Prieškario Lietuvos ministrų kelias į mirtį

Žurnalistė Virginija Skučaitė knygoje „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“, įamžino dėdės, prieškario Lietuvos ministro, gyvenimo ir mirties istoriją. Knygoje glaustai, nuosekliai pasakojama, kada, kodėl ir kaip buvo suimtas K. Skučas, kaip jis nuvežtas į Maskvą, ten tardytas, kalintas ir nužudytas. V. Skučaitė atrado ir trijų prieškario Lietuvos ministrų (K. Skučo, Juliaus Čapliko ir Antano Tamošaičio) užkasimo vietą buvusiame NKVD objekte „Komunarka“.

Dabar V. Skučaitė ruošiasi knygos pristatymams, K. Skučo sušaudymo 80-mečio minėjimui Raudondvario pilyje.   

– Ką iš vaikystės žinojote apie savo dėdę ir jo likimą? Ar šeimoje dažnai buvo apie tai kalbama?

– Nieko nežinojau. Būdama dešimties metų grįžau iš Sibiro, niekas šeimoje apie tai nekalbėjo. Tik grįžusi į Lietuvą iš tėčio pokalbių su draugais suvokiau, kad jo brolis buvo vidaus reikalų ministras, kad jį sovietai sušaudė. Tuomet man, vaikui, nerūpėjo, kur vyko ta egzekucija ir kodėl dėdę Kazimierą sušaudė…

Man stojant į Vilniaus universitetą vienas dėstytojas paklausė, ar esu „iš tų Skučų“. Nuoširdžiai dar nesupratau, apie kokius Skučus klausia. Juk ir Ramutė Skučaitė, irgi buvusi Sibire, jau buvo žinoma poetė Lietuvoje. Ir dėdė Kazimieras buvo Skučas, o mano tėtis – jo brolis. Nors ir kiek padvejojau, bet atsakiau, kad esu iš „tų“.

Iš Sibiro grįžusieji saugojo savo vaikus nuo galbūt jiems galinčios pakenkti informacijos. Taip elgėsi ir mano tėvai, nieko nepasakodami apie K. Skučą. Bet, atsimenu, visą sovietmetį slapta šventėme Vasario 16-ąją, dainavome patriotines, tremtinių dainas. Tokioje šventėje dalyvaudavo ir mano klasės draugai.

Tėtis apie Maskvoje pražuvusį brolį daugiau papasakojo, o sklaidydama tarpukario šeimos nuotraukų albumą paklausiau, kodėl vienoje jų iškirpta kariškai vilkėjusio vyriškio galva. Pasak tėčio, kai lietuviai buvo tremiami į Sibirą, uždaromi į kalėjimus, lagerius, gyventojai bijojo savo albumuose laikyti Lietuvos kariuomenės karininkų, šaulių ir panašias nuotraukas, nes tai galėjo tapti pretekstu būti išvežtam į Sibirą kaip liaudies priešui.

– Kada subrendo sumanymas ištyrinėti K. Skučo likimą?

– Tai atsitiko 1989 metų rugsėjo pabaigoje, kai parėjusi iš darbo radau svetainėje ant stalo degančią žvakę, perrištą juodu kaspinėliu. Šalia jos gulėjo nedidelis juodai apvedžiotas nestandartinio formato pilkšvas popieriaus lakštas su tekstu. Prie stalo sėdėjo nuleidęs galvą tėvas. Kas jį taip prislėgė, supratau, perskaičiusi tekstą tame popieriuje. Tai buvo tėvo brolio, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro, brigados generolo Kazimiero Skučo mirties liudijimas.

Štai tik tada, 1989-aisiais, pagaliau oficialiai mums buvo pranešta, kad K. Skučas buvo sušaudytas Maskvoje ir kad tai įvyko 1941 m. liepos 30 d. – apie šią datą iki tol nieko nežinojome. Datą ir mirties priežastį nutylėdavo ir sovietinės Lietuvos enciklopedijos. Būtent tada tėvas paprašė manęs padaryti viską, kad būtų išaiškinta tiesa apie Kazio (taip trumpai artimieji vadino Kazimierą Skučą) žūtį, kur jis užkastas ar palaidotas. „Reikėtų pasirūpinti ir jo atminimo įamžinimu, gero vardo grąžinimu“, – kiek patylėjęs pridūrė.

Tėvas mirė 1992 metais, o aš pradėjau vykdyti jo priesaką. Tada neįsivaizdavau, kiek savo gyvenimo dešimtmečių reikės tam paaukoti, kiek daug patirti, sužinoti, atskleisti Lietuvoje ir Maskvoje…

– Kaip pavyko nustatyti apytikslę K. Skučo ir jo likimo draugų užkasimo vietą?

– 2015 metų vasarą į „Kauno dienos“ redakciją, kur anuomet dirbau, užėjo Tatjana Skučienė. Moteris ieškojo savo vyro giminių, tačiau tokio vyriško vardo (Valerij) niekada nebuvo tarp Juozo Skučo, Kazimiero tėvo, artimųjų. Atsisveikindama Tatjana pasakė, kad generolas Kazimieras Skučas greičiausiai užkastas Pamaskvėje, bendrame kape. Tai jai pranešė draugė iš Maskvos. Kolegė Violeta Juodelienė internete aptiko Andrejaus Sacharovo centro ir Gulago istorijos muziejaus bendro projekto interneto svetainėje pateiktą politinių represijų aukų, 1918–1953 metais sušaudytų ir užkastų Maskvoje bei jos apskrityje, sąrašą – martirologą.

Jį sudaryti, žinoma, padėjo Maskvoje bei kituose Rusijos miestuose veikianti visuomeninė žmogaus teisių gynimo organizacija „Memorialas“. Minėtoje svetainėje paviešintas daugiau nei 26 tūkst. sušaudytų asmenų sąrašas, pateiktos ne tik represuotųjų pavardės, vardai, bet ir daugumos nuotraukos, nuosprendžio priėmimo ir jo įvykdymo datos, palaikų užkasimo vietos, kiti duomenys. Šis sąrašas gali daug kam Lietuvoje palengvinti artimųjų, pražuvusių SSRS stalininių represijų metais, paieškas. Jį galima rasti internete.

Tyrinėdama šį martirologą sužinojau, kad vien 1941 m. liepos 27, 28 ir 30 d. pagal anuometinio SSRS Aukščiausiojo teismo Karinės kolegijos pirmininko Vasilijaus Ulricho pasirašytą įsakymą dėl mirties nuosprendžių vykdymo buvo sušaudyta 513 asmenų. Tarp jų buvo ir trys tarpukario Lietuvos ministrai: vidaus reikalų – K. Skučas ir Julius Čaplikas, teisingumo – Antanas Tamošaitis. Visi trys sušaudyti tą pačią 1941 metų dieną, liepos 30-ąją, ir užkasti Pamaskvės NKVD objektuose – Butove arba „Komunarkoje“.

Šios dvi vietovės su masinėmis aukų kapavietėmis yra vos kelių kilometrų atstumu viena nuo kitos. Tad nusprendžiau ten nuvažiuoti ir išsiaiškinti, kur iš tiesų užkastas K. Skučas, jo kolegos. Beje, iki tol Lietuvoje nebuvo žinomas A. Tamošaičio likimas – buvo manoma, kad jis nukankintas Kaune.

Nuvykusi į buvusį specialųjį NKVD objektą „Komunarka“ (manoma, kad čia užkasta apie 14 tūkst. sušaudytųjų) ir pabendravusi su Maskvos istorike, įsitikinau, kad mano minėti pareigūnai ir dar apie pusantro šimto asmenų lietuviškomis pavardėmis yra užkasti „Komunarkoje“, nes čia, priešingai nei NKVD poligone Butove, buvo atvežami SSRS Aukščiausiojo teismo sprendimu nuteisti sušaudyti įvairių šalių aukščiausi pareigūnai – daugiau kaip šešių tūkstančių žinomų aukų pavardės jau įrašytos čia įrengtoje Atminimo lentoje. Ten yra ir mano minėtų trijų Lietuvos ministrų pavardės.

Kai dabartinis Rusijos FSB 1999 metais atidavė šį iki tol buvusį slaptą objektą „Komunarkos“ stačiatikių bendruomenei, buvo leista aukų artimiesiems, giminėms čia lankytis. Kai pagaliau buvo nustatytos ribos duobių, kuriose užkasti sušaudytieji, tapo įmanoma bent apytiksliai nustatyti vietą, kur pagal sušaudymo metus buvo užkastos aukos.

– Kaip Jums sekėsi Centriniame FSB archyve Maskvoje? Ar norint susipažinti su norima byla nereikia specialaus pasiruošimo, leidimo?

– Reikia įveikti daugybę formalumų, kad patektum į šį archyvą. Visų pirma, tokiomis baudžiamosiomis bylomis gali domėtis tik aukų artimieji arba jų įgaliojimą gavę asmenys, nors prieš 75 metus baigtos bylos turėtų būti išduodamos skaityti bet kam. Gavau Kazimiero Skučo anuomet dar gyvos dukters Jūratės įgaliojimus sau ir istorikui Rytui Narvydui, kurį apdairiai pasitelkiau tokiai misijai. Jis profesionaliai vertino mums pateiktą K. Skučo bylą.

Deja, joje buvo įslaptintų puslapių, voke trūko nuotraukų, o atsiųstoje į Lietuvą bylos kopijoje – ji dabar yra Lietuvos ypatingajame archyve – trūko daugybės puslapių, buvo pridengtos tardytojų ir kitų NKVD pareigūnų pavardės. FSB iki šiol slepia savo pirmtakų veidus, jų piktadarybės pėdsakus.

– Kas gilinantis į dėdės likimą Jums buvo skaudu, netikėta?

– Labai skaudūs – ir ne tik man – paskutinis mūsų tarpukario Vyriausybės posėdis ir jo sprendimai, mūsų visų, įskaičiuojant ir valdžios institucijas, bejėgiškumas, pavyzdžiui, ieškant partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto palaikų Maskvoje. O skaudžiai netikėta tai, kad iki šiol patiriu kai kurių valdžios institucijų priešiškumą, akivaizdų nenorą padėti įamžinti Kazimiero Skučo atminimą.

– K. Skučo gimtinėje Mauručiuose, jūsų pačios įrengtame memoriale, įkasėte kapsulę su žeme, parsivežta iš specialiojo NKVD objekto „Komunarka“. Pernai apie K. Skučo ir kitų aukštų tarpukario Lietuvos pareigūnų likimą per televiziją buvo rodomas dokumentinis filmas, kurio bendraautorė esate. Šiemet išleista jūsų knyga „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“. Ar jau viską padarėte, gilindamasi į šią skaudžią temą?

– Aišku, kad dar liko įvairių mano nepastebėtų, mažai tyrinėtų faktų, neįvykusių pokalbių su istorikais, bet dabar mane labiau domina kitas dalykas – žinia iš Maskvoje vis dar veikiančio Gulago istorijos muziejaus, kuris tikslina aukų užkasimo duobes „Komunarkoje“ pagal nuteistųjų sušaudymo dienas. Yra net ir aukų ekshumanicijos galimybė. Tad jau rūpinuosi DNR reikalais – gavau iš JAV gyvenančio K. Skučo anūko jo DNR tyrimų duomenis.

Pasirūpinsiu ir savais. Jei pavyktų surasti ir identifikuoti K. Skučo palaikus, tai laikyčiau, kad su kaupu įvykdžiau savo tėvo priesaką, užpildžiau kai kurias spragas mūsų istorinėje atmintyje. Palaikų atpažinimas ir parvežimas į Lietuvą būtų vainikas ant visų K. Skučo atminimui skirtų darbų.

Būtų puiku, jei atsilieptų tarpukario Lietuvos ministrų Juliaus Čapliko ir Antano Tamošaičio giminės, nes pavyko nustatyti, kad jie sušaudyti tą pačią dieną – liepos 30-ąją. Vadinasi, guli vienoje duobėje. Tad prašau jų artimuosius, gimines skambinti tel. +370 687 44933 – gal bus galima nustatyti minėtų sušaudytųjų tapatybes.

– Ką Jūs, kaip žurnalistė ir Lietuvos pilietė, manote apie tarpukario Lietuvos vyriausybės narių atminimo įamžinimą šalyje?

– Beveik visa, kas padaryta įamžinant vieno ar kito ministro atminimą, yra padaryta jų artimųjų ar pavienių organizacijų, asmenų lėšomis. Išskirčiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) iniciatyva Kaune 2018 metais atidengtą paminklinę plokštę su joje įrašytomis 29 sušaudytų ministrų pavardėmis bei Ukmergės rajone, monsinjoro Alfonso Svarinsko tėviškėje, Kadrėnuose, memorialą NKVD nužudytiems tarpukario Lietuvos ministrams.

Šio memorialo statybos iniciatorius – Romas Petras Šaulys. Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse 2017 metais Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos iniciatyva ir lėšomis granito stelose iškaltos daugiau kaip 800 žuvusių karininkų pavardės. Tarp jų – ir tarpukario Lietuvos ministrų kabinetuose dirbusių karininkų pavardės.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės darbuose.

Kalbėjosi Daiva Červokienė