
1945 metų pradžioje sąjunginės Vakarų valstybių pajėgos jau baigė Vakarų fronte triuškinti Hitlerio armijas, artėjo prie Elbės. Iš rytų tarybinė armija jau buvo persiritusi per visą Rytų ir Centrinę Europą, per Budapeštą ir Belgradą, artėjo prie Potsdamo, Drezdeno, Berlyno, išėjo prie Oderio. Vermachto pajėgos buvo demoralizuotos, išskaidytos, praradusios vieningą vadovavimą, apsupamos masiškai kapituliavo. Vakarų fronto (tiek politinė, tiek karinė) koalicinė vadovybė stengėsi suteikti galimybę vokiečiams kapituliuoti – vengė beprasmių gyventojų bei karių iš abiejų pusių aukų, mažino karo daromą žalą ūkiui. Kitaip elgėsi TSRS politinė ir karinė vadovybės Rytų fronte žinodama pergalingą karo baigtį prieš hitlerinę Vokietiją.
Besiginančios Vermachto pajėgos Rytų Prūsijoje, t. y. Karaliaučiaus krašte, 1945 sausy jau buvo atkirstos nuo Vokietijos. Ši gynybinė armijų grupuotė, kaip ir pati gynybinė sistema, buvo suformuota paskubomis, skelbiant vis naujas mobilizacijas, kariai įvairių tautybių jauni, nepatyrę,, jėga pašaukti į tarnybą atitiko pralaiminčios armijos dvasiai ypač pralaimėjus Klaipėdos, Kurliandijos kautynes. Vistik buvo įrengta gynybinė giliai ešelonuota sistema su šešiais įtvirtinimų rajonais. Aplink Keningsbergo miestą – tvirtovę buvo įrengtos trys gynybinės linijos su ugnies įtvirtinimais, prieštankinėmis ir prieš pėstininkus kliūtimis. Miestas buvo suskirstytas į gynybinius kvartalus, ugnies mazgus. Visa Karaliaučiaus žemių gynybos sistema buvo apie 200 km pločio. Gynybą buvo užėmusi šios sudėties „Centro“ armijų grupė: 3-oji tankų armija, 4-oji ir 2-ji lauko armijos. Viso apie 380 tūkst. karių, kelios dešimtys tūkst. faust. ir folks. šturmuotojų, 4200 patrankų ir minosvaidžių, 270 tankų bei šturmo patrankų, 115 lėktuvų. Baltijos jūroje gintis buvo pasiruošę trys linijiniai karo laivai, 5 sunkūs ir 4 lengvi kreiseriai, 30 mininkų, povandeniniai laivai, torpediniai kateriai. Gynybos daliniuose buvo ir lietuvių iš visur patekusių į šį mirties katilą.
Puolančiųjų tarybinės armijos karių ir vadų būklė, ypač atidarius sąjungininkams Vakarų frontą ir ženkliai parėmus Sovietų sąjungą materialiais kariniais ištekliais, jau atitiko nors ir demoralizuotos, išsekintos tačiau nugalinčios armijos karių dvasią. Veržtis į priekį skatino ne tik noras kuo daugiau prisiplėšti, bet ir iš paskos sekantys represiniai SMERŠo baudžiamieji būriai.
Po vokiečių „Kurliandijos“ armijų grupės kapituliacijos sovietinė karinė vadovybė Rytų Prūsijoje 1945 pradžioje sutelkė 3-jį ir 2-jį Baltarusijos frontus: virš pusantro mln. karių, 21 500 patrankų ir minosvaidžių, 3 300 tankų ir savieigių pabūklų, 3000 kovinių lėktuvų, įvairios paskirties karo laivų bei jūros aviacijos. Šios pajėgos kelis kartus viršijo vokiečių „Centro“ pajėgas.
Sutelkti čia buvo ir patys geriausi karo vadai: 2-am Baltarusijos frontui vadovavo maršalas K.K. Rokosovskis; 3-am Baltarusijos frontui vadovavo armijos generolas I. D.Černiachovskis; Baltijos laivynui vadovavo admirolas V. F. Tribucas; karo oro laivyno 4-jai armijai vadovavo generolas K. A. Veršininas. Visoms armijoms, divizijoms, pulkams vadovavo labiausiai patyrę karo vadai, politdarbuotojai. Už puolančiųjų grandinių buvo išsidėstę SMERŠo bei kitų spec. tarnybų žudikai.
Opercijos pradžiai sovietinės karo pajėgos disponavo turtingais užgrobtais Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos bei jau ir kitų Europos valstybių materialiniais ištekliais, turėjo plačias menevrų galimybes teritoriniu atžvilgiu, ryškią ir materialinę, ir kovinę, ir strateginę persvarą prieš šią apsuptą Vermachto grupuotę. Sovietinės pajėgos, sutelktos šiame fronte, viršijo vokiečių pajėgas virš trijų kartų gyvąja jėga ir artilerija, apie šešis kartus tankais ir aviacija, karo laivais ir dar daugiau kitomis priemonėmis ypač represinėmis NKVD, SMERŠo struktūromis.
Sausio 12 sovietiniai frontai, armijos pradėjo kovinę žvalgybą, kuri peraugo į pulkų puolimus – prasidėjo vadinamoji Rytprūsių karo operacija.
Į vokiečių pasiūlymą kapituliuoti I. D. Černiachovskis atrėžė: „Jokių kapituliacijų. Nacistai nugalėti tik negyvi.“
Tarybinė karo vadovybė, neįveikusi šturmu, atsisakiusi nuo bent kokių derybų dėl vokiečių kapituliacijos, užėmė žudiko o ne kario poziciją – nutarė apsupti Karaliaučių ir naikinti. Naujomis jėgomis apsuptų vokiečių grupuočių žiaurus naikinimas vyko nuo vasario 10 iki balandžio 26 dienos, žengiant per savus ir priešo lavonus, technikos kalnus, buvusių miestelių, miestų griuvėsius. Dabar jau ir vieni ir kiti neturėjo kitos išeities – tik žūti mūšio lauke. Žuvo ir 3-io fronto vadas generolas I. D. Černiachovskis, puolęs Keningsbergą. Černiachovskį pakeitė maršalas A. M. Vasilevskis. Neįveikus Keningsbergą šturmu, virš mėnesio tūkstančiai patrankų, tankų, minosvaidžių be perstojimo daužė miestą, tūkstančiai lėktuvų mėtė dešimtis tūkstančių bombų. Miestas virto griuvėsiais, gyvais kapais. Balandžio 9 dieną vakare krito karališkoji pilis. Keningsbergo komendantas generolas O. Liašas paimtas į nelaisvę. Žuvusiųjų iš abiejų pusių – šimtai tūkstančių. Visų rangų karo vadai įsakinėjo neimti belaisvių, juos naikinti.
Į išdegintą Karaliaučiaus žemę slaptai, užkaltomis durimis, vyko ešelonai gabenantys kriminalinius nusikaltėlius iš įvairių TSRS GULAGo lagerių. Frontų, vėliau karo apygardų, politinių tarybų sprendimu šiose žemėse taip pat buvo apgyvendinami išlikę gyvi kariai, reabilituoti drausmės batalionų mirtininkai, kriminaliniai nusikaltėliai, politdarbuotojai, įdėjiniai komunistai. Ši okupacinė genocido politika Karaliaučiaus krašte Maskvos įvertinta kaip „iskonno ruskije zemli“. Ir iki šiol Kaliningrado sritį traktuoja kaip RF dalį. O ir ne tik ES laikosi nuostatos, kad jai nedera kištis į užsienio valstybės [RF] vidaus reikalus, t. y. Kaliningrado sritis tebesuvokiama kaip RF regionas.
Dera priminti ne tik ES valstybėms, bet ir visam pasauliui galimai užmirštus istorinius faktus:
1. Potsdamo konferencijos metu (1945.7.17 – 8.2 d.) buvo nustatytos Rytų Prūsijos (ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų Sąjungos vakarines ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi, kurioje būtų sureguliuotas šio anklavo statusas (JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga).
2. 1945 metais Potsdamo sutartimi Rytų Prūsijos 1/3 šiaurinės dalies atžvilgiu buvo perduota Sovietų Sąjungai ir apibrėžiama kaip administravimo funkcijų vykdymas. Sovietų Sąjunga, nesilaikydama Potsdamo susitarimo nuostatų, Rytų Prūsijos (ne Kaliningrado) teritoriją savavališkai inkorporavo į savo sudėtį. Faktiškai buvusi Rytų Prūsija su Koenigsbergu atiteko Sovietų Sąjungai po Antrojo pasaulinio karo kaip priemonė, užtikrinanti priklausomybę Sovietų Sąjungai. Jokių istorinių teisių Maskva į šią teritoriją neturėjo.
3. 1975 metais ESBO Helsinkio Baigiamasis aktas, nustatantis sienų neliečiamumo principą bei kitas galimų pretendenčių sudarytas sutartis, panaikinančios jų teritorinių pretenzijų teisėtumą – nekeičia buvusios Rytų Prūsijos (dabartinės Kaliningrado srities) valdymo, t.y. teritorijos administravimo funkcijų. Nustatant šios teritorijos administravimo funkciją ir priklausomybę, galutiniai turėjo spręsti sudaryta sąjungininkų taikos konferencija, kuri dėl Šaltojo karo buvo atidėta 45 metams.
4. 1990 metais rugsėjo 12 d. pasirašyta Sutartyje nebuvo peržiūrėtos Sovietų Sąjungos Kaliningrado srities vykdomos kontrolės prigimtinės nuostatos, todėl galima teigti, kad Sovietų Sąjungai buvo palikta tik teritorijos administravimo funkcija. Todėl šiuo metu JAV pripažįsta tik Kaliningrado srities de fakto valdymą o ne de jure.
5. 1993 m. rugpjūčio 31 d. Rusija baigė savo kariuomenės išvedimą iš Lietuvos. 1997 m. spalio 24 d. pasirašyta tarpvalstybinė sutartis dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos bei sutartis dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinento šelfo apribojimo Baltijos jūroje. Nei viename dokumente nieko neužsimenama apie Kaliningrado srities pagal Potsdamo sutartyje minimą administravimą. ES ir RF sutarė rengti naują, teisiškai saistantį, ilgalaikį, visapusį susitarimą, užtikrinanti tolesnį ES – RF santykių plėtrą. Du kartus per metus vyksta ES ir RF viršūnių susitikimai.
Būtina priminti ir tai, kad į Potsdamo konferenciją buvo atvykusi ir lietuvių delegacija, apsirūpinusi reikalingais dokumentais apie Prūsiją ir Mažąją Lietuvą, bet Maskvos atstovai jų neįsileido o po Potsdamo sutarties pasirašymo atvykusius dalyvauti lietuvius sunaikino (Algirdo Gustaičio laiškas JAV prezidentui H.S.Trumanui, „Tėviškės žinios“ Nr.28, 1970.7.9 d., Toronto).
Sovietų Sąjungai administruoti paliktame sektoriuje gyveno apie 20 tūkstančių lietuvių kilmės gyventojų, kurių mažai kas išliko dėl vykdomo žiauraus genocido. Prūsų ir Ylavos lageriuose 1945 – 1948 metais buvo numarinta per 10 tūkstančių žmonių, Karaliaučiaus lageryje – 8 tūkstančiai žmonių. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 106 tūkstančiai atlaikiusių prievartavimus, lagerius, badą, ligas vokiečių piliečių buvo prievarta deportuota į Rytų Vokietiją. Vokietijos Bundesarchyve ( Bundesarchiv, Podsdamer Str.1, D-56075, Koblenz) Koblence surinkta apie 10 tūkstančių nukentėjusių ir liudininkų parodymų apie Rytprūsių tragediją, per 18 tūkstančių specialių anketų ir daug nuotraukų. Yra pakankamai daug archyvinės medžiagos ir Lietuvoje.
Genocidas – tai tyčinis valdžios pajėgų vykdomas etninis gyventojų naikinimas ir represavimas siekiant užvaldyti jų žemę bei kitokį turtą, o fizinio susidorojimo išvengusius – dvasiškai pavergti. Tai senaties termino neturintis nusikaltimas visai žmonijai kurį vykdė Sovietų Sąjunga ir jos vadovybė. Už tuos veiksmus yra atsakinga RF vadovybė, kaip teisių SSRS perėmėja.
Ypač pastaruoju metu vyksta intensyvus šių žemių militarizavimas. Pagal Rusijos Federacijos (RF) prezidento 2010 m. rugsėjo 20 d. įsaką Nr.1144 Kaliningrado sritis priklauso Vakarų karinei apygardai. Kaliningrado sritis yra RF Ginkluotųjų pajėgų tvirtovė prieš NATO karines pajėgas ir ES valstybes Europoje. Čia yra sutelkti:
– 7-asis atskirasis motošaulių pulkas (Kaliningradas),
– 79-oji atskiroji motošaulių brigada (Gusevas),
– 336-oji atskiroji jūrų pėstininkų brigada (Mečnikovas, Baltijskas),
– 152-oji raketų brigada (Černiachovskas),
– 244-oji artilerijos brigada (Kaliningradas).
– 689-sis atskirasis naikintuvų pulkas (Čkalovskas; Su-27),
– 4-sis atskirasis jūrų šturmo aviacijos pulkas (Černiachovskas; Su-24M/MR),
– 125-oji atskiroji sraigtasparnių eskadrilė (Čkalovskas; Mi-8, Mi-24),
– 396-oji atskiroji jūrų laivų naikintojų sraigtasparnių eskadrilė (Donskove; Ka- 27/PS, Ka-29),
– 398-oji atskiroji transporto aviacijos eskadrilė (Chrabrovas),
– 25-sis atskiras kranto raketų jūrų pėstininkų pulkas (Donskove).
– 214-sis radioelektroninės kovos pulkas (Kaliningradas),
– 218-sis radioelektroninės kovos pulkas (Jantarnij),
– 302-sis radioelektroninės kovos pulkas (Gvardeiskas).
– 12-ji antvandeninių karo laivų divizija (Baltijskas), jos sudėtyje:
– 128-ji antvandeninių karo laivų brigada (Baltijskas),
– 71-ji desantinių (didelių) karo laivų brigada (Baltijskas); laivai „Kaliningrad“,
– „Minsk“, „Koroliov“, „Aleksandr Šabalin“,
– 7-sis desantinių (mažų) karo laivų divizionas (Baltijskas),
– Desantinių laivų su oro pagalve brigada (Baltijskas).
– 36-oji raketinių katerių brigada, jos sudėtyje:
– 1-sis raketinių katerių divizionas,
– 106-sis mažųjų raketinių katerių divizionas.
– 64-ji vandens rajono apsaugos karo laivų brigada, jos sudėtyje:
– 264-sis pasipriešinimo laivams divizionas,
– 323-sis priešpovandenininių laivų divizionas,
– 72-sis žvalgybos laivų divizionas,
– 54-ji gelbėjimo laivų brigada,
– Laivų aprūpinimo divizionas.
– 143-ji statomų ir remontuojamų laivų brigada (Kaliningradas).
– Pasienio laivų brigada.
– Baltijos laivyno branduolinis arsenalas (Kolosovka),
– Baltijos laivyno raketų arsenalas (Riabinovka),
– Baltijos laivyno minų arsenalas (Svetloje),
– Baltijos laivyno artilerijos arsenalas (Šipovka)
– Baltijos laivyno aviacijos arsenalas (Pribrežnoje),
– Atsarginė laivyno vadavietė (Krasnodvorovka).
– Diversantų ruošimo ir mokymo centras (Parusnoje).
Pribrendo laikas peržiūrėti po Antrojo pasaulinio karo susidariusią nepalankią geopolitinę ir karinę situaciją Europos centre, nes:
– Potsdamo konferencija nenustatė Sovietų Sąjungai (dabartinei perėmėjai RF) amžinai naudotis Rytų Prūsijos teritorija kaip karo grobį;
– Nebuvo surengta taikaus sureguliavimo konferencija dėl Rytų Prūsijos teritorijos priklausomybės teisinio sureguliavimo;
– Sovietų Sąjunga Rytų Prūsijos teritorijoje vykdė žiaurų vietinių civilių gyventojų genocidą, tam negalioja senatis;
– Neteisėtai pakeisti istoriniai Rytų Prūsijos miestų, vietovių ir vandenų pavadinimai o perdavus į RF Sovietų Sąjungos pavaldumą, vietiniai civiliai gyventojai buvo kalinami koncentracijos stovyklose, išlikę gyvi SSRS vadovybės vienašališku spendimu buvo prievarta ištremti į Vakarų Vokietiją.
Pribrendo laikas šį regioną perduoti JTO administravimui ir valdymui.
Autorius yra atsargos pulkininkas leitenantas, rašytojas
Gal JT ir galėtų svarstyti klausimą dėl Karaliaučiaus perdavimo joms valdyti, jeigu JAV ir D.Britanija keltų klausimą dėl Karaliaučiaus nepmatuoto militarizavimo, keliančio grėsmę Europai.
Tačiau tikriausiai dėl Karaliaučiaus demilitarizavimo Putinas jau kažką galvoja, kadangi neseniai spauda rašė, kad per karinius manevrus Putinas su Lukošenka kariniu malūnsparniu skraidė po Karaliaučiaus sritį ir pamatę iš viršaus, kaip jos žemė yra apleista, matyt, kalbėjosi ką daryti, nes Lukošenka pasiūlė Putinui perlesti Karaliaučiaus administravimo teisę Baltarusijai, sakydamas, kad Gardino žmonės ją sutvarkytų taip, kad atrodytų kaip saldainiukas ir pieno Rusijai pateiktų užtektinai.
Bet gali būti, kad jau Lenkija ten koją kelia, nes jau pusantrų metų, kai veikia bevizis režimas tarp Lenkijos ir Karaliaučiaus srities.
Įdomu ir tai, kad Lietuvos žiniasklaida apie bevizį nieko nerašo, taip pat po Ušacko iš ministro išvarymo apie bevizį režimą su Karaliaučiumi tapo visiška tyla, nors jis jau buvo čia pat…
Už tą 80 milijardų Lietuvai padarytą žalą Rusija galėtų leisti Lietuvai kokių 50 metų naudotis Karaliaučiaus sritimi su jos išsipirkimo iš Rusijos teise.
Ten nelaiminga Žemė. Gal prūsai ją prakeikė? Manau tą Žemę reikėtų visiems laikams palikti Gamtai, be teisės įžengti nei vienam žmogui, net mokslininkams.
Kaip ta Žemė gali būti laiminga.
Žemė ir Kalba iš vienos pusės bei Kalba ir Dievas iš kitos – pagal baltų pasaulėžiūrą yra neatskiriami dalykai. Neveltui lenkai sakė lietuviams, kad lenkų Dievas lietuviškai nespranta, – kalbėkit, bajorai, lenkiškai. Juk akivaizdu, kad žodžiai Žemė – lot. Nomen (vardas) – prūs. ymmane (vardas) yra giminės.
Kraliaučiaus Žemė nuo ledynmečių buvo apgyventa ir joje buvo gyventa prūsų, lietuvių, tad joje likusios vėlės ne prūsų, ne lietuvių kalbos nesupranta.
Štai kad ir šiais metais – Vėlinės praėjo, o vėlės susirinkusios vėl nei prūsų, nei lietuvių kalbos neišgirdo – pvz. Tolminkiemis, Tilžė ir t.t. užrašytų vietų vėl neberado. Taigi susirinkusios net jokios salelės neturėjo kur prisiglausti, visur svetima. Taip vėl išsiskirstė paniurusios, piktos Dievams pasiguosti… Tad iš kur ta Karaliaučiaus Žemė gali būti laiminga… Antai, kad net Donelaičio vėlė, kurios jau 200 metų jubiliejus artėja, nerado kur prisiglausti, jos vietoje užrašo Tolminkiemis nesurado… Tai iš kur, iš kur ta laimė jo Žemėje bus…
Tolminkiemis svari Vieta,
Ten randasi 11 -oji Varnalyknė iš 12 – os …
12 borlių Juodvarniais išskrido ir 12 Varnalyknių (Varnaliknių,Varnalėknių) paliko.
Vien ko verta Donelaičio Kūryba ir Ženklais apipinta iki šiol ypač stipri Jėgos vieta.
Pats Ženklas kelrodis į Šventvietes ir Jėgos vietas yra pati Jo bažnyčia,neesu niekur susidūręs su tokiu iškalbingumu ir dar pačios bažnyčios …
Kiek tyrinėta,žvalgyta,domėtasi tai viena iš vienintelių tokių vietų,per bažnyčią gauni atsakymus į Šventvietes,iš Šventviečių gauni atsakymus bažnyčioje 🙂
Ženklų Ženklai ten ir nieko bendro su krikščionybę/katalikybę Donelaitis tai pateikia – sumaniai,slaptai,mįslingai 🙂
Vėlės ramios,nes ramuma Vėlėse .
Na ir Melas. Jog :Potsdamo konferencijos metu (1945.07.17 – 08.2 d.) nustatyta naują Lenkijos ir Vokietijos sieną. Palei Oderio – Vakarų Nejse, primtas sprendimas dėl Vokietijos gyventojų iškeldinimo iš Lenkijos, Čekoslovakijos, ir Vengrijos. Tai pat Potsdamo konferencija patvirtino Koenigsbergo((nuo 1946 m.- Kaliningradas) ir gretimos teritorijos perdavimo Sovietų Sąjungai. Dėl likusios Vokietijos teritorijos administravimo buvo sudaryta „Kontrolinė Taryba“( funkcionavo iki 1948 m. kovo mėn.). Taigi jokių „teritorijų savavališko inkorporavo į savo sudėtį“, nebuvo. …..Kieno užsakymo tas Užurkos revanšizmas?
Tu cia pats meluoji ir neraudonuoji. Taigi aiskiai parasyta, kad Rytprusius cccp gavo laikinam administravimui, o ka ji padare? Savavaliskai pasidalino su Lenkija, ir nesiruosia is ten nesdintis. Tai kur cia tas melas? Skaityt ismok.
Cha- cha…”Taigi aiskiai parasyta, kad “Rytprusius cccp” gavo laikinam administravimui”, … Klausymas tik KUR “aiskiai parasyta”…..:-) 🙂
“1945 metais Potsdamo sutartimi Rytų Prūsijos 1/3 šiaurinės dalies atžvilgiu buvo perduota Sovietų Sąjungai ir apibrėžiama kaip administravimo funkcijų vykdymas. Sovietų Sąjunga, nesilaikydama Potsdamo susitarimo nuostatų, Rytų Prūsijos (ne Kaliningrado) teritoriją savavališkai inkorporavo į savo sudėtį.” Jeigu butum daugiau pasidomejes, tai cccp Rytprusiu teritorija gavo administruoti 50-ciai metu. Na, tie 50 metu jau seniai praejo, o okupantas niekur nepasitrauke…
Pateikite prašau “mitologemos” 50 metų tai labai gražiai 🙂
faktą,
bus itin itin įdomu visiems, sėkmingos paieškos, ir beje
– galima skelbt lažybas, “Sėlis” to mito (50-mečio) įrašą
ar bet kas “Vasario 16-osios Akto” originalą pateiks
– kas laimės.
Nesiblaškant
(o kiekvienas žodis apie Prūsijos
lemtį, siejant su “Helsinkio baigiamojo akto”
sienų neliečiamumo principų baigtį
Kovo 11-osios aktu įgyvendinus 1990 m.
Lietuvos nepriklausomos šalies sienų
– tiksliau ribų atstatymą 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂
– sveikintinas)
Seliukai, Ko gero girtas, kaip ir tas atsargos pulkininkas leitenantas, rašytojas : „tai cccp Rytprusiu teritorija gavo administruoti 50-ciai metu. Na, tie 50 metu jau seniai praejo, o okupantas niekur nepasitrauke…“ Jog :
Lenkijai gražintos jos žemės nuo Oderio ir Vakarų Nysos į rytus. Tai yra didelė dalis Rytų Prūsijos, kuri šimtmečius buvo Vokietijos agresijos „tramplinu“ prieš Lenkiją ir Rusiją. Prūsijos teritorija į vakarus nuo Oderio ir Nysos liko Vokietijos sudėtyje. Visa Vokietijos teritorija buvo padalinta į keturias zonas : TSRS, JAV, Anglijos ir Prancūzijos, kiekviena savo okupacinėje zonoje, dėl klausimų, turinčių įtakos visai Vokietijai turėjo vadovautis „bendrais sprendimais“. Taip, tarpusavio susitarimo pagrindais buvo įsteigta „Kontrolės Taryba“ – bendras valdymo organas( TSRS, JAV, Anglija ir Prancūzija). Ir DAR : 1947 m. vasario mėn. 25 d. „Kontrolės Taryba“ Vokietijoje, priėmė ĮSTATYMĄ dėl Prūsijos valstybės panaikinimo. … Artistai jus
LIETUVIAI BARZDOTI GALANDA KALAVIJUS IR RUOŠIASI PRŪSIJĄ IŠLAISVINT!
“… į Potsdamo konferenciją buvo atvykusi ir lietuvių delegacija, apsirūpinusi reikalingais dokumentais apie Prūsiją ir Mažąją Lietuvą, bet Maskvos atstovai jų neįsileido o po Potsdamo sutarties pasirašymo atvykusius dalyvauti lietuvius sunaikino…”
Sovietiniai metodai.
Bravo… 🙂 🙂 🙂
Gal Pirčiupį atsimink, ar reksi, kad tai propaganda!? Turbūt 1941m birželio 22d. atvyko su humanitarine pagalba! Senelis pasakojo, kad tik po to, kai vokiečiai sušaude Tarybines kariuomenes parlamentarus, kurie vyko su pasiulymu pasiduoti, buvo duotas įsakymas – sunaikinti visus! O del teritorijos, tai gal Vilniaus kraštą Lenkijai? Ir nuo kada Prūsija- Lietuva? Pačiam nejuokinga?