J. Vaiškūnas. Gegužės 3-ios dežavu: valstybinės kalbos išdavikai kyla

Mūšių su koronovirusais įkarštyje, po narkotikų ir lytinių mažumų bei Stambulo konvencijos dūmų uždanga, Lietuvos išvalstybintojai vėl kyla į savo svarbiausią kovą – kovą prieš valstybinę lietuvių kalbą. 

Gegužės 5 d. Vyriausybė pritarė Ekonomikos ir inovacijų ministerijos siūlymui Lietuvoje registruojamų įmonių pavadinimus leisti sudaryti užsienio kalba lotynų kalbos abėcėlės raidėmis. Dabar jau Seimas turės apsispręsti dėl Aušrinės Armonaitės teikiamų Civilinio kodekso ir Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimų, kuriais siekiama plačiai atverti duris visiems  pageidaujantiems savo įmones pavadinimus rašyti nesilaikant jokių valstybinės lietuvių kalbos reikalavimų, įtraukiant ir lietuviškam raidynui nebūdingas X, W, Q raides.

Tuo pat metu bemaž 70 000 Lietuvos piliečių parašais Seimui privalomam svarstymui visuomenės pateikto Paso ir asmens tapatybės kortelės įstatymo projekto (iš esmės sprendžiančio nelietuviškų asmenvardžių rašybos klausimą) žudikai lyg niekur nieko imasi nebaigtų tomaševskininkų veiklų.

Iš Seimo archyvų pakeltu Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektu Nr. XIIIP-535 siekiama „nelietuvių kilmės“ Lietuvos respublikos piliečiams suteikti išimtinę teisę oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose atsisakyti įrašo valstybine kalba ir savo vardą bei pavardę perrašyti ne valstybine kalba lotyniško pagrindo rašmenimis.

Gerai dar, kad kartu su šiuo Gedimino Kirkilo, Andriaus Kubiliaus ir kt. 2017 m. įregistruotu projektu į darbotvarkę kartu kyla ir tais pačiais metais teiktas alternatyvus Audroniaus Ažubalio, Lauryno Kasčiūno bei kt. TS-LKD Seimo narių Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas Nr. XIIIP-471, iš esmės atkartojantis bemaž 70 000 parašų surinkusių visuomenininkų siūlymus.

Šiuo projektu siekiama nustatyti, kad Lietuvos piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose rašomi valstybine kalba, lietuviškais rašmenimis, tačiau nelietuvių tautybės asmenims paliekama teisė vardą ir pavardę įsirašyti ir nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis piliečio paso kitų įrašų skyriaus pirmajame puslapyje arba kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje. Šiems abiems įstatymo projektams Seimas po pateikimo jau buvo pritaręs 2017 m. gegužės 9 d.

Visuomenės ir VLKK nuomonės žadama nebeklausti

Šių metų balandžio 21 d. Seimo valdyba Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto prašymu kreipėsi į Vyriausybę, prašydama išvados dėl šių 2 alternatyvių įstatymų projektų. Teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai buvo skubiai pavesta parengti Vyriausybės nutarimo projektą, kuriuo Vyriausybės vardu siūloma griežtai nepritarti jokioms alternatyvoms ir jokiems kompromisams.

Kertama kirviu – vieninteliu tinkamu asmenvardžių rašymo projektu pripažįstamas projektas Nr. XIIIP-535, leidžiantis asmenvardžius Lietuvos oficialiuose dokumentuose rašyti ne valstybine kalba. Dar daugiau, siūloma asmenvardžių rašymo tvarkos taisykles rengti nė nederinant su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK), nes esą „Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymą įgyvendinančių teisės aktų rengimas nepriklauso Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kompetencijai“ (žr. LRV nutarimo projekto 3,1 punktą). Deja, minėtose duomenų bazėse projektas paskelbtas nebuvo, o ir kam to reikia juk, kaip žinia, „plokščiažiamės“ visuomenės nuomonė niekam nesvarbi ir tik trukdo dirbti suplanuotus darbus.

Balandžio 29 d. siųsdama derinti savo parengtą Vyriausybės nutarimo projektą Vidaus reikalų, Kultūros ir Užsienio ministerijoms, E. Dobrovolska projekto lydraštyje pažymėjo: „Nutarimo projektas paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos interneto svetainėje. Atskirų konsultacijų su visuomene nenumatoma (čia ir toliau paryškinta mano – J.V.)“ ir „…prašome pastabas ir pasiūlymus dėl Nutarimo projekto pateikti skubos tvarka iki gegužės mėn. 3 d.“

Gegužės 3-iosios dežavu

Abiejų tautų respublikos Gegužės 3-iosios konstitucijos 230-ųjų metinių fanfarų gaudesys ir parengiamieji Lietuvos valstybinės kalbos užpuolimo manevrai – atsitiktinumas ar punktualumas? Gal honoro reikalas buvo spėti prieš atvykstant Varšuvos ponams į valstiečių litvinų 1918 m. atplėštus motinos Lenkijos istorinius paribius – kresus? O lenkų kortos mylėtojai p. Dodrovolskai – garbės reikalas pasirodyti, kad sugeba su užduotimis susidoroti daug geriau nei pan Waldemar Tomaszewski ir Remigijus Šimašius kartu paimti.

Taip jau būna – kovo kovoms nugriaudėjus, iš pietų parskrenda ne tik gandrai… Štai 2010 m. balandžio 8-tą įstatymo dėl asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose svarstymo dieną Seime, į Vilnių – šast ir atskrido nežadėjęs ir neplanavęs Lenkijos Prezidentas – Lechas Kačinskis (Lech Kaczyński), gražiai sugalvojęs paakinti ir įkvėpti „strateginį partnerį“ mylinčius Lietuvos Seimo ponus Lenkijai gyvybiškai svarbaus asmenvardžių rašybos įstatymo priėmimui.

Jo Ekscelencijos Kačinskio konsultantai, gerai išmanę lietuvių valstiečių psichologijos klausimus, neturėjo apsirikti – litvinai – chlopai, bet vaišingi ir svetingi, visuomet stengiasi svečiui įtikti kaip tik gali, o ponui – ypač.

Niekas negalėjo numatyti, kad Seimo nariai užsimirš ir bus kaip reta principingi. Tą kartą Kubiliaus ir Šimašiaus brukamas projektas buvo palaidotas. Seimas po pateikimo pasirinko Gintaro Songailos ir Ryto Kupčinsko alternatyvų projektą, asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis klausimą sprendžiantį nepažeidžiant Lietuvos Konstitucijos ir Konstitucinio teismo išaiškinimų.

Neišlaikęs įtampos tuometis teisingumo ministras R. Šimašius Seimo narius tuokart apšaukė „šiaudadūšiais patriotais“! Ir, žinoma, daug kartų buvo primintas lietuviško svetingumo aspektas: kaip drįso lietuviai būti tokie nesvetingi ir, į svečius atskridus Lenkijos Respublikos prezidentui, balsuoti ne taip…

Po 7-erių metų, 2017 gegužės 10 d., nepaisydami Konstitucinio teismo išaiškinimų ir tuo metu Lietuvos administracinio teismo suformuotos teisinės praktikos, bei bemaž 70 000 Lietuvos piliečių parašais Seimui pateiktų įstatymų projektų, grupė Seimo narių ir vėl pabandė prastumti antikonstitucinį nelietuviškų asmenvardžių rašybos įstatymą. Nors Seimo nariai jam pritarė po pateikimo, bet neatmetė ir alternatyvaus savo siūlymų esme atitinkančio 70 000 Lietuvos piliečių parašais teiktam L. Kasčiūno, A. Ažubalio ir kitų TS-LKD narių projektui Nr. XIIIP-471.

Pristatydamas įstatymo projektą Nr. XIIIP-535 G. Kirkilas tuomet suokė, kad jo įstatymas būtinai turi būti priimtas, siekiant atkurti gerus santykius su „strategine partnere – Lenkija“. Neraudonuodamas nuo Seimo pakylos melavo, kad lenkakalbių Lietuvos piliečių asmenvardžius rašyti būtent taip, kaip siūloma jo projekte, Lietuvą įpareigoja 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Nors ir tada, interneto laikais, kiekvienas atsivertęs tą sutartį galėjo įsitikinti jo melu.

Kirkilo ir Šimašiaus darbų tęsėjai dabar ir vėl skelbia, esą paso įrašai nevalstybine kalba yra žmogaus teisė, tačiau civilizuotas Vakarų pasaulis jų neklauso – Vakarų šalys pasuose rašo tik valstybine kalba, o Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą kartojo, kad tarptautinė teisė to nereikalauja. Demokratinėje šalyje priimami sprendimai negali remtis vien mažumos noru, neparemtu įstatymais ar kitais teisės aktais, kai tam prieštarauja piliečių dauguma. O grįsti valstybės vidaus politikos sprendimus užsienio valstybių reikalavimais, nepatvirtintais sutartimis yra prieš valstybės suverenumą atvirai nukreipta veikla.

Jei jau norima ieškoti kokių nors pavyzdžių, kaip civilizuotose šalyse sprendžiami kitataučių piliečių pageidavimai savo vardą ir pavardę oficialiuose dokumentuose matyti įrašytus ir savo gimtąja kalba – tai geriausias ir artimiausias pavyzdys būtų Latvijos Respublika. Ten jau ne pirmus metus galioja visiems priimtina tvarka, suteikianti teisę įsirašyti vardus ir pavardes kitų kalbų rašmenimis, bet ne įrašo valstybine kalba sąskaita, o kitame asmens dokumento įrašų skyriuje. Ir jokia tautinė mažuma, ar juo labiau užsienio valstybė, šios suverenios tvarkos neginčija.

Gedimino Kirkilo, Andriaus Kubiliaus ir kt. teikiamas asmenvardžių rašybos projektas Nr. XIIIP-535 siaurina valstybinės kalbos viešojo vartojimo ribas, taigi ir silpnina valstybinės kalbos statusą kitų valstybėje vartojamų kalbų atžvilgiu, didina geopolitinę grėsmę Baltijos šalims ir net įteisina okupacijos padarinius.

Jei anksčiau dar galima buvo ką nors įtikinti dievagojimais, kad valstybinės kalbos vartojimo erdvę turime siaurinti dėl užsieniečius įsimylėjusių moterų ar jų vaikų, tai dabar jau ir aklam aišku, kad ši, dar Mykolo Algirdo Brazausko pradėta malda, yra akių dūmimas. Tos pačios E. Dobrovolskos jau seniai rengiamas Tautinių mažumų įstatymas demaskuoja tikruosius ketinimus – specifinių autonominių darinių kūrimą Lietuvos Respublikos teritorijoje su delituanizuotais vietovardžiais ir asmens tapatybės dokumentais, dvikalbystės arba net trikalbystės įvedimu.

Jeigu būtų įteisintos šio įstatymo (Nr. XIIIP-535) projekto siūlomos išimtys Lietuvoje tautinėms bendrijoms, Latvija ir Estija susidurtų su papildomu Rusijos spaudimu, o Lietuva žengtų pavojingą geopolitinį žingsnį.

Taip susiaurinus valstybinės kalbos vartojimo sritį, kartu būtų oficialiai įteisintas bendras XIX-XX a. okupacinių režimų poveikis, nes absoliuti dauguma lenkakalbių Lietuvos piliečių asmenvardžių yra lietuviškų asmenvardžių ir bendrinių žodžių vediniai, įgavę sulenkintą ar surusintą fonetinį pavidalą. Juolab tai pasakytina apie tos pačios E. Dobrovolskos rengiamo Tautinių mažumų įstatymo projekto peršamus „tradicinius nelietuviškus vietovardžius“ dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Amžiais slopinta ir niekinta lietuvių kalba paskutinį kartą valstybinį statusą Lietuvoje atkovojo 1988 metais. 1992 m. tai įtvirtinome nepriklausomos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Ar praėjus 30-čiai metų, persivalgę laisvės, ramiai stebėsime, kaip Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą graužia Seimo ir Vyriausybės narių kaukėmis prisidengę valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos suvereniteto išdavikai?