M. Balikienė. Tylėk, mylėk ir nešokinėk?

„Cit, Monika, tik nevartok šito žodžio nei pokalbyje, nei ypač feisbuke“, –  sudrausmino bičiulis, besišnekant telefonu.

„Tai kad mes čia tarp savęs, niekas mūsų negirdi“, –  šyptelėjau.

„O jei kas vis tik pasiklauso? Feisbuke nerašyk taip“.

„Na,  feisbuko neturiu, tad tikrai ten neparašyčiau, o šiaip siūlyčiau tuomet tuos galbūt vadinti šitaip: ,,žmonės, apie kuriuos galima rašyti tik gerai, nes jei parašysi blogai, bus labai negerai”, –  diplomatiškai pasiūliau.

,,Na, būtų ir daugiau įvairių žodžių, bet tie jau negražesni ir turbūt labai visiems žinomi. Be kita ko, spėju, kad tąja neapykantos kalba bus vadinamos ir patyčios iš storulių ar negražulių. Žinoma, juoktis iš išvaizdos itin žema, tačiau neretai komentatorius įgelia vien dėl to, kad kokia nors scenos žvaigždė, tarkime, yra kvaila ir, užuot deramai apsirengusi, vaikšto itin aptemptomis kelnėmis papuošusi tūringą pasturgalį”.

„Na, apie tas žvaigždes gal ir bus galima ką nors pasakyti, bet tik ne apie tuos ,,šventuosius’’. Negražiai šnekėti bus galima apie bažnyčią”.

,,Įdomu, ar ir į mesendžerį tas virtualus patrulis užsuks, ar jis galės stebėti pokalbius feisbukui priklausančiose mesendžerio ir „Whattsapp” programose?” – sunerimau. ,,Nuo šių metų gegužės 15 dienos „Whattsapp”  tampa dar labiau priklausoma nuo feisbuko nei yra dabar”.

„Tikriausiai“, – atsiduso ir mano pašnekovas. ,,Tas patrulis bet kada galėtų mus apdovanoti administracine nuobauda, jei ką ne vietoje ar nelaiku ištarsime.  Ir net įkalčių ieškoti nereikės, tai juk ne baudžiamoji. O aš tai vadinu juos ,,vaivorykštiniais’’. Lyg ir nepiktas žodis”.

Neapykantos kalba. Kas gi tai? Sunku atspėti. Gal tai nauja kalbų rūšis, kurios dar niekam nepavyko tinkamai apibrėžti? Visi apibrėžimai, kuriuos teko matyti, griozdiški ir nesklandūs. O teisiniai (tokių jau yra!) skiriasi, priklausomai nuo apibrėžiančios šalies. Atrodo, kad neapykantos kalba, trumpai tariant, – tai galimai ką nors įžeisti galintys nemeilės žodžiai.

Pažangių Vakarų pasaulio valstybių socialinius tinklus jau seniai prižiūri virtualūs patruliai, o Markas Zuckerbergas grasina suspenduoti tas feisbuko paskyras, kuriose nepagarbiai kalbama apie kitų pažiūrų, tikėjimo ar ypač seksualinės orientacijos žmones. Jau ir interneto portalo ,,Delfi”  komentatoriai susivokė, kad apie kitokius reikia atsiliepti itin pagarbiai ir atsargiai, kad jų ginkdie neįžeistume, antraip gresia baudos ir kitokie nemalonumai. Tačiau jeigu Seimas priimtų, tarkim,    neapykantos kalbos įstatymą ar kitą atitinkamą dokumentą, koks šios sąvokos lietuviškas turinys tuomet būtų, sunku pasakyti.

Ar žmonės būtų baudžiami už viešoje erdvėje vartojamus necenzūrinius žodžius? Tai ne juokas. 2017 m. buvo iškelta byla moksleiviui už tai, kad jis garsiai vartojo necenzūrinius žodžius ir tokiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką bei žmonių rimtį (ANK 481.1 str.).  Tačiau bylą teko nutraukti, kadangi veika neturėjo administracinio nusižengimo požymių (1). Štai šitaip  Lietuvoje. Rusijoje, nuo kurios Lietuva šiuo požiūriu atsilieka, yra kitaip. Rusijos prezidentas V. Putinas dar 2014 metų gegužę pasirašė keiksmažodžių draudimo kine, spektakliuose ir koncertuose įstatymą, kuriuo pasipiktino net didžiausi Putino rėmėjai (2). Kuo toliau, tuo gražiau. Šių metų vasario 2 dieną Rusijoje įsigaliojo kitas įstatymas, draudžiantis necenzūrinę kalbą socialiniuose tinkluose (3). Rūpestis kalba ir jos švara tariamas. To tikslas – paslėpti tiesą: Rusijoje įvesta labai plataus spektro cenzūra.

Įvedus panašią tvarką Lietuvoje, gal net sodrūs lietuviški pasakymai ,,tu tikras šūdas’’, arba ,,na tu ir kiaulė’’ būtų suprasti kaip neapykantos sklaida, nesgi šitaip pavadintas pašnekovas suklūsta, nuliūsta arba irgi išsikasa karo kirvį. Na, žinoma, dar reikėtų pasižiūrėti į kontekstą. Juk jeigu partijos nariai šūdžiuos oponentus, nepritariančius gėjų ir lesbiečių partnerystei ir santuokai, tai galbūt viskas ir gerai?  Kita vertus, jei nepartinis Kazys interneto erdvėje paklaus Stasio: ,,Ar tik kartais ne tu išgėrei visą butelį mano alaus? Gal tu šūdas?’’, o nepartinis Stasys šį klausimą supras kaip didelį įžeidimą, ar galės jis įskųsti Kazį? Žinoma, iš teksto matyti, kad Kazys sugėrovo dar nekaltina, bet jau įtaria, ir jo pirštai, maigydami klaviatūrą, dreba iš įniršio. Tarkim, įtariamasis Stasys didžiai įsižeis ir, nenorėdamas likti skolingas, tėkš: ,,Kazy, na tu ir sėdmuo!”

Ar virtualus patrulis jau turėtų įsikišti ir sutaikyti tuos feisbuko ir instagramo pikčiurnas? Ar tai jau neapykantos kalba ar tiesiog nekultūringa šneka? Panagrinėkime smulkiau: nors Kazys pradeda kalbą atsargiai maloniai, sakinio gale klastingai tupi įžeidžiai smardus daiktavardis. Ko gero, viskas dabar priklausys nuo interneto erdvę prižiūrinčio patrulio, kuris ir spręstų, ar reikia išsiųsti abiem įspėjimus dėl kalbos, ar dar vertėtų palaukti, kol jie išvadins viens kitą pidaru? Šiaip ar taip, artimo meilės viens kitam jie tikrai neskleidžia. Bet apie meilę vėliau.

Stebiuosi, kad Laisvės partija, inicijuodama kalbos persekiojimą, pamiršta, jog neapykantos raiška gali būti ne tik žodinė, bet ir nežodinė. Neapykantą galima išreikšti vadinamąja kūno kalba: gestais, poza, mimika, žvilgsniu, kreiva šypsena, intonacija, demonstratyviu žiovuliu ar net knarkimu.

Žodžiu, fiziniais veiksmais. Taip pat ir juos atstojančiais sutartiniais grafiniais ženklais. Pvz., socialinėse paskyrose ar pokalbių programėlėse gausiai naudojamais jaustukais (emoticon). Kandi, ironiją ar sarkazmą išreiškianti kalba be abejonės nėra the talk of love, kurios, kaip vienintelės teisingos, norėtų išmokyti partija, patrulis ir feisbukas.

Neramu dėl gestų, kuriuos pasipiktinę parodome gyvai. Tikrą špygą ar kumštį turbūt kiekvienam teko uostyti kaip ir stebėti ties smilkiniu sukiojamą smilių. Jeigu partija į neapykantos kalbos sąvokos turinį oficialiai neįtrauks gestų, galbūt jie ir bus vienintelis būdas nepagarbiai pasisakyti ir išvengti bausmės? Mano pastebėjimu, gestas įžeidžia labiau nei žodis. Na, bet jei jau žodis bus uždraustas, tai kas beliks daryti?

Jei ne tos medicininės kaukės, gal… spjauti, nes nusispjovimas įstatymuose nėra planuojama įvardyti kaip neapykanta. Beje, kovidas ženkliai apribojo neapykantos nežodinę raišką: reikšmingas, suktas, paniekinantis kostelėjimas viešoje vietoje pasidarė per daug įtartinas, o įžūlus nosies krapštymas, nusispjovimas ar apspjovimas, dėvint kaukę, apskritai neįmanomas. Tačiau nesuvaržyti lieka neapykantos garsai: paniekinantis šnirpštelėjimas, įžeidžiantis pirstelėjimas, politiškai nekorektiškas riaugtelėjimas.

Taip pat ir kūniški veiksmai: demonstratyvus rąžymasis, intymių vietų kasymasis, įžūlus nugaros oponentui atsukimas arba užpakalio parodymas. Laisvė, deja, neamžina. Gal jau netrukus politkorektiškos kūno kalbos specialistai nurodinės, kiek, pvz., leistina sėdint / stovint išsižergti (cm ir mm tikslumu), kokiu kampu kelti ranką sveikinantis. Fizinio politkorektiškumo raišką turbūt specialiais matuokliais tikrins kūno kalbos kontrolieriai.

Neabejoju, kad prireikus bus rasta įvairiausių neapykantos rodmenų. Juk ant teisėjo stalo kartais gula bylos net už daineles, kuriomis neva norėta ką nors menkinti, niekinti ar diskriminuoti, o galbūt skatinta žudyti ar nusižudyti. Nesu grupės ,,Diktatūra” gerbėja, tačiau smarkiai eskaluota   dainos ,,Šalčininkai’’ byla, mano manymu, absurdiška. Keistos ir jos kilmės aplinkybės: mažiausiai 15 metų nuo dainelės ,,premjeros” praėjus, kai kuriuos klausytojus staiga apėmė nerimas, liūdesys ir sielvartas.

Baimės persekiojami, įsižeidę ir užsirūstinę jie reikalavo bausmės. Nors skandalyta itin atkakliai, bylos likimas man nežinomas. Audras kėlė ir Whydoto ,,Šėtone, prašau’’. O jau dėl dainelės ,,Kas nešokinės’’ kai kuriems atlikėjams net teko išeiti iš darbo (https://www.youtube.com/watch?v=mSAjQkb212c). Švelnesni kūrinėliai, pvz., ,,Gėjai niekadėjai’’ (https://www.youtube.com/watch?v=-XycHXxaa3Y) Lietuvos televizijos šokių aikštelėms taip pat nebeįtinka, tad belieka sukąsti dantis ir visus beatodairiškai mylėti bei džiaugtis. Tik ar tai lengva?

Girdėjau, kad dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje populiarios hardroko grupės ,,Black Sabbath” vokalisto Ozzy Osbourne’o klausta: ,,Kodėl jūsų dainos tokios niūrios?” Tas atsakęs maždaug šitaip: ,,O ką? Nejaugi jums labai norisi džiaugtis?” Jau tais laikais Vakaruose ideologinio fronto darbuotojai pageidavo matyti visuomenėje daugiau džiaugsmo ir fylingo, piktinosi šėtoniškais agresyviais ,,Paranoid“ gitaros rifais, dievobaimingai kaip ereziją degino sabbatų plokšteles, reikalavo, kad jaunimas klausytų tik ,,Here Comes The Sun’’ (,,The Beatles’’) ar kitų ,,gerietiškų’’ melodijų apie gamtą, grožį, meilę. Tačiau net jei tos rekomenduotos melodijos – iš tikrųjų pasaulinio garso kūriniai, verti Klivlendo Rokenrolo šlovės muziejaus dėmesio, ilgainiui net ir jos turbūt apkarstų, jei nebūtų galima kaip priešnuodžio pasiklausyti, pvz., ,,Duok į snukį“ arba ,,Kill ‘Em All’’ (,,Metallica“). ,,Metallica”?

Na ką jūs… Pati premjerė Ingrida Šimonytė žavisi ,,Metallica”, tad ,,Metallica”, žinoma, galima. Tačiau štai dėl dainos apie savižudybę devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Ozi Ozbornas (Ozzy Osbourne) gerokai nusvilo teisme, kai nusižudžiusio jaunuolio tėvas apkaltino solistą už neva nusižudyti skatinančią dainelę „Suicide solution“, iš tiesų antisuicidinį kūrinį.

Dabar jis išteisintas ir nedraudžiamas, tačiau yra kitų, jau parašytų arba dar neparašytų. Jeigu kompozicijos bežodės, galbūt kam nors pernelyg agresyvi atrodys pati melodija? Baisu pagalvoti, kas būtų, jei perdėm agresyviomis dainomis feisbuke besidalijančius asmenis pastebėtų uolus patrulis? Ar jis prasėlintų pro šalį, leisdamas muzikos mėgėjams šėlioti ir smagintis, o gal duotų pastabą ir patartų, ko klausytis, o ko ne? Kadaise skaičiau, kaip ištikimi socialistinio rojaus gerbėjai įskundė kaimynus vien dėl to, kad jų namuose Stalino portretą dergė musės, ir tie kaipmat atsidūrė Sibire. Uolumui nėra ribų.

Jei, neduok, Dieve, neapykantos kalbos įstatymą ar kitą atitinkamą dokumentą priimtų Seimas ir patvirtintų Prezidentas, vieša erdvė taptų jau galutinai nuobodi, be diskusijų, nuomonių ir minčių, nes žmonės bijotų jas reikšti. Taip svarstėme mudu su minėtuoju pašnekovu, vis apgailestaudami, kad kadaise buvo galima drąsiai plepėti ne tik namuose ar geroje draugijoje. Nuogąstavome, kad minčių policija naršys po forumus ir socialinius tinklus, stebėdama, ar tik nepratrūkstame neapykanta.

O kas būtų tos neapykantos rodmuo, tai ji pati ir spręstų. Žinoma, reikėtų apsimesti mylinčiais ir mylėti netgi tuos, kurių nekenčiame arba kuriems esame abejingi, nes abejingumas taip pat yra įtartinas. Totalitarinėse visuomenėse jis reiškia nemeilę, o juk privalu ne tik nebyliai pritarti Vado minčiai, bet ir jį nuolat šlovinti bei rankomis ploti tarsi stabui, jokiu būdu nedrįstant kuo nors suabejoti ar ko nors paklausti.

Dar vienas dalykas, kurio kartkartėmis moko valdžia, yra džiaugsmas. Reikia ne tik meilės visiems, bet ir džiugesio, nes meilė ir džiaugsmas sukuria malonaus apkvaišimo būseną. O juk laimingą apkvaišėlį lengviau valdyti nei paniurėlį realistą. Žvilgtelkime trumpam į nacistinę Vokietiją. Ten veikė žmonių laisvalaikį reguliuojanti organizacija ,,Jėga per džiaugsmą’’ (“Kraft durch Freude”), to meto turizmo industrijos pirmūnė, didžiausia pasaulyje turizmo operatorė. Toji ,,KdF” platindavo vokiečiams papigintus bilietus į teatrą ar koncertą, organizuodavo nebrangias turistines keliones.  Atrodytų, o kas gi blogai?

Tačiau žmonėms būdavo peršamos ne tik kelionės ir pramogos, bet ir nacių ideologija bei… begalinis džiaugsmas. Nors Vakarų Europos neoliberalių partijų programos iš pirmo žvilgsnio neatrodo panašios į Trečiojo Reicho nacionalsocialistų, iš esmės jos irgi radikaliai kairios, nors ir prisistato kaip politikos dešinė.  Vienos partijos iš karto siūlo teisingumą ir tvarką bei kietą ranką, kitos iš pradžių suokia apie meilę ir džiaugsmą. Štai mūsiškė Laisvės partija. Ji rinkėjams prisistatė kaip partija norintiems džiaugtis. Puiku, jei džiaugsmą palaiko meilė – kitas politikai naudingas  dalykas.                                                                            

                                                                                       Don’t you want somebody to love
                                                                                       Don’t you need somebody to love
                                                                                       Wouldn’t you love somebody to love
                                                                                       You better find somebody to love…

Šis amerikiečių septintojo dešimtmečio psichodelinio roko grupės ,,Jefferson Airplane” dainos  ,,Somebody to love” priedainis šaižiai skambėjo 2019 metų gėjų parade Vilniuje. Gėjai paleido ne originalą, o remiksą, kad saulėtą karštą dieną šventės dalyviai galėtų šokdami lengvai apkvaišti.

Mačiau, kaip po vaivorykštės spalvų vėliava džiaugsmo grimasos iškreiptais veidais ėjo-trepsėjo-straksėjo liberalų ir socialdemokratų partijų atstovai, taipogi politikos naujokai – tuomet vos ką tik susibūrę į Seimą skubantys laisviečiai.

Atšokus eitynes bei susirinkus Lukiškių aikštėje, viena renginio dalyvė išrėžė kalbą (angliškai), Joje tiesiai ir aiškiai buvo pasakyta, kad neoliberalizmas yra love, o nacionalizmas – hate. Na, o jeigu tai hate, vadinasi, tą neapykantą reikėtų užgniaužti begaline meile. Meile, dusinančia glėbyje, idant priešininkė griūtų negyva.

Paskutinį smūgį suduoti jai atsėlintų džiaugsmas. All You Need Is Love (,,The Beatles”). Jump For Joy (,,2 unlimited“).

Nuorodos: 

(1) https://e-teismai.lt/byla/194801574073604/AN17_-448-885/2017
(2) https://www.delfi.lt/news/daily/world/kremlius-uzdraude-keiktis-rusai-ne-juokais-isiute.d?id=65272748
https://tass.ru/kultura/1166943
(3) https://news.vtomske.ru/news/181755-v-rossii-zarabotal-zakon-o-zaprete-mata-v-socsetyah