M. Kundrotas. Ką reiškia vėliavų karas?

Daugelio piliečių dėmesį prikaustė, iš pažiūros, lokalus reiškinys – vėliavų karas vienoje iš sostinės požeminių perėjų. Iš pradžių ten pasirodė graffiti piešinys, vaizduojantis LGBT+ vėliavą, su užrašais, skatinančiais atsiverti, priimti ir džiaugtis peršama lytine egzotika. Neilgai trukus patriotiški lietuviai užpaišė šį skelbimą savu piešiniu – Lietuvos Trispalve. Dar po kiek laiko ši vėliava „papuošta“ užrašu, jog LGBT+ atstovai irgi yra Lietuvos vaikai. Šis užrašas irgi uždažytas.

Po truputį abiejose pusėse augo įtampa. Švelniais ir pūkuotais besidėję multikultūros šalininkai, pavargę apsimetinėti, prapliupo keiksmažodžiais, Trispalvė sudarkyta vulgarybėmis. Patriotinės pusės atstovai, savo ruožtu, kreipėsi į teisėsaugą dėl valstybės simbolikos niekinimo. Nežinia, kam šis aktyvizmas nusibos pirmiau, bet įdomiausi – jo vertinimai, racionalizuojant vienos ar kitos pusės veiksmus, bandant nuspėti ar interpretuojant jais skelbiamas žinias.

„Vaivorykštės“ šalininkų stovykloje LGBT+ graffiti įvertinti kaip pranešimas: „mes čia esame“. Savo ruožtu, jų uždažymai interpretuoti kaip žinia: „jums čia vietos nėra“. Net pagal tokią logiką galimi skirtingi tų „mūsų“ ir „jų“ supratimai: ar kalbama apie žmones, ar apie propagandą? Neabejotina, jog žymi dalis tų, kurie sakytų „čia nėra vietos amoralių reiškinių propagandai“ į tapatumo problemų turinčius žmones žvelgtų abejingai, pakančiai ar net užjaučiamai. Vis dėlto šiame vėliavų kare tikslesnė atrodo kiek kitokia logika.

Vėliavos išskleidimas – tegul ir piešiniu – reiškia šį tą daugiau, nei „mes čia esame“. Tai reiškia – „mes čia valdome“. Valstybinė vėliava, plevėsuojanti virš aukščiausių šalies institucijų ir svarbiausių istorinių pastatų, reiškia išskirtinį tos valstybės suverenumą visose jos žemėse. Tarptautinių organizacijų vėliavos šalia valstybinės reiškia, jog dalis suverenumo perduota šioms organizacijoms. Ambasadose iškeltos vėliavos žymi, jog ambasados teritorija priklauso jos atstovaujamai valstybei.

Politinių partijų, visuomeninių organizacijų, religinių bendrijų vėliavos prie jų būstinių taip pat rodo, jog reprezentuojama organizacija ar bendrija čia – šeimininkė, o jei vėliava plazda renginyje, patalpoje, gatvėje ar kitoje vietoje, tai rodo, kas vadovauja renginiui.

Vėliava gali reikšti ir pretenziją į suverenumą konkrečiame krašte ar valstybėje: bet kuriai idėjinei organizacijai natūralu siekti įtakos, o jai optimaliu atveju – ir viešpatavimo.

Šiame kontekste vėliavų karo istoriją derėtų skaityti gerokai subtiliau, nei „mes čia esame“ ar „jums čia vietos nėra“. LGBT+ ideologinio judėjimo vėliava jau savaime žymi truputį ką kita, nei žmones su specifiniais lytiniais polinkiais. Ne visi ideologinio judėjimo dalyviai pasižymi šiais polinkiais, savo ruožtu tik dalis žmonių su šiais polinkiais dalyvauja ideologiniame judėjime.

Taigi, ideologinis judėjimas – sąlygiškai vadinkime jį genderistais – pretenduoja į viešpatavimą Lietuvos teritorijoje. Žinoma, požeminė perėja nėra išskirtinė reprezentacinė vieta, bet tai – pirma pradžia pratinant visuomenę prie minties, prie žinios, kas čia šeimininkai.

Genderistų judėjimas siekia įdiegti savo pasaulėžiūrą apie lytis, apie šeimas, apie dorą, apie gėrį ir blogį. Savo ruožtu Trispalvė šiuo atveju reprezentuoja ne tik Lietuvos valstybę ar lietuvių tautą, bet pirmiausiai – jų avangardą, patriotinį judėjimą.

Uždažydami genderistų simbolį tautine vėliava patriotai atsakė, kad priešinsis pretenzijoms primesti Lietuvai genderizmo vertybių sistemą, priešpriešindami jai tautiškąją pasaulėžiūrą.

Tai – ne valstybės karas su kokia nors joje gyvenančia mažuma, o dviejų skirtingų, netgi priešingų ideologijų karas dėl pačios valstybės ir jos visuomenės. Vienoje pusėje – hedonizmas, gyvenimo grindimas vulgariais malonumais, kitoje pusėje – idealizmas, pagrįstas dorybėmis.

Įvykiai požeminėje perėjoje – tai iliustratyvus fragmentas daug platesnės kovos kontekste. Kovos, kuri šiuo metu vyksta tiek nacionaliniu, tiek pasauliniu mastu. Tai, kas paviršutiniškai atrodo tik dviejų jaunimo grupelių išdykavimas, iš tiesų reiškia pakankamai rimtus dalykus.

Sovietų okupacijos laikais Gediminaičių stulpų paišymas ant sienų ar net „špargalkėse“ buvo rezistencijos dalis. O dvasinės laisvės diena Lietuvai išaušo gerokai anksčiau, nei 1990-ųjų kovo 11-ąją, kad ir kokia ji svarbi. Tai buvo 1988-ųjų spalio 7-oji, kai virš Gedimino pilies bokšto suplevėsavo Trispalvė. Būtent tada supratome: esame ir būsime. Teplazda ji iki pat paskutiniojo teismo dienos – mūsų pilių kuoruose ir kiekvieno Lietuvos vaiko dvasioje.