V. Valiušaitis. Kai kam vis dar neaišku kodėl lietuviai sukilo?

Artėjant Birželio sukilimo 80-mečiui, kai kuriems žmonėms vis dar neaišku kodėl lietuviai sukilo?

Geriau suprasti ano meto padėtį, manyčiau, galėtų netrukus po bolševikų įsiveržimo į Lietuvą parašytas jauno Amerikos lietuvio laiškas, išsiųstas iš Vokietijos ir sovietų cenzūros nesučiuptas. Jis buvo parašytas anglų kalba ir paskelbtas Bostone leistame savaitraštyje „Keleivis“ 1940 m. spalio 23 d. numeryje. Taigi, praėjus vos 4 mėnesiams po Lietuvos okupacijos.

Galimas daiktas, kad šio laiško autorius yra Matas Milukas, dirbęs JAV konsulate Kaune ir išvykęs iš Lietuvos 1940 m. Jo tėvas, taip pat Matas Milukas vyresnysis, buvo Lietuvos Banko vyriausiasis kasininkas, su šeima gyveno tarnybiniame banko bute Kaune. Jie pasitraukė iš Lietuvos 1944 m. ir sugrįžo į JAV. Matas Milukas vyresnysis gyveno JAV ir prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, kur padėjo savo broliui kunigui Antanui Milukui, įžymiam Amerikos lietuvių veikėjui, aušrininkų sąjūdžio kartos žmogui, spausdinti lietuviškas knygas ir laikraštį „Žvaigždė“.

Čia pateikiu išvertęs laišką į lietuvių kalbą. Laiško originalas – pridedamoje publikacijos faksimilėje.

Amerikos lietuvio laiškas apie Lietuvos okupantus

Čia paduodu Amerikos lietuvių visuomenei ištrauką iš laiško, kuris atėjo oro paštu iš Vokietijos per dvi savaites ir rašytas vieno mano gero pažįstamo jauno Amerikos lietuvio. lšleisdamas asmeniškas laiško dalis, paduodu ištisai žodis žodin jo pasakojimą apie dabartinę padėtį Lietuvoje. Palieku laiško ištrauką anglų kalba, taip kaip jis buvo parašytas, tikėdamas, kad jis bus lengvai ir įdomiai skaitomas Amerikos lietuvių jaunimo.

Laiško gavėjas.

„Brangus X.,
Dabar, kai didžioji skuba pasibaigė, turiu šiek tiek laiko ir noriu parašyti jums keletą žodžių. Pradėsiu nuo svarbiausių dalykų ir vėliau, jei laikas leis, pabandysiu pateikti paskutinio mėnesio Lietuvos istorijos vaizdą…

Dabar kelios eilutės apie mūsų paskutines dienas Kaune. Kaip tikriausiai žinote iš laikraščių, raudonieji į Lietuvą įėjo birželio 15 d., tikslu „apsaugoti jos nepriklausomybę“. Tai buvo šeštadienio vakaras ir man pasitaikė būti liudininku atvykimo pirmųjų tankų, kuriuos apibūdinčiau kaip „sardinių skardines“. Jie pasibaisėtinai barškėjo ir čia pat gedo. Bet tankų buvo labai daug ir visi žmonės buvo nusiminę. Na, kai kiaulė patenka į namus, ji nedelsiant lipa ant stalo. Taip atsitiko ir su raudonaisiais.

Pirmas dalykas, kurį jie padarė – iš geresnių butų, kurie turėjo centrinį šildymą ar buvo miesto centre, išvarė visas šeimas. Visas gražumas buvo tas, kad jie davė 24 valandas susikrauti daiktus ir išsinešdinti.

Antras jų garsus pasižymėjimas buvo tas, kad jie supirko visą šlamštą, kuriuo žydai negalėjo atsikratyti per pastaruosius 10 ar 15 metų. Jie atėjo kaip elgetos, suplyšę ir nuskurę, tačiau jau po kelių savaičių dauguma karininkų dėvėjo naujas uniformas iš lietuviško audinio. Jie įvedė griežtus apribojimus vietiniams žmonėms pirkti drabužius, batus, galanteriją ir panašius daiktus, tačiau patys griebė viską, kiek tik pasiekė jų rankos. Per kelias dienas iš parduotuvių dingo visi rankiniai ir kišeniniai laikrodžiai, ir kai aš jau turėjau išvykti, girdėjau gandų, kad už paprasto metalo rankinį laikrodį raudonieji moka iki 1000 litų. Ir jie visą laiką gyrėsi, kad Rusijoje turi visko daug.

Vienas iš raudonųjų karininkų, kuris norėjo išvaryti mane iš buto (ir kuris pats buvo išmestas), bandė paveikti mane propaganda ir pateikė pavyzdį, kaip Rusijoje viskas pigu. Jis sakė, kad degtukai ten tik 3 kapeikos už dėžutę, o Lietuvoje – 10 centų. Ir kiek daug visko jie turi, kad net pasiuntė maisto į „badaujančią“ Lietuvą (tokius plakatus jie pritvirtina prie geležinkelio vagonų, gabenančių jų eksportą, ir pašalina tai tik pasienyje). Ir kai aš jo paklausiau, kodėl jie vienu metu importavo iš Lietuvos 53 vagonus sviesto (kurių vertė viršijo 5 milijonus litų, tą informaciją gavau iš Finansų ministerijos), tas nevykėlis nutilo ir net nebandė tai neigti.

Antras pavyzdys, ir tai tikra istorija. Vienas raudonasis užėjo į parduotuvę (tą istoriją man pasakojo geras draugas, įvyko liudininkas) ir, parodęs į apelsiną, paklausė: kas tai yra ir kokia jo kaina. Vieną nusipirkęs, čia pat, parduotuvėje, nusilupo ir ėmė valgyti. Kažkas iš žmonių parduotuvėje paklausė: ar Rusijoje jie turi apelsinų? Tas atšovė: „O taip! Turime jų daug. Mūsų fabrikai dirba trimis pamainomis, apelsinus gamina dieną ir naktį!“

Na, neverta leistis į smulkmenas, iš to, ką pats mačiau, atrodo, kad jiems pavyko sugriauti Lietuvos ekonominę sistemą (jei galite gauti tenykščių lietuviškų laikraščių, pažvelkite į ekonomikos skyrių – ten tik dekretai, perspėjimai ir baudos). Ir jau artimiausiu metu, mano nuomone, jie prives Lietuvą iki tų „aukštų“ standartų, kurie yra Rusijoje. Tada jie, žinoma, galės atverti sienas su Rusija, nebijodami nuvilti žmonių dėl „rojaus“, kuris ten jau sukurtas.

Negaliu įsivaizduoti kaip žmonės visa tai atlaikys, per naktį iš Europos atsidūrę Azijoje. Žinoma, tai tikras rojus tiems, kurie per savo gyvenimą nematė muilo ir kurie deda tris kryželius vietoj parašo. Dabar jie yra dideli viršininkai. Dar blogiau, kai iškyla dar ir žydų klausimas. Kaip prisimenate, jie pirmieji dėjo savo įnašą, perkant Smetonai dvarą ir kitas dovanas. Be to, jie buvo gudrūs papirkti Sofiją. Mironas ir kiti slidūs padarai gabeno pinigus iš šalies. Pagaliau jie buvo kapitalistai, kurie turėjo savo rankose daugiau kaip 80 procentų Lietuvos turto.
Ir kai tik raudonieji įsiveržė į Lietuvą, jie pirmieji išskleidė raudonas vėliavas ir paradavo gatvėmis, rėkaudami šūkius prieš „buržujus“.

Buvo atsitikimų, kai žydai bandė perimti pramonės šakų, gamyklų kontrolę ir pan. Jie sudarė vadinamuosius „darbininkų komitetus“ ir ėmė administruoti visus darbus. Geras raudonojo „rojaus“ pavyzdys yra faktas, kad įsiveržus raudoniesiems į Lietuvą, pirmasis jų žingsnis buvo paskirti žydus ministrais ir kitais aukštais pareigūnais. Jie organizavo Pramonės ministeriją, kurioje 90 procentų tarnautojų buvo žydai ir ten nebuvo galima susikalbėti lietuviškai. Tokia vieta – „dykaduonių rojus“, ačiū raudoniesiems.

Jungtinių Amerikos Valstijų konsulatui buvo įsakyta palikti šalį iki rugpjūčio 25 d. Tačiau išsyk tapo aišku, kad jie labiau domisi baldais, nei siekia likviduoti konsulatą. Po tam tikrų mandagių „derybų“ Vašingtone ir Maskvoje jie pratęsė terminą likviduoti konsulatui iki rugsėjo 5 d. Tačiau prieita riba, kai konsulato darbuotojai kreipėsi dėl išvykimo vizų. Jie buvo labai „mandagūs“ ir pasakė darbuotojams, kad rūpintis išvykimo vizomis yra ne jų reikalas ir kad vizos nebus išduodamos tol, kol negaus nurodymų iš Maskvos. Galite lengvai įsivaizduoti padėtį: jiems davė laiko uždaryti įstaigą, bet praktiškai atsisakė išduoti vizas.

Aš pats turėjau daug rūpesčių, kai jie atsisakė išduoti vizą mano žmonai. Po 3 dienų nuolatinio skambinimo telefonu į skirtingas vietas ir likus tik 8 valandoms iki paskutinio traukinio išvykimo, vizą jai išdavė. Atvirai kalbant, buvo akimirkų, kai visiškai pamiršau, kas yra mandagumas, ir turėjau keiktis ir šaukti ant raudonųjų ar jų paskirtų marionečių (vidaus reikalų viceministras, „saugumo“ policija – išskirtinis mišinys raudonųjų iš GPU ir vietinių žydų, kurie vieninteliai dėvi šią aprangą).

Kol mes, amerikiečiai, buvome mandagūs, jie šaipėsi iš mūsų ir darė tokias bjaurias pastabas, kad pagaliau mūsų kantrybė baigėsi ir mes kreipėmės jiems suprantama kalba: išvadindami juos mazgotėmis, idiotais ir dar geresniais vardais. Ir tai padėjo. Vienas iš raudonųjų nuėjo netgi taip toli, kad pasakė, jog kvaila „bėgti“ į Ameriką, nes jie ateis ten maždaug po metų, tai kam visi tie rūpesčiai. Nebegalėjau pakęsti tokio grubumo ir pasakiau jam, kad turime daug kulkų kiekvienam raudonajam, kuris bandys ten patekti. Po šios pastabos maniau sau patekęs į bėdą, bet raudonasis tikriausiai suprato, kad jis irgi nuėjo per toli ir iškart pakeitė temą.

Y. vis dar gyvena Lietuvos banko rūmų bute. Jam buvo pagrasinta, kad bus išmestas (visoms 46 ten gyvenančioms šeimoms buvo suteikta 24 valandos laiko išsikraustyti, tačiau tai sukėlė tokį skandalą, kad įsakymas buvo laikinai pristabdytas). Pats bankas dabar yra virtęs beprotnamiu. Tvirtinama, kad žmonės savo akcijas, paskolos obligacijas, kitus vertybinius popierius, auksą ir vertybes deponuos banke, o vargšai darbuotojai dirba nuo 7 val. ryto iki 10 val. vakaro kasdien, taip pat ir sekmadieniais, bet užduočių atlikti nespėja.

Už viršvalandžius niekas nemoka, atsistatydinimų bankas nepriima. Jei žmogus nesusitvarko su darbu, jis vadinamas „diversantu“. Vienas iš banko kasininkų nusižudė, o banko valdyba buvo tokia „dosni“, kad sumokėjo laidojimo išlaidas, žmonai pažadėjo darbą. Jis 3 kartus buvo įteikęs atsistatydinimo pareiškimą, bet jo nepriėmė. Vėliau jis paprašė šiek tiek atostogų, tačiau visi prašymai buvo atmesti.

Tikiuosi, kad susigaudysite kiek čia visko paskubomis prirašiau. Pagaliau po to, ką neseniai išgyvenau, neįstengiau susikaupti ir nuosekliai laikytis temos.

Na, ką gi, dar kartą linkiu geros kloties ir tikiuosi netrukus pasimatyti.

Tavo bičiulis Z.“