J. Užurka. Rytprūsių karo operacija 1945.01.13–04.26 ir Potsdamo konferencija

1945 metų pradžioje sąjunginės Vakarų valstybių pajėgos jau baigė Vakarų fronte triuškinti  Hitlerio armijas, artėjo prie Elbės. Iš rytų tarybinė armija jau buvo persiritusi per visą Rytų ir Centrinę Europą, per Budapeštą ir Belgradą, artėjo prie Potsdamo, Drezdeno, Berlyno, išėjo prie Oderio. Vermachto pajėgos buvo demoralizuotos, išskaidytos, praradusios vieningą vadovavimą, apsupamos masiškai kapituliavo. Vakarų fronto (tiek politinė, tiek karinė) koalicinė vadovybė stengėsi suteikti galimybę vokiečiams kapituliuoti – vengė beprasmių gyventojų bei karių iš abiejų pusių aukų, mažino karo daromą žalą ūkiui. Kitaip elgėsi TSRS politinė ir karinė vadovybės Rytų fronte žinodama pergalingą karo baigtį prieš hitlerinę Vokietiją.

Besiginančios Vermachto pajėgos Rytų Prūsijoje, t. y. Karaliaučiaus krašte, 1945 sausy jau buvo atkirstos nuo Vokietijos. Ši gynybinė armijų grupuotė, kaip ir pati gynybinė sistema, buvo suformuota paskubomis, skelbiant vis naujas mobilizacijas, kariai įvairių tautybių jauni, nepatyrę,, jėga pašaukti į tarnybą atitiko pralaiminčios armijos dvasiai ypač pralaimėjus Klaipėdos, Kurliandijos kautynes. Vistik buvo įrengta gynybinė giliai ešelonuota sistema su šešiais įtvirtinimų rajonais. Aplink Keningsbergo miestą – tvirtovę buvo įrengtos trys gynybinės linijos su ugnies įtvirtinimais, prieštankinėmis ir prieš pėstininkus kliūtimis. Miestas buvo suskirstytas į gynybinius kvartalus, ugnies mazgus. Visa Karaliaučiaus žemių gynybos sistema buvo apie 200 km pločio. Gynybą  buvo užėmusi šios sudėties „Centro“ armijų grupė: 3-oji tankų armija, 4-oji ir 2-ji lauko armijos. Viso apie 380 tūkst. karių, kelios dešimtys tūkst. faust. ir folks. šturmuotojų, 4200 patrankų ir minosvaidžių, 270 tankų bei šturmo patrankų, 115 lėktuvų. Baltijos jūroje gintis buvo pasiruošę trys linijiniai karo laivai, 5 sunkūs ir 4 lengvi kreiseriai, 30 mininkų, povandeniniai laivai, torpediniai kateriai. Gynybos daliniuose buvo ir lietuvių iš visur patekusių į šį mirties katilą.

Puolančiųjų tarybinės armijos karių ir vadų būklė, ypač atidarius sąjungininkams Vakarų frontą ir ženkliai parėmus Sovietų sąjungą materialiais kariniais ištekliais, jau atitiko nors ir demoralizuotos, išsekintos tačiau nugalinčios armijos karių dvasią. Veržtis į priekį skatino ne tik noras kuo daugiau prisiplėšti, bet ir iš paskos sekantys represiniai SMERŠo baudžiamieji būriai.

Po vokiečių „Kurliandijos“ armijų grupės kapituliacijos sovietinė karinė vadovybė Rytų Prūsijoje 1945 pradžioje sutelkė 3-jį ir 2-jį Baltarusijos frontus: virš pusantro mln. karių, 21 500 patrankų ir minosvaidžių, 3 300 tankų ir savieigių pabūklų, 3000 kovinių lėktuvų, įvairios paskirties karo laivų bei jūros aviacijos. Šios pajėgos kelis kartus viršijo vokiečių „Centro“ pajėgas.

Sutelkti čia buvo ir patys geriausi karo vadai: 2-am Baltarusijos frontui vadovavo maršalas K.K. Rokosovskis; 3-am Baltarusijos frontui vadovavo armijos generolas I. D.Černiachovskis; Baltijos laivynui vadovavo admirolas V. F. Tribucas; karo oro laivyno 4-jai armijai vadovavo generolas K. A. Veršininas. Visoms armijoms, divizijoms, pulkams vadovavo labiausiai patyrę karo vadai, politdarbuotojai. Už puolančiųjų grandinių buvo išsidėstę SMERŠo bei kitų spec. tarnybų žudikai.

Opercijos pradžiai sovietinės karo pajėgos disponavo turtingais užgrobtais Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos bei jau ir kitų Europos valstybių materialiniais ištekliais, turėjo plačias menevrų galimybes teritoriniu atžvilgiu, ryškią ir materialinę, ir kovinę, ir strateginę persvarą prieš šią apsuptą Vermachto grupuotę. Sovietinės pajėgos, sutelktos šiame fronte, viršijo vokiečių pajėgas virš trijų kartų gyvąja jėga ir artilerija, apie šešis kartus tankais ir aviacija, karo laivais ir dar daugiau kitomis priemonėmis ypač represinėmis NKVD, SMERŠo  struktūromis.

Sausio 12 sovietiniai frontai, armijos pradėjo kovinę žvalgybą, kuri peraugo į pulkų puolimus – prasidėjo vadinamoji Rytprūsių karo operacija.

Į vokiečių pasiūlymą kapituliuoti I. D. Černiachovskis atrėžė: „Jokių kapituliacijų. Nacistai nugalėti tik negyvi.“

Tarybinė karo vadovybė, neįveikusi šturmu, atsisakiusi nuo bent kokių derybų dėl vokiečių kapituliacijos, užėmė žudiko o ne kario poziciją – nutarė apsupti Karaliaučių ir naikinti. Naujomis jėgomis apsuptų vokiečių grupuočių žiaurus naikinimas vyko nuo vasario 10 iki balandžio 26 dienos, žengiant per savus ir priešo lavonus, technikos kalnus, buvusių miestelių, miestų griuvėsius. Dabar jau ir vieni ir kiti neturėjo kitos išeities – tik žūti mūšio lauke. Žuvo ir 3-io fronto vadas generolas I. D. Černiachovskis, puolęs Keningsbergą. Černiachovskį pakeitė maršalas A. M. Vasilevskis. Neįveikus Keningsbergą šturmu, virš mėnesio tūkstančiai patrankų, tankų, minosvaidžių be perstojimo daužė miestą, tūkstančiai lėktuvų mėtė dešimtis tūkstančių bombų.  Miestas virto griuvėsiais, gyvais kapais. Balandžio 9 dieną vakare krito karališkoji pilis. Keningsbergo komendantas generolas O. Liašas paimtas į nelaisvę. Žuvusiųjų iš abiejų pusių – šimtai tūkstančių. Visų rangų karo vadai įsakinėjo neimti belaisvių, juos naikinti.

Į išdegintą Karaliaučiaus žemę slaptai, užkaltomis durimis, vyko ešelonai gabenantys  kriminalinius nusikaltėlius iš įvairių TSRS GULAGo lagerių. Frontų, vėliau karo apygardų, politinių tarybų sprendimu šiose žemėse taip pat buvo apgyvendinami išlikę gyvi kariai, reabilituoti  drausmės batalionų mirtininkai, kriminaliniai nusikaltėliai, politdarbuotojai, įdėjiniai komunistai. Ši okupacinė genocido politika Karaliaučiaus krašte Maskvos įvertinta kaip „iskonno ruskije zemli“. Ir iki šiol Kaliningrado sritį traktuoja kaip RF dalį. O ir ne tik ES laikosi nuostatos, kad jai nedera kištis į užsienio valstybės [RF] vidaus reikalus, t. y. Kaliningrado sritis tebesuvokiama kaip RF regionas.

Dera priminti ne tik ES valstybėms, bet ir visam pasauliui galimai užmirštus istorinius faktus:

1. Potsdamo konferencijos metu (1945.7.17 – 8.2 d.) buvo nustatytos Rytų Prūsijos (ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų Sąjungos vakarines ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi, kurioje būtų sureguliuotas šio anklavo statusas (JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga).

2. 1945 metais Potsdamo sutartimi Rytų Prūsijos 1/3 šiaurinės dalies atžvilgiu buvo perduota Sovietų Sąjungai ir apibrėžiama kaip administravimo funkcijų vykdymas. Sovietų Sąjunga, nesilaikydama Potsdamo susitarimo nuostatų, Rytų Prūsijos (ne Kaliningrado) teritoriją savavališkai inkorporavo į savo sudėtį. Faktiškai buvusi Rytų Prūsija su Koenigsbergu atiteko Sovietų Sąjungai po Antrojo pasaulinio karo kaip priemonė, užtikrinanti priklausomybę Sovietų Sąjungai. Jokių istorinių teisių Maskva į šią teritoriją neturėjo.

3. 1975 metais ESBO Helsinkio Baigiamasis aktas, nustatantis sienų neliečiamumo principą bei kitas galimų pretendenčių sudarytas sutartis, panaikinančios jų teritorinių pretenzijų teisėtumą – nekeičia buvusios Rytų Prūsijos (dabartinės Kaliningrado srities) valdymo, t.y. teritorijos administravimo funkcijų. Nustatant šios teritorijos administravimo funkciją ir priklausomybę,  galutiniai turėjo spręsti sudaryta sąjungininkų taikos konferencija, kuri dėl Šaltojo karo buvo atidėta 45 metams.

4. 1990 metais rugsėjo 12 d. pasirašyta Sutartyje nebuvo peržiūrėtos Sovietų Sąjungos Kaliningrado srities vykdomos kontrolės prigimtinės nuostatos, todėl galima teigti, kad Sovietų Sąjungai buvo palikta tik teritorijos administravimo funkcija. Todėl šiuo metu JAV pripažįsta tik Kaliningrado srities de fakto valdymą o ne de jure.

5. 1993 m. rugpjūčio 31 d. Rusija baigė savo kariuomenės išvedimą iš Lietuvos. 1997 m. spalio 24 d. pasirašyta tarpvalstybinė sutartis dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos bei sutartis dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinento šelfo apribojimo Baltijos jūroje. Nei viename dokumente nieko neužsimenama apie Kaliningrado srities pagal Potsdamo sutartyje minimą administravimą. ES ir RF sutarė rengti naują, teisiškai saistantį, ilgalaikį, visapusį susitarimą, užtikrinanti tolesnį ES – RF santykių  plėtrą. Du kartus per metus vyksta ES ir RF viršūnių susitikimai.

Būtina priminti ir tai, kad į Potsdamo konferenciją buvo atvykusi ir lietuvių delegacija, apsirūpinusi reikalingais dokumentais apie Prūsiją ir Mažąją Lietuvą, bet Maskvos atstovai jų neįsileido o po Potsdamo sutarties pasirašymo atvykusius dalyvauti lietuvius sunaikino (Algirdo Gustaičio laiškas JAV prezidentui H.S.Trumanui, „Tėviškės žinios“ Nr.28, 1970.7.9 d., Toronto).

Sovietų Sąjungai administruoti paliktame sektoriuje gyveno apie 20 tūkstančių lietuvių kilmės gyventojų, kurių mažai kas išliko dėl vykdomo žiauraus genocido. Prūsų ir Ylavos lageriuose 1945 – 1948 metais buvo numarinta per 10 tūkstančių žmonių, Karaliaučiaus lageryje – 8 tūkstančiai žmonių. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 106 tūkstančiai atlaikiusių prievartavimus, lagerius, badą, ligas vokiečių piliečių buvo prievarta deportuota į Rytų Vokietiją. Vokietijos Bundesarchyve ( Bundesarchiv, Podsdamer Str.1, D-56075, Koblenz) Koblence surinkta apie 10 tūkstančių nukentėjusių ir liudininkų parodymų apie Rytprūsių tragediją, per 18 tūkstančių specialių anketų ir daug nuotraukų. Yra pakankamai daug archyvinės medžiagos ir Lietuvoje.

Genocidas – tai tyčinis valdžios pajėgų vykdomas etninis gyventojų naikinimas ir represavimas siekiant užvaldyti jų žemę bei kitokį turtą, o fizinio susidorojimo išvengusius – dvasiškai pavergti. Tai senaties termino neturintis nusikaltimas visai žmonijai kurį vykdė Sovietų Sąjunga ir jos vadovybė. Už tuos veiksmus yra atsakinga RF vadovybė, kaip teisių SSRS perėmėja.

Ypač pastaruoju metu vyksta intensyvus šių žemių militarizavimas. Pagal Rusijos Federacijos (RF) prezidento 2010 m. rugsėjo 20 d. įsaką Nr.1144 Kaliningrado sritis priklauso Vakarų karinei apygardai. Kaliningrado sritis yra RF Ginkluotųjų pajėgų tvirtovė prieš NATO karines pajėgas ir ES valstybes Europoje. Čia yra sutelkti:
–  7-asis atskirasis motošaulių pulkas (Kaliningradas),
–  79-oji atskiroji motošaulių brigada (Gusevas),
–  336-oji atskiroji jūrų pėstininkų brigada (Mečnikovas, Baltijskas),
–  152-oji raketų brigada (Černiachovskas),
–  244-oji artilerijos brigada (Kaliningradas).
–  689-sis atskirasis naikintuvų pulkas (Čkalovskas; Su-27),
–  4-sis atskirasis jūrų šturmo aviacijos pulkas (Černiachovskas; Su-24M/MR),
–  125-oji atskiroji sraigtasparnių eskadrilė (Čkalovskas; Mi-8, Mi-24),
–  396-oji atskiroji jūrų laivų naikintojų sraigtasparnių eskadrilė (Donskove; Ka-   27/PS, Ka-29),
–  398-oji atskiroji transporto aviacijos eskadrilė (Chrabrovas),
–  25-sis atskiras kranto raketų jūrų pėstininkų pulkas (Donskove).
–  214-sis radioelektroninės kovos pulkas (Kaliningradas),
–  218-sis radioelektroninės kovos pulkas (Jantarnij),
–  302-sis radioelektroninės kovos pulkas (Gvardeiskas).
–  12-ji antvandeninių karo laivų divizija (Baltijskas), jos sudėtyje:
–  128-ji antvandeninių karo laivų brigada (Baltijskas),
–  71-ji desantinių (didelių) karo laivų brigada (Baltijskas); laivai „Kaliningrad“,
–  „Minsk“, „Koroliov“, „Aleksandr Šabalin“,
–  7-sis desantinių (mažų) karo laivų divizionas (Baltijskas),
–  Desantinių laivų su oro pagalve brigada (Baltijskas).
–  36-oji raketinių katerių brigada, jos sudėtyje:
–  1-sis raketinių katerių divizionas,
–  106-sis mažųjų raketinių katerių divizionas.
–  64-ji vandens rajono apsaugos karo laivų brigada, jos sudėtyje:
–  264-sis pasipriešinimo laivams divizionas,
–  323-sis priešpovandenininių laivų divizionas,
–  72-sis žvalgybos laivų divizionas,
–  54-ji gelbėjimo laivų brigada,
–  Laivų aprūpinimo divizionas.
–  143-ji statomų ir remontuojamų laivų brigada (Kaliningradas).
–  Pasienio laivų brigada.
–  Baltijos laivyno branduolinis arsenalas (Kolosovka),
–  Baltijos laivyno raketų arsenalas (Riabinovka),
–  Baltijos laivyno minų arsenalas (Svetloje),
–  Baltijos laivyno artilerijos arsenalas (Šipovka)
–  Baltijos laivyno aviacijos arsenalas (Pribrežnoje),
–  Atsarginė laivyno vadavietė (Krasnodvorovka).
–  Diversantų ruošimo ir mokymo centras (Parusnoje).

Pribrendo laikas peržiūrėti po Antrojo pasaulinio karo susidariusią nepalankią geopolitinę  ir karinę situaciją Europos centre, nes:

–  Potsdamo konferencija nenustatė Sovietų Sąjungai (dabartinei perėmėjai RF) amžinai naudotis Rytų Prūsijos teritorija kaip karo grobį;
– Nebuvo surengta taikaus sureguliavimo konferencija dėl Rytų Prūsijos teritorijos priklausomybės teisinio sureguliavimo;
–  Sovietų Sąjunga Rytų Prūsijos teritorijoje vykdė žiaurų vietinių civilių gyventojų genocidą,  tam negalioja senatis;
–  Neteisėtai pakeisti istoriniai Rytų Prūsijos miestų, vietovių  ir vandenų pavadinimai o  perdavus į RF Sovietų Sąjungos pavaldumą, vietiniai civiliai gyventojai buvo kalinami koncentracijos stovyklose, išlikę gyvi SSRS vadovybės vienašališku spendimu buvo prievarta ištremti į Vakarų Vokietiją.

Pribrendo laikas šį regioną perduoti JTO administravimui ir valdymui.

Autorius yra atsargos pulkininkas leitenantas, rašytojas