir po karo dirbo iki 1956 metų. Kiti bendradarbiai pasakojo apie paskutinę jo darbo dieną. Prie transliacijos pulto sėdėjusi režisierė pastebėjo, kad Papūniui (taip jį vadino artimai pažinojusieji) vis dažniau stringa žodžiai, kol pagaliau, nebaigęs skaityti pranešimo, išbėgo iš studijos ir su ašaromis akyse nusviedė ant grindų lapus. Jį ištiko profesinė neganda – mazgeliai balso stygose.

1957–1974 metais Jonas Miliušis buvo savaitraščio „Kalba Vilnius“ literatūrinis darbuotojas, meno skyriaus redaktorius, 1959–1968 metais – leidinio redaktorius (nuo 1969-ųjų leidinį redagavo išradingas žurnalistas Povilas Pukys). Štai tada mūsų keliai ir susibendrino. Ne paslaptis – mėgo buteliuką, bet savaip – aristokratiškai, ne iki žemės graibstymo. Sakydavo: „Dabar statysim didelį namą. Klokit po rublį.“ Didelis namas buvo nupieštas ant degtinės „Stoličnaja“ butelio ir kainavo 3,12 rub. Dažnai spyriodavosi „investuoti“ tą rublį redakcijos sekretoriate sėdėjęs Dovydas Levinas. Tada Miliušis savo aksominiu radijo pranešėjo balsu bendraamžiui sududendavo: „Dovydke, jeigu neduosi rublio, aš ant tavo kapo nė gėlytės neatnešiu.“ Po tokio argumento Dovydas kad ir nenorom, bet atverdavo savo aptriušusią piniginę. Nežinau, kiek jis dar gyveno, o Jonas Miliušis sulaukė naujųjų laikų, nes Anapilin iškeliavo 2000-aisiais.

Tai tolimos praeities atmenos, kai prasidėjo mano aktyvus dalyvavimas Lietuvos eterio tarnybose – nuo radijo iki spalvas įgaunančios televizijos. Visus tuos prisiminimus nusinešė ne eterio, bet negailestingos laiko bangos. Bene labiausiai tarp jų keterų atmintyje iškyla didžiųjų pervartų – 1990 ir 1991 metų – laikotarpis. Prieš pat jį moksladraugė Birutė Zavialovaitė-Liauškienė, reporteriavusi radijo informacijos redakcijoje, pakvietė dalyavauti šeštadienio rytinėje laidoje. Taip prasidėjo mano keleto minučių postringavimai kiekvieną savaitgalį. Jie truko dvylika metų – iki 2002-ųjų. Kas septynetą dienų kartodavau maršrutą: Žvėrynas – pėsčiųjų tiltas per Nerį – Vingio parko rytinis pakraštys – Lietuvos radijo ir televizijos rūmai. Tada be dvidešimt aštuonios sėsdavau priešais mikrofoną ir žinodavau, kad mane tą pačią minutę girdi tūkstančiai klausytojų. Airių dramaturgijos klasikas Bernardas Šo (Shaw) yra pasakęs, kad mikrofonas – tai didžiausias seklys, nes iš balso mažiausio virptelėjimo galima suvokti ne tik kalbančiojo nuotaiką, bet ir nuoširdumą ar net sąžinę.

Reigano apsilankymas ir „Kaaba abá!“

Mūsų, radijo kalbėtojų, balsai tapo laisvesni ir nuoširdesni dar iki 1990-ųjų Kovo 11-osios. Ypač nuo 1988-ųjų vasaros, kai, likus pusmečiui iki oficialaus grąžinimo, suplevėsavo nepriklausomybės laikų Estijos, Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Jas drąsiai nešė studentai sostinės gatvėmis, o netrukus nuvilnijo daugiatūkstantinis mitingas Vingio parke.

Prieš pat tuos įvykius 1988-ųjų gegužę JAV prezidentas Ronaldas Reiganas atskrido į Maskvą. Pavyko akredituotis į Tarptautinį spaudos centrą, įkurtą unikalaus apsilankymo vyksmui nušviesti. Jis buvo laikinai įsteigtas naujai pastatytame konferencijų centre. Nei Reigano, nei Gorbačiovo mes gyvai nematėme, o pranešimus apie apsilankymo eigą darė jų spaudos atstovai. Prie didžiulėje salėje išrikiuotų stalų kiekvienas akredituotas korespondentas gavo vietą su atskiru telefonu (mobiliųjų dar nebuvo). Manasis netruko suskambėti (buvau spėjęs faksu perduoti numerį į Vilnių), ir išgirdau kolegos iš redakcijos sekretoriato balsą:

– Jums raštelis iš Užsienio skyriaus. Skaitau: Būk žmogus, padiktuok rytoj nors valanda anksčiau, nes Vyriausiasis niršta, kai vėluojama atiduot į spaustuvę. Pasakyk mašininkei, kur tuo metu būsi, kad galėtume rasti. Beje, pusvalandžiu anksčiau tave nori iškviesti radijas, kad padiktuotum gabaliuką vakaro žinioms.

– Pasakykit, lauksiu iškvietimo „Spaudos centre“.

–  Gerai. Tik nepamirškit parvežt „Bodrost“.

Bodrost (Žvalumas) vadinosi arbata, kurios buvo galima nusipirkti tik viename Kalinino prospekto gastronome. Labai tikdavo lauktuvėms iš „didžiosios sostinės“.

Prie kaimyninio stalo greta turėjo vietą ir dirbo tamsbruvis gražaus veido kolega, kuris pasirodė esąs iš Indonezijos. Paklausiau, kaip būtų galima pasilabinti jo kalba ir kitą rytą sėsdamasis prie stalo žvaliai tariau: „Kaaba abá!“ – „Abá Kaaba!“ – atsakė kolega iš Džakartos. Bet tik daug vėliau sužinojau, kad tai nebuvo nei „labas rytas“, nei „laba diena“. Tai reiškė musulmonų pasisveikinimą paminint švenčiausią jų relikviją – Kaabos juodąjį akmenį Mekoje, o „abá!“ – tai nuostabos ir susižavėjimo šūksnis. Maždaug metro skersmens Kaabos juodasis akmuo greičiausiai yra meteoritas, tačiau jo niekada netyrė mokslininkai, nes musulmonų hierarchai to nebūtų leidę. Kiekvienas islamo išpažinėjas turi bent kartą gyvenime nukeliauti į Meką ir prisilietęs pasimelsti prie to akmens. Teko kelias Reigano apsilankymo dienas sveikinantis pabūti „musulmonu“. Per tą laiką sudiktavau keletą operatyvių „gabalų“ spaudai, kasdien – po keletą minučių radijo žinioms.

Ar ten buvo Vladimiras Putinas?

Po kelis „bryfingus“ per dieną su apsilankymo naujienomis pabodo žiūrėti vien į spoksmenų fizionomijas. Magėjo iš arčiau pamatyti pagrindinį apsilankymo kaltininką. Paskelbtoje dienotvarkėje vieną dieną buvo nurodytas JAV prezidento susitikimas Maskvos Literatų namuose. Į juos pačius prasibrauti nebuvo vilties, bet galima pabandyti kuo arčiau patekti prie privažiuojančio aukštojo svečio kortežo.

Per kokį šimtą metrų nuo Rusijos rašytojų sąjungos buveinės kiemo vartų tenka sustoti prie pirmojo sargybos žiedo, kuris atriboja paprastus mirtinguosius nuo didžiojo spektaklio. Pro pirmąją kliūtį nesunkiai pavyksta prasismelkti su prie marškinių prisegta akreditacijos kortele. Bet už keliolikos metrų reikia sustoti ties antrąja žymiai tankesne sargybos apsuptimi. Jaunas milicijos leitenantas, pažvelgęs į prisisegtą tarnybinį pažymėjimą, kuo gražiausiai lietuviškai taria:

– Pagal instrukciją, su tokia kortele toliau nebegalima, bet tautiečiui, kurio straipsnius skaitau, tyliai padarysiu išimtį.
– Ačiū ir už tiek, nes prie trečiojo žiedo tokio geradario jau neberasiu. Kaip čia patekot?
– Iš Vilniaus atsiuntė pastiprinimui apsilankymo metu.

Nors pro trečiąjį apsaugos žiedą prasismelkti nelieka jokios vilties, bet praverti vartai jau matosi iš gana arti – per kokius penkiolika metrų. Be penkių dvyliktą nuo Sodovoje kolco (Sodų žiedo) pusės motociklininkų eskorto lydimas atrieda ilgas juodas limuzinas su Amerikos Prezidento herbu ant priekinių durelių. Pro užpakalinio lango stiklą matosi mojuojanti ranka. Tuo ši apsilankymo istorija man ir baigiasi.

Be abejo, daug geriau pavyko asmeniniam JAV prezidento fotografui Pitui Sauzai (Souzai). Jis iš savo archyvo neseniai laikraštyje The New Times paskelbė išskirtines to istorinio apsilankymo nuotraukas. Vienoje fotografijoje užfiksuotas prezidentas Ronaldas Reiganas, pasivaikščiojantis po Raudonąją aikštę su sovietų lyderiu Michailu Gorbačiovu. Svečias prieina prie būrelio tarytum atsitiktinių turistų, kuriuos gabiai vaidino KGB vyrukai. Sauzo tvirtinimu, su jais pateko į kadrą ir būsimasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, užsikabinęs ant krūtinės atvirą fotoaparatą ir eksponometrą.

Nors tuo metu, kaip liudija oficiali Putino biografija, jis nuo 1985 metų su diplomatine priedanga jau tarnavo SSRS atstovybėje Rytų Vokietijoje. Žinoma, vieni juokai jam būtų buvę dėl „itin svarbios užduoties“ atskristi į Maskvą. Tačiau antropologijos žinovai, pažvelgę į tą nuotrauką, nepripažino joje esant „specturistą“ Putiną. Jis, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, jau ėmė pastebimai plikti, o vyras Sauzo fotografijoje yra su vešlia šukuosena. Nepanaši nei jo nosis, nei antakių linija, nei ausų forma ir vieta. Bet jis tikrai buvo iš tos pačios „įstaigos“, kaip ir būsimasis Rusijos vadovas, o paskui palaipsniui – ir valdovas.

Iki ir po „Bananų baliaus“

Gerokai nusiplūkęs iš Maskvos grįžau į namus, kur netrukus prasidėjo labai reikšmingi įvykiai. Po trejeto savaičių Vilniuje gimė Sąjūdis. Nuo raginimų dėl ekonominio savarankiškumo vis garsiau girdėjosi atviras visiškos nepriklausomybės reikalavimas. Jis išsiliejo į garsųjį „Bananų balių“. Nuosekliai už nepriklausomybę kovojusios Lietuvos laisvės lygos rengtas mitingas įvyko 1988 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje. Jo pagrindiniai tikslai – 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašytų Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimas ir reikalavimas panaikinti Baltijos šalių sovietinę okupaciją lėmusio Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes. Žiaurus mitingo malšinimas truko apie tris valandas. Taikūs mitingo dalyviai ir atsitiktinai pro šalį ėję žmonės buvo spardomi, mušami kumščiais ir guminėmis lazdomis – vadinamaisiais „bananais“, dėl ko ir kilo ironiškas mitingo malšinimo akcijos pavadinimas. Jo simboliniu įprasminimu tapo garsioji Zino Kazėno (1936-2019) fotografija, kurioje besišypsanti mergina drąsiai kelia trispalvę prieš geležinių prievartos šalmų būrį.

Nebeišėjo, pertariant Maironį, užtvenkti laisvės upės bėgimo, kurio didžioji prieplauka – 1990-ųjų Kovo 11-oji. Nuo jos skaičiuojame mūsų atgimusios valstybės amžių, nors jo pradžioje būta labai grėsmingų slenksčių. Pirmasis – Sovietų Sąjungos ekonominė blokada prieš taip neseniai „brolišką“ respubliką. Tai prasidėjo 1990 m. balandžio 18 d., kai Kremliaus valdžia sustabdė žaliavų (pirmiausia naftos) tiekimą Lietuvai. Blokada iš viso truko 75 dienas iki 1990 m. liepos 1 d.

Po to ūkiniai ryšiai imti atgaivinti, bet SSRS tikrų derybų nenorėjo, jas vaidino tikėdamasi atkurti savo valdžią Lietuvoje su pagalba jai palankių jėgų. Pirmiausia  – su Lietuvos komunistų partijos ir vadinamųjų platformininkų bei „Jedinstvo“, kurias rėmė tebebuvę mūsų krašte sovietinės armijos daliniai. Šios jėgos ypač suaktyvėjo 1991 metų pradžioje. Sausio vienuoliktosios vidurdienį sovietų kariškiai šarvuočiais apsupo, o paskui užgrobė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento būstinę Vilniuje, Viršuliškių gatvėje. Po keliolikos minučių sovietų kariuomenės tankų ir šarvuočių remiami atėjūnai užėmė Vilniaus Spaudos rūmus. Akcijos metu sovietų kariškiai naudojo šaunamuosius ginklus. Keli žmonės su šautinėmis žaizdomis išvežti į ligoninę, dar keli asmenys sumušti ir sužaloti, tarp sužeistųjų – ir moterys. Tiesiog po keliolikos valandų – tragiškieji įvykiai Karoliniškėse prie televizijos bokšto ir Radijo bei televizijos rūmų okupacija. Nusiplūkęs per dieną, buvau vos prigulęs, kai apie pirmą nakties prižadino šaudymai ir sprogimai su blyksniais už Vingio parko. Pirmoji mintis: kur vaikai? O, pasirodo, jie visi trys buvo nuvažiavę prie televizijos bokšto pasiklausyti Vytauto Kernagio koncerto ir visai nesitikėję tapo šarvuočių atakos liudininkais. Viena dukra, patekus į tanko šviesos šuorą, vos netapo užpuolikų auka, kaip kad nutiko jos bendraamžiams Dariui Gerbutavičiui ir Ignui Šimulioniui.

Desantininkai iš keturių užsienio TV kompanijų darbuotojų atėmė ar sudaužė videokameras ir dokumentus. Buvo sumušti, suspardyti keletas Norvegijos, Didžiosios Britanijos ir Ispanijos žurnalistų. Dėl Ispanijos TV operatoriaus Migelio Avegos (Miguelio Awegos) sužalojimo SSRS užsienio reikalų ministerijai protesto notą išsiuntė Ispanijos užsienio reikalų ministerija.

Norvegai nepatikėjo ir dviprezidentystė Maskvoje

Po keleto dienų Seimo rūmuose, virtusiuose tvirtove su smėlio maišais, teko susitikti su kolegomis norvegų žurnalistais. Jie negalėjo patikėti, kad XX a. pabaigos Europoje galima jėga išvaryti žurnalistus iš darboviečių. Pasiūliau pavažiuoti iki Spaudos rūmų, kur buvau dirbęs vienoje iš redakcijų. Pastatę atokiau automobilį, prisiartinome prie pastato iš šiaurinės pusės. Truktelėjau durų rankeną, o pro pravėrą išlindo automato vamzdis. Norvegams to pakako ir jie suskato grįžti į automobilį. Apie tai šeštadienio rytą papasakojau radijo klausytojams. Nebe iš pastato Konarskio gatvėje, kuris taip pat buvo okupantų užimtas, bet iš mus priglausdusio Aklųjų ir silpnaregių centro garso įrašų studijos. Tą raudonmūrį statinį prie Naugarduko ir Žemaitės gatvių sankryžos meiliai vadinome Raudondvariu. Iš jo iki pat okupacijos pabaigos rugpjūčio 22-ąją vyko Lietuvos radijo transliacijos.

Atslūgus blokadai atrodė, kad okupantai apsiramins. Išties visa liepa buvo palyginti rami. Mėnesio pabaigoje pasitaikė proga tapti išskirtinio įvykio liudininku.

Vaiskų 1991 metų liepos 29-osios rytą Vilniaus oro uoste sėdome į specialų lėktuvą, kuris vos pakilęs pasuko Maskvos link. Lėktuve – Lietuvos aukščiausio lygio delegacija, pirmąkart kaip nepriklausomos valstybės atstovė vykstanti oficialaus apsilankymo į Rusiją po Antrojo pasaulinio karo. Jos sudėtyje – tuometinės Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vadovai, parlamentarai, ministrai ir didelis būrys žurnalistų. Po to, kai nusileidome Šeremetjevo oro uoste, per pusvalandį atvykstame į vadinamuosius Rusijos Baltuosius rūmus. Prie jų paradinio įėjimo plevėsuoja milžiniška mūsų Trispalvė. Baltais vasariškais rūbais pasirėdę milicininkai yra neregėtai mandagūs. Atvėrę masyvias duris, jie nurodo mums kelią į penktąjį aukštą. Pasikėlę liftu, žingsniuojame plačiu vestibiuliu ir prie vieno kabineto prieigų matome bordo spalvos stiklinę plokštę su aukso spalvos raidėmis „JELCIN Boris Nikolajevič“. Tai čia dirba drąsus politikas, kuris vos prieš pusmetį, per tragiškuosius Sausio įvykius, buvo atskridęs į Taliną, kad, būdamas kiek galėdamas arčiau, palaikytų nepriklausomybę gynusius Lietuvos žmones.

Pikantiška politinė padėtis: Maskvoje du prezidentai. Vienas – „sąjunginis“, neseniai buvęs SSKP gensekas Michailas Gorbačiovas, o kitas – iš jo nemalonės ištrūkęs populiarusis uralietis, pirmuoju Rusijos prezidentu išrinktas vos prieš šešetą savaičių. Jau tada buvo aišku, kad tokia dviprezidentystė (Kremliaus ir Baltųjų rūmų) negalės ilgai tęstis. Taip ir atsitiko tų pačių metų pabaigoje, kai, subirus Sovietų Sąjungai, Borisui Jelcinui ne tik atiteko aukščiausioji valdžia septintojoje pasaulio sausumos dalyje, bet kartu su ja ir juodasis lagaminėlis su slapčiausiais branduolinių raketų paleidimo kodais.

Lygiateisių valstybių sutartis ir Medininkų tragedija

Mus atvedė į nedidelę salę su masyviu stalu per patį vidurį. Ant stalo – tamsūs atversti aplankai su popieriais, kurie turės būti pasirašyti. Į saliukę prigužėjo tiek žmonių, kad nebuvo kaip net pasisukti. Laisvas liko tik nedidelis parketo plotas priešais stalą. Į jį aš ir atsisėdau (kad neužstočiau vaizdo kolegoms fotografams ir operatoriams) sukryžiavęs kojas, lyg koks turkas. Netrukus tuo pat metu pro vienas salės duris įėjo aukštasis svečias Vytautas Landsbergis, o pro kitas – Borisas Jelcinas. Juodu sėdo prie stalo ir pasirašė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį. Tai buvo pirmasis lygiateisių subjektų dokumentas, kuriuo Lietuva ir Rusija pripažino „viena kitą suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą.“ Lietuva ir Rusija įsipareigojo savo tarpusavio santykiuose sąžiningai laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų bei normų.

Po to abiejų šalių ekonominio bendradarbiavimo dokumentus savo parašais sutvirtino abu premjerai – Gediminas Vagnorius ir Jurijus Silajevas. Paskui buvo susidaužta tradicinėmis tokiais iškilmingais atvejais šampano taurėmis. O aš sėdėjau ant parketo, sukryžiavęs kojas, ir spragsėjau aparatu negailėdamas kadrų (skaitmeninių kamerų su neribota vaizdų gausa dar neturėta). Juk nesunku buvo jausti, kad tai tikrai istorinis momentas. Jo dalyviai, fotografuojami žemesniu rakursu, išėjo kiek didingesni, negu atrodė matant paprasta akimi. Taip, iš tiesų jiems buvo lemta atversti naują dviejų savarankiškų valstybių bendradarbiavimo puslapį.

Po poros dienų nuo minėto susitikimo Rusijos Baltuosiuose rūmuose atėjo neapsakomai šiurpi naujiena iš Lietuvos. 1991 metų liepos 31-osios rytą tuoj po dešimtos valandos dviejuose didžiuliuose Maskvos tarptautinio spaudos centro (TSC) ekranuose (tai buvo pirmoji CNN transliacija į Rusiją ir tik į TSC) pamatėme pirmuosius siaubingus vaizdus iš Lietuvos pasienio. Kruvini jaunų muitininkų ir policininkų kūnai padrikai gulėjo po prieš kelias valandas OMON smogikų įvykdytų žudynių. Prie manęs priėjo Danijos televizijos ir kitų Vakarų šalių žurnalistai, kad padėčiau teisingai ištarti ir užrašyti tą ilgąjį žodį, ir aš sunkiai išskandavau: Me-di-nin-kai…

Tuo metu Maskvoje viešėjęs JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis (apsilankymui nušviesti man vėl teko akredituotis TSC) ir SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas solidariai pasmerkė teroro aktą Lietuvos pasienyje. Tačiau „sąjunginio“ prezidento nuoširdumu po Tbilisio (1989), Baku (1990) ir Vilniaus (1991) įvykių nebeįmanoma buvo patikėti.

Maskvos rugpjūčio pučo atgarsiai Klaipėdoje

Po įtemptos maskviškės komandiruotės kilo noras su šeima atsipūsti pajūryje. Patraukėme į Klaipėdą. Bet kur tau… Rugpjūčio 19-tą Maskvos televizija ėmė rodyti P. Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“ ir netrukus paskelbė, kad pasiligojęs, o iš tikrųjų izoliuotas Rusijos pietuose, gensekas Michailas Gorbačiovas nebegalįs vadovauti šaliai. Todėl valdžią perima kažkoks GKČP, tai yra gosudarstvennyj komitet po črevyčainomu položeniju – valstybinis ypatingos padėties komitetas. Vadinasi, ateina galas visokiai perestrojkai ir glasnost. Naujoji valdžia stengiasi kietu kumščiu užgniaužti visokią pertvarką ir viešumą, kaip toje Stalino laikų dainoje, „nuo Maskvos lig pakraščių toliausių“. Vakariniame Lietuvos pakraštyje apsiskelbia valdžią perimąs pulkininkas Ivanas Černych. Jis paskambino „Klaipėdos“ laikraščio redaktoriui Antanui Stanevičiui ir nurodė vykdyti jo, miesto karinio komendanto, nurodymus. Tuoj po to diktatoriško pokalbio pataikiau užsukti į redakciją ir radau savo buvusį studentą labai susikrimtusį.

– Tai ką man dabar daryt? – klausia Antanas. – Naujai apsiskelbusi valdžia liepia vykdyti jos įsakymus.
– O kokios valstybės pilietis tu šiandien jau esi?
– Lietuvos Respublikos…
– Tai ir laikykis jos Konstitucijos bei įstatymų.
– Bet kiekvieną akimirką į redakciją gali įsiveržti pulkininko Černych automatininkai.
– Žinai ką? Paimk porą kuo didesnių „tašių“. Į jas sudėk savo brangiausią fotoaparatūrą, fakso aparatą, svarbiausius redakcijos dokumentus, sėsk į mašiną ir varyk į namus. O aš per tą laiką pasėdėsiu tavo kėdėje. Manau, kad privačių butų jie dar kol kas nepuls.

Antanas taip ir padarė, o aš apie porą valandų „vadovavau“ laikraščio redakcijai. Laimei, nieko netikėta neatsitiko iki tikrasis redaktorius suspėjo parvažiuoti iš namų. Mums poilsis tapo nebemielas ir nutarėme grįžti į Vilnių. Pakeliui užsukome į Elektrėnus pasipildyti degalų (tada dar nebuvo tiek ir tokių degalinių, kaip dabar). Mašinos radijo imtuvas buvo nustatytas ant maskvietiškos bangos. Pasigirdo tuometinio Rusijos federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Ruslano Chasbulatovo balsas. Jis pranešė, kad antivalstybinis perversmas žlugo. Nors perversmas išsikvėpė per porą dienų, bet tas įvykis destabilizavo SSRS, prisidėjo prie kompartijos reikšmės sumažėjimo bei galutinio SSRS iširimo.

Grįžę į Vilnių, kitą dieną sužinojome, kad okupantai nešdinasi iš mūsų radijo ir televizijos pastatų. Suskubome į ten prisistatyti. Jau savi policininkai leido įeiti į vidų. Ir ką pamatėme, nepamiršime visą likusį gyvenimą. Išspardytos durys, išvartyti baldai, voliojosi tušti buteliai, krūvos šiukšlių. Atėję iki televizijos transliavimo pulto, išvydome tikrą barbariškumo ženklą. Atskiri blokai buvo apiburbėję nuo gesintuvų skysčio, supilto po jais. Kai kurios patalpos užterštos gyvsidabriu. Inžinieriai apžiūrinėjo subjaurotą techniką negalėdami sulaikyti ašarų. Kuo nusikalto barbarams tas pultas? Vien tik tuo, kad nebeatitektų sveikas savo tikriesiems šeimininkams.

*     *     *

Praėjus 222 dienoms po Lietuvos radijo ir televizijos rūmų okupacijos, sugrįžome į senąsias studijas. Anuomet, netekę savo namų, eterio tarnybų žmonės dirbo išsibarstę po 14 skirtingų vietų. Programa taip pat buvo rengiama Žurnalistų sąjungos patalpose, kur įsikūrė „Panorama“. Viena televizijos studija veikė pačiame Seime. Iš jos dažnai transliuotos rytinės laidos. Eidamas į vieną jų per senąjį Žvėryno tiltą, pamačiau viduriu upės plaukiant kažkokį keistą padarą. Taip ir nesupratau, kas ten buvo – bebras, ūdra ar dar kas nors. Paklausėme žiūrovų, bet ir tie, kurie matė, nebuvo tikri, kas ten nuplaukė. Visgi tai buvo šiokia tokia teigiama naujiena okupacinėms niūrybėms praskaidrinti.

Tai tokie margi ir nepamirštami buvo tie dešimtmečiai su Lietuvos radiju.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. P. S. Krivickas. Kas rūpėjo paskutiniam LDK piliečiui Česlovui Milošui?
  2. P. S. Krivickas. Kai skraidė imperinio melo „antys“ (video)
  3. E. Klumbys, Z. Vašvila. Kas atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę – Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ar Atkuriamasis Seimas?“
  4. V. Turčinavičius. Prisimenant įstabų Lietuvos istorijos laiką…
  5. Sąjūdžio 30-metis: kaip KGB bandė užgniaužti Lietuvos atgimimą
  6. Ledo ritulys: Lietuva – Estija 1940 metai
  7. J. Žilys. Pietryčių Lietuvos regioninė autonomizacija 1988–1990 metais
  8. I. Ruginienė: Dar ateis nauja didelių asmenybių karta. Sąjūdininkės mintys po 30 metų
  9. A. Zolubas. Žiupsnelis Lietuvos radijo ir televizijos istorijos
  10. A. Endriukaitis: Nepriklausomos Lietuvos teismai įteisina KGB veiklą ir sovietinę okupaciją
  11. E. Bičkauskas. Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę
  12. Z. Vaišvila: Neleiskime Baltijos kelio paversti kiču ar negyva istorine relikvija
  13. Sąjūdžio jubiliejus: kaip sugriuvo baimės ir tylos siena (nuotraukos)
  14. D. Šepetytė. Srovė, nešanti į Lietuvą, ir srovė, nešanti iš jos
  15. O. Voverienė. Tautinė valstybė – brandžios tautos politinis idealas
  16. D. Vilimas. Nutylima problema – LDK baltarusių istorinėje sąmonėje
  17. Š. Valentinavičius. Istoriko Nikžentaičio „prajovai“. Ar tik tai?
  18. Siekiama mažinti rusiškų kūrinių kiekį Lietuvos TV ir radijuje
  19. V. Juozapaitis. Kelias be pabaigos…
  20. V. Sinica. Neutraliuosius istorijos politikos geriausiai išmokys Putinas
  21. V. Vasiliauskas. Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji liko* (video)
  22. R. Grigas: Taikus tiesos sakymas buvo Dievo malonė ir mūsų išsigelbėjimas
  23. A. Juozaitis. Politinė kultūra ir Lietuva (video)
  24. P. Uleckas: Mano gyvenimo kredo – nenusilenkti prieš netiesą. Sąjūdininko mintys po 30 metų
  25. I. Meškauskas. Sąjūdžiui – 30 metų. Gimė sunkiai, augo sparčiai
  26. J. Kozakaitė. Lietuviai nepalaužiami
  27. Z. Vaišvila. A.Paleckio liudytojai traukiasi…, o prokuratūra, valdžia? (video)
  28. Č. Iškauskas. Apie lietuvių kalbos skandinimą ir Rusijos „vanago“ giesmes… (pirmadienio mintys)
  29. Sąjūdžio gimimas: Dokumentinio filmo „Įkvėpti laisvės“ premjera
  30. R. Čepaitienė. Atiduok Tėvynei, ką privalai

ALKO TURINYS

Pastabos 5

  1. jurgis ne visiškas says:
    9 mėn. ago

    Geri prisiminimai, kai kur atpažinau veikėjus ir save…

    Atsakyti
  2. Pajūrietis says:
    9 mėn. ago

    Vikipedia: „1979–1984 m. laikraščių „Moscow News“, „Tiesa“ korespondentas JAV.“ Vyresnio amžiaus žmonėms tai ypatingai iškalbinga informacija.

    Atsakyti
    • jurgis ne visiškas says:
      9 mėn. ago

      Kuo iškalbinga? Esu tokio pat amžiaus, žinau jo biografiją, jo reikalus su KGB – jis nebuvo agentas ar informatorius, nereikia šmeižti.

      Atsakyti
  3. Valdas Banaitis says:
    6 mėn. ago

    Dovydas Levinas, vienintelis kuriam rūpejo lietuviška tartis Vilniaus radijuje ir “Gimtojoje kalboje” (1991, 4) – internete jo nėr…

    Atsakyti
  4. M-1 says:
    2 mėn. ago

    Neužmirštamas Sąjūdžio metais stipriu vyrišku duetu tartas šaukinys ,,Čia radijas M-1″ . Jis pripildydavo pasitikėjimo savo jėgomis, nauja Lietuva… Laikai, kai kas tik turėjo, visur su savimi nešiojo įjungtą radiją, kad tik nieko nepraleistų…
    Dar vieno jauno vyro nebėra –
    Mirė radijo stočių „M-1“ ir „Radiocentras“ įkūrėjas Rimantas Pleikys atnaujinta 08.38
    – delfi.lt/news/daily/lithuania/mire-radijo-stociu-m-1-ir-radiocentras-ikurejas-rimantas-pleikys.d?id=86312575

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

Mirė sąjūdininkas, filologas ir redaktorius Adolfas Gurskis

Mirė sąjūdininkas, filologas ir redaktorius Adolfas Gurskis

2021 04 06
R. Čekutis. LGGRTC puolimo gijos driekiasi ir iš užatlantės

V. Trainys. Tyrimas dėl A. Jakubausko – persekiojimas tai ar ne?

2021 04 02
Aktorius G. Storpirštis: Lietuvių kantrybė atlaiko tik tris dešimtmečius

Aktorius G. Storpirštis: Lietuvių kantrybė atlaiko tik tris dešimtmečius

2021 03 28
Alkas.lt nuotr.

V. Radžvilas. Laikas valstybininkų frakcijai

2021 03 26
Nemokamas sekmadienis Valdovų rūmų muziejuje

Nemokamas sekmadienis Valdovų rūmų muziejuje

2021 03 26
Rasa Čepaitienė | asmeninė nuotr.

R. Čepaitienė. Kuo svarbus istorijos pasakojimas?

2021 03 25
Č. Iškauskas. Žudikas iš Rytų

Č. Iškauskas. Žudikas iš Rytų

2021 03 24
O. Pasenau. Sovietinio genocido auka kalba Lietuvos žmonėms

O. Pasenau. Sovietinio genocido auka kalba Lietuvos žmonėms

2021 03 22
Vida Švedait4 | L. Keterienės nuotr.

Pamiršto knygnešio atminimą išsaugojo tik jo anūkė

2021 03 16
Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, generolas Jonas Žemaitis-Vytautas | Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr.

Minimos generolo Jono Žemaičio gimimo metinės

2021 03 15
Rodyti daugiau

Naujienos

technologijos.lt nuotr.
Lietuvoje

Seime pristatyti alkoholio vartojimo tyrimai

2021 04 09
Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves
Gamta ir žmogus

Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves

2021 04 09
Darbo partijos frakcija ragina sušaukti neeilinę Seimo sesiją dėl apribojimų smulkiajam verslui
Lietuvoje

Privalomą darbuotojų tyrimą siūloma aiškintis KT

2021 04 09
Jūros taršą stebės dar nematyti orlaiviai
Gamta ir ekologija

Jūros taršą stebės dar nematyti orlaiviai

2021 04 09
Mokykla | LEU nuotr.
Lietuvoje

Daugiau mokyklų galės gauti kokybės krepšelį

2021 04 09
Olga Vėbrienė | aad.lt nuotr.
Lietuvoje

Iš pareigų atleista AAD direktorė

2021 04 09
Nuo kitos savaitės duris atvers dalis bibliotekų
Lietuvoje

Bibliotekų ir valstybės archyvų skaityklos galės veikti visoje Lietuvoje

2021 04 09
Galima bus siūlyti savo Europos ateities matymus
Lietuvoje

Galima bus siūlyti savo Europos ateities matymus

2021 04 09


SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Pajūrietis apie Č. Iškauskas. Dar viena lietuvių kalbos naikinimo banga
  • Kažin apie Č. Iškauskas. Dar viena lietuvių kalbos naikinimo banga
  • Dvi seselės per kalnelį apie Č. Iškauskas. Dar viena lietuvių kalbos naikinimo banga
  • Pajūrietis apie V. Sinica. Leftizmas

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Seime pristatyti alkoholio vartojimo tyrimai
  • Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves
  • Privalomą darbuotojų tyrimą siūloma aiškintis KT
  • Jūros taršą stebės dar nematyti orlaiviai

Skaitomiausi straipsniai

  • A. Jakubauskas: Metas telkti Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį (video) peržiūrėta: 868; komentarų: 13
  • Ar bus apgintas gyvasis Juškų etninės kultūros muziejus? (nuotraukos, video) peržiūrėta: 490; komentarų: 3
  • „Aktualioji istorija“: „Lietuvos piliakalnių tyrimų medžiaga“ – nauja informacija apie Lietuvos piliakalnius peržiūrėta: 485; komentarų: 7
  • Seimui bandant atleisti LGGRTC direktorių Lietuvoje kils piketų banga (tiesioginė transliacija) peržiūrėta: 381; komentarų: 2
  • Seimas nužudė paskutinę piliečių iniciatyvą peržiūrėta: 340; komentarų: 4
  • Ruošiamasi naujam kelio Vilnius–Utena tvarkymo etapui peržiūrėta: 328; komentarų: 1

Artimiausi renginiai

  1. Rasos

    2021-06-23 08:00 - 2021-06-24 17:00

Žiūrėti visus Renginiai

Kiti Straipsniai

Mirė sąjūdininkas, filologas ir redaktorius Adolfas Gurskis

by Jonas Vaiškūnas
2021 04 06
1
Mirė sąjūdininkas, filologas ir redaktorius Adolfas Gurskis

Balandžio 4 d. sulaukęs 85-erių metų mirė buvęs naujienų agentūros ELTA direktorius filologas vertėjas redaktorius Adolfas Gurskis. A. Gurskis gimė...

Skaityti toliau

V. Trainys. Tyrimas dėl A. Jakubausko – persekiojimas tai ar ne?

by daiva
2021 04 02
6
R. Čekutis. LGGRTC puolimo gijos driekiasi ir iš užatlantės

Po Ado Jakubausko atleidimo iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro apėmė keistas jausmas, tarsi paragavus karstelėjusio teisingumo pakaitalo....

Skaityti toliau

Aktorius G. Storpirštis: Lietuvių kantrybė atlaiko tik tris dešimtmečius

by Jonas Vaiškūnas
2021 03 28
10
Aktorius G. Storpirštis: Lietuvių kantrybė atlaiko tik tris dešimtmečius

Išsigimusios doktrinos konservatorių bei malonumų partijos valdžia, regis, sutverta tam, kad galutinai patikrintų lietuvių atsparumą savivalei, kvailybei, palaidam gyvenimui ir...

Skaityti toliau

Naujausios pastabos

  • Pajūrietis apie Č. Iškauskas. Dar viena lietuvių kalbos naikinimo banga
  • Kažin apie Č. Iškauskas. Dar viena lietuvių kalbos naikinimo banga
  • Dvi seselės per kalnelį apie Č. Iškauskas. Dar viena lietuvių kalbos naikinimo banga
  • Pajūrietis apie V. Sinica. Leftizmas
  • Paprasta apie V. Valiušaitis. Kas buvo Petras Cvirka
Kitas straipsnis
smm.lt nuotr.

Kolegijoms, universitetams ir mokslo institutams paskirstytos lėšos algoms didinti

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | Visi rašiniai
Pradžia

 

Darbo skelbimai

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai