Istorikas publicistas Juozas Brazauskas, visada stovintis Tautos istorijos sargyboje, nuosekliai domėdamasis Šveicarija ir jos ryšiais su Lietuva, diplomatinių santykių užmezgimo 100-čiui (2021) ir jų atkūrimo 30-mečiui (2021), įgyvendino ištikimo istoriko pareigą, parengė vertingą knygą Šveicarų ir lietuvių pėdsakais, 2020.
Išsami pažintis su Šveicarijos vedama vidaus ir užsienio politika būtina susipažinti ne tik į šalį vykstančiam LR diplomatui, bet ir ekonominiam emigrantui. Autoriaus pasakymas, kad Šveicarijoje „žavi ir užburia ne tik kalnai“ – yra daugiareikšmė metafora, kurios atskleidimui paskirtas istoriškai įžvalgus visas knygos naratyvas.
Knygą recenzavo LR Nacionalinio muziejaus ir LR Istorijos instituto mokslininkės: dr. V. Bukaitė ir dr. V. Stravinskienė, įsitikinusios, kad istorinių žinių patikimumas knygoje jokių abejonių nekelia. Kruopštų istoriko darbą paliudija sąrašas išskirtinių knygoje panaudotų istorinių dokumentų. Neprasprūdo ir teisėtos LB-nės įkūrimo būtinybė Šveicarijos pokaryje.
Karo pabėgėliai lietuviai Šveicarijoje 1952 m. vasario 17 dieną visuotiname susirinkime Ciuriche priėmė pagal būtinus tarptautinės konvencijos, Lietuvių chartijos (1949) ir CH civilinio kodekso (ZGB) reikalavimus suderintus ir sudarytus įstatus ir tapo politiškai teisėta, oficiali, galinti Vakarų Europoje, neutralioje Šveicarijoje, imtis aktyvios veiklos dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos.
Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) teisinio įkūrimo procesą išeiviai iki mirties laikė sunkiausiu, svarbiausiu ir reikalingiausiu procesu, siekiant politinių galimybių pasijausti okupuotos Lietuvos alternatyvia diplomatijos atstovybe Laisvąjame pasaulyje. Tvirtai atsistoti vietoje sovietų režimo sunaikintos prieškarinės įžvalgios ir išmintingos Lietuvos diplomatijos Vakarų Europoje.
Tą faktą Brazauskas argumentuotai pateikia ir įrodo, todėl kiekvienas protingai mąstantis Lietuvos pilietis knygą aukštai įvertins,ypač šiandieniniuose ideologiniuose/politiniuose nesusipratimuose, siekiant išsaugoti garbingos tautinės diplomatijos istorinius pasiekimus.
Tvarkydama 50-ties metų Šveicarijos išeivijos išsaugtus archyvus kiekviename archyvų skirsnyje nusistebėdavau savo protėvių įžvalgumu, jų politine drąsa ir pasišventimu dėl okupuotos Tėvynės likimo reikalų, kuriuos galėjo ginti Šveicarijos išeiviai, nes likę Tėvynėje tautiečiai buvo socrežimo grandinėse.
Savo sudėtyje turinti Šveicarijos universitetus baigusį talentingą Tėvynės elitą, išmintingai gilindamasi į pažangią laisvojo pasaulio politiką, ŠLB buvo aktyvi visur, kur tik numatė okupacijos padarinių pasmerkimui ir pasipriešinimui galintį įvykdyti teisingą politinį dialogą…
Noriu priminti kai kuriuos su išeivijos veikla Vakarų Europos politikoje susijusius įvykius gūdžiais Lietuvos okupacijos metais.
1. 1987 metų rudenį Vakarų Europos laikraščiuose pasklido žinia apie neeilinį įvykį, sukėlusį gyventojų susidomėjimą: Lietuvos/Šveicarijos televizijos tiltą „Ženeva Vilnius“. Teletiltų laidos tarp dviejų skirtingų šalių nei Šveicarijos televizijai, nei šalies gyventojams nebuvo naujiena.
Naujiena tai, kad dabar tiltas buvo statomas „Glasnost“ šviesoje tarp Sovietų Sąjungos ir kapitalistinės Šveicarijos, pasinaudojant Lietuva. Šveicarai spėliojo, kad tai nulėmė Lietuvos televizijos naujoviškumas, darbuotojų gebėjimai – žodžiu, aukštesnė, negu kitų sovietinių respublikų krašto civilizacija.
Šveicarijos TV vyriausybė nesitenkino vien „Inturisto“ žiniomis ir kreipėsi į ŠLB-nę, prašydama papildyti jų žinias apie Lietuvos istoriją, religinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo sąlygas. Į Šveicarijos TV darbo posėdžius buvo kviečiamas „Pasaulio lietuvio“ akredituotas korespondentas ženevietis lietuvis N. Prielaida.
Sovietai reikalavo, kad laidoje nebūtų liečiami politiniai klausimai, tačiau šveicarai nesutiko, pabrėždami, kad Ženeva yra laisvas miestas ir jokio diktato nepriima, o dalyvių parinkimas turi būti laisvas. Šveicarijos pusėje dalyvavo apie 120 įvairių socialinių, religinių, amžiaus, išsilavinimo ir kilmės sluoksnių piliečių.
Šveicarų televizijos korespondentai Kludas Torensitas (Clude Torrecinta) ir J. Klaudas Šanelis (Claude Chanel) buvo nuvykę į Vilnių tartis su būsimos laidos komunistais-ideologais, kad ten dalyvių atranka būtų irgi bešališka. Tai jiems buvo užtikinta, tačiau ŠLB išeivijos lietuviai numanė, ko visada vertas toks sovietų užtikrinimas…
Lietuvos pusėje laidą vedė Maskvos atsiųstas patikėtinis Leonidas Zolotarevskis, o lietuvis-sovietinis korespondentas Č. Juršėnas atspindėjo Zolotarevskio šešėlį… Šveicarijos lietuviai negalėjo suprasti, kodėl laidoje dalyvavo stačiatikių kunigas ir liuteronų evangelikų pastorius.
Kodėl nebuvo pakviestas katalikų kunigas? Šokiravo į laidą pakviestas medaliais išpuoštas sovietų karininkas, atvykęs tiesiai iš Afganistano, ir kalbėjo apie taikią pagalbą broliškai afganų tautai…
Įdomu tai, kad kaip politinės laisvės ženklas buvo parodytas dokumentinis filmas, kuriame prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje susirinkęs būrys antikomunistų protestuotojų, kurie pažymėjo 50-sias Molotovo-Ribentropo pakto metines…
Iš ŠLB lietuvių informacijos šveicarai TV korespondentai jau žinojo, kad Vakarų valstybės, kartu ir Šveicarija, nepripažįsta Lietuvos aneksijos Molotovo-Ribentropo pakto, todėl apie tai jam priminė.
Zolotarevskis ironiškai išsiviepęs atsakė, kad Lietuva į Sovietų sąjungą grįžo savo noru, nes ji nuo 1918 gruodžio 8d. buvo sovietinė… Jis „pamiršo“, kad pats Leninas Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1920-jų metų sutartimi.
Tokį Zolotarevskio „užmiršimą“ po laidos plačiai komentavo Vakarų Europos spauda, pabrėždama, kad glasnost pirmasis žingsnis ir turėtų būti tikrovės faktų pripažinimas, o ne toliau tęsiama sovietinė propaganda.
Šveicarijos laikraščio „24 Heures“ („24 valandos“) korespondentas Oliveris Grivatas (Oliver Grivat), kuris ruošiantis laidai buvo nuskridęs į Vilnių, rašė, kad ten laida buvo slepiama nuo visuomenės.
Vienas, jam Vilnius dramos teatro aktoriumi prisistastęs vilnietis, pakalbintas gatvėje, paaiškino, kad jokių glasnost Lietuva nejaučia: Visi senieji refleksai mumyse tebėra, kaip buvę. Kai kiti turi nuospaudas ant kojų, mes jas turime „ant smegenų“…
Laidos aptarime N. Prielaida su šveicarų korespondentais svarstė klausimą, ar verta sovietų melo pinklėse tęsti dialogą su jų okupuotais kraštais? N. Prielaida savo dienoraštyje džiaugėsi, kad jam buvo puiki proga plačiau papasakoti apie okupuotos Lietuvos bėdas, kurios laisvajame pasaulyje sunkiai suprantamos.
Džiaugiuosi, kad laisvosios šalies Šveicarijos žurnalistai tą suprato… – rašė savo straipsnyje „Pasaulio lietuvio“ žurnale (1987 m.)
Aptardamas TV laidos rezultatus, korespondentas Bertilas Galandas (Bertil Galland) padarė išvadas: Nepasitenkinkime būti europiečiais sužaloto žemyno, nesutikime būti atskirti nuo tų tautų, (kaip Lietuva) kuri turi tokią turtingą kultūrą ir dvasines vertybes, kurias mes jau pradedame pamiršti.
Nesileiskime užmigdomi Zolotarevskio piliulėmis, bet ieškokime būdų pažinti ir įvertinti pačią tautą, jos žmones, kad vėl viskas nenugrimztų į užmarštį…
TV laidoje dalyvavusio rusų karininko paveikslas ir jo propagandinė kalba Šveicarijos išeiviams netikėtai atvertė ir dar vieną paslaptingos sovietinės propagandos“ puslapį, nes ŠLB-nės lietuviams neseniai patiems akis į akį susidūrusiems su lietuvio Afganistano kareivio Rimo Burbos internavimo į Šveicariją istoriją – ideologija buvo labai aiški.
2. Vilniaus universiteto RS archyve perskaičiau ŠLB valdybos pirmininko dr. A.Kuškio 1982 m. ataskaitą:
Politinis CH departamentas nesutiko nei dr. A. Geručio, nei manęs leisti su R. Burba pasimatyti… R. Burba, 20 metų lietuvis, pagautas afganų besaugojant minų lauką, jų žiauriai kankintas, tris kartus vestas sušaudyti, baugintas, kad viską pasakytų apie savo dalinį ir sovietų armiją…
Šveicarų atstovai dabar jį apibūdina, kaip labai darbštų, tvarkingą ir, kaip lietuviui, jam reiškia dideles simpatijas. Šveicarijos Politinio Departamento viršininkas p. P. Probst ŠLB valdybos sekretorei p. I.Augevičiūtė-Kaestli (šveicarų diplomato žmonai) pažadėjo R. Burbos neišduoti sovietams, jeigu jis norėtų pasilikti Šveicarijoje.
Šiandien jau mirusi išeivija gerai prisiminė, kaip bendruomenės įpareigota I. Kaestlė (Kaestl) įsiprašė leidimo pasimatyti su Burba, ir ŠLB ir PLB vadovo dr.V. Kamanto vardu siųlė jam pasilikti Šveicarijoje, pažadėjo stipendiją, jeigu jis norėtų studijuoti kokioje nors Šveicarijos aukštojoje mokykloje, ar tuojau pat surasti darbą, butą ir padėti jam kurti savo buitinę gerovę Alpių šalyje. Poniai I. Kaestlei atrodė, kad Burba yra mirtinai sovietų įbaugintas…
ŠLB valdybos pirmininko N. Prielaidos 1985 metų metinėje ataskaitoje parašyta:
1984 metais iš Amerikos pas mane į Ženevą atskrido PLB valdybos pirmininkas dr. V. Kamantas, ir abu nuvykome pasikalbėti su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus (TRK) ir Jungtinių tautų (JT) direktoriais dėl Burbos likimo. Ilgai kalbėjome apie žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Lietuoje ir sovietų armijoje esančių lietuvių karių tragišką padėtį.
Kiek pajėgdami abu su p. V. Kamantu agitavome, kad pasauliui būtinai reikia pristatyti afganistaniečių laisvės kovas prieš sovietus… ŠLB valdyba visus metus bandėme veikti Šveicarijoje internuoto Afganistano rezistencijos belaisvio R. Burbos byloje.
1983 metais susisiekiau su TRK delegatu J. de Ciurtin, kuris vedė darybas su Afganistano rezistencija ir sovietų okupacine valdžia Kabule. Sovietai kėlė sąlygas, kad po dviejų internavimo metų kareiviai grįžtų į Sovietų sąjungą, nes joks kitas apsisprendimas sovietų įstatymuose nėra nenumatytas.
Ypač didelį spaudimą darė ir įvairiais būdasis šantažavo belaisvių artimuosius sovietų ambasada Berne. Nors 1984m. gegužės mėnesį gavau leidimą susitikti su CH Politinio Departamento atstovu A. von Grafenrydu (Graffenried), jis paaiškino, kad jokio pašalinio įtakojimo iš ŠLB emigrantų R. Burba neturi teisės patirti…
1. Prielaida parašė straipsnį į Lozanos laikraštį „24 Heures“, paskelbamas visuomenei apie sovietinio režimo nehumaniškas taisykles. Straipsnis pavadinimu „Dilema vienam lietuviui – grįžti, ar negrįžti“ sukėlė CH Politinio departamento nepasitenkinimą…
2. Burbos reikalo epilogas – TRK telegrama (1984-10-23) pranešanti, kad R. Burba savo valia pasirinko grįžimą į sovietų sąjungą…
ŠLB valdyba 1985 m. gavo iš Lietuvoje gyvenančių artimųjų „Gimtajame kraštė“ atspausdintą R. Burbos interviu, kur jis skundėsi, kad lietuviai išeiviai įvairiais grasinimais norėję jį priversti pasilikti Šveicarijoje… “
