R. Karbauskis. Seimas šį kartą išlaikė sveiką protą ir pagarbą valstybingumui

Stambulo konvencija su jos „socialine lytimi“, kurią asmuo gali pasirinkti pagal tai, kaip jis jaučiasi, buvo nukelta į rudenį, o kad laikas neprailgtų iki rudens, Seime gimė nauja idėja – pasirinkti tautybę.

Akys jūsų neapgauna – tai vienas iš naujų pasiūlymų vakar Seimo atmestame Daugiakultūrinio tapatumo išsaugojimo įstatymo projekte. Taip gražiau pavadintas Laisvės partijos teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos žadėtas tautinių mažumų įstatymo projektas.

Džiaugiuosi, kad Seimas šį kartą išlaikė sveiką protą ir pagarbą valstybingumui, o LVŽS frakcija Seime buvo nuosekli ir laikėsi mūsų programinių vertybių.

Naujai užgimusi iniciatyva būtų leidusi pasirinkti savo tautinę tapatybę taip, kaip tau norisi, nesusietai su tuo, kokiai tautybei priklausančių žmonių šeimoje gimei.

Cituoju: „Tautinė tapatybė yra subjektyvus asmens laisvai pasirenkamas tapatinimasis su kuria nors tautybe, grindžiamas jai būdingų savybių – bendros kilmės, kultūros, kalbos, papročių“; „Asmuo laisvai pasirenka, kuriai tautinei mažumai turi priklausyti“; „Tautinei mažumai priklausantis asmuo – Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai dėl savo tautybės“.

Taigi, pagal įstatymo kūrėjus avangardistus, savo gyvenime gali spėti pabūti ir karaimu, ir lenku, ir rusu, ar kažkuo kitu, jei labai norisi. Nežinau, ką šis projektas turi bendro su tautinių bendrijų ir jų išties gausios kultūros apsauga. Veikiau tai primena pasityčiojimą iš tautinėms bendrijoms priklausančių ir savo prigimtine tapatybe bei iš tėvų paveldėtu unikaliu kultūriniu paveldu besididžiuojančių žmonių.

Nepaisant to, kiek kartų buvo kalbėta ir diskutuota, šis įstatymas vėl siekė suskirstyti žmones į „mažumas“ ir „daugumą“. Daug abejonių kyla, ar toks vienos Tautos žmonių suskirstymas atitinka tai, ką turėjo omenyje Konstitucijos teksto autoriai jos tekste įrašydami žodį „Tauta“. Pasak vieno iš Konstitucijos kūrėjų, profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus, „Konstitucijoje mes tikrai nerasime žodžio tautinės mažumos. Jų nėra, nes rengiant Konstituciją buvo laikomasi nuostatos, kad yra pilietinė lietuvių Tauta, o ją sudaro visi Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo jų tautybės. Aišku, lietuvių Tauta titulinė Tauta, ji sudaro visuomenės valstybės pagrindą, bet pilietinėje tautoje, kurią sudaro, kaip minėjau, be išimties visi piliečiai, nėra nei daugumų, nei mažumų. Visi lygūs.

Visiems taikomi vienodi reikalavimai ir visose srityse.“ Tačiau projekto autoriams tai neatrodo svarbu. Ir taip jau pastaruoju metu sukiršintą visuomenę, jie dar padalina vienus versdami apmastyti savo būtį kaip „mažumos“, o kitus verčia pasijusti „dauguma“. Tokios iniciatyvos tikslas – tikrai ne pagalba integruotis kitų tautybių žmonėms, o noras valstybėje paskleisti dar vieną kiršinimo dirgiklį, skleisti sumaištį, dalį žmonių versti jaustis „mažuma“, o ne integralia mūsų Valstybę kuriančia Tautos dalimi.

Šiame projekte aiškiai matomas ir noras skaldyti vientisą Lietuvos teritoriją į atskiras kalbines „autonomijas“. Kitaip būtų sunku paaiškinti įstatymo iniciatorių siekį savivaldybėje, kurioje gyvenanti tautinė bendrija sudaro ne mažiau nei 15 procentus nuo bendrojo savivaldybės gyventojų skaičiaus, leisti vietovardžius greta valstybinės kalbos rašyti ir kitomis tautinių bendrijų kalbomis. Atitinkamai, pasiekus 15 proc. kartelę tautinės bendrijos kalba būtų naudojama ir savivaldybės įstaigose.

Ne gana to (!) buvo pasiūlyta, kad savivaldybės tarybai apsisprendus, gali nesilaikyti ir 15 proc. kartelės, o vietovardžius rašyti kita kalba nepaisant to, kiek kitas tautines bendrijas atstovaujančių asmenų ten gyvena. Tarkime, net jei toje savivaldybėje – vos kelios dešimtys tautinių bendrijų atstovų, jau galima rašyti vietovardžius nelietuviškai.

Jau ir tai rodo, kad tikrasis šio įstatymo tikslas – anaiptol ne pagalba tautinėms bendrijoms, o ir labai nuoseklus ir sistemingas noras įvesti daugiakalbystę, kuri tikrai nepadės saugoti mūsų kalbos. Apie pagarbą lietuvių kalbai jau net nebekalbu.

O apie tokio projekto galimas grėsmes nacionaliniam saugumui turėtų susimąstyti krašto apsaugos specialistai, nes toks įstatymas, jei jam būtų buvę pritarta, ateityje galėjo turėti neigiamų pasekmių ir tapti nedraugiškų jėgų vienu iš įrankių, naikinant mūsų tautinę ir valstybinę tapatybę, vykdant hibridinius karus ar kėsinantis į Valstybės vientisumą steigiant autonomijas. Tą jau esame patyrę.