A. Medalinskas. Su kokiais simboliais kilo žygis į Laisvę (nuotraukos)

Šiandien sukanka 32 metai nuo tos dienos, kai iš liepos 9 d. mitingo Vingio parke Sąjūdis pasiuntė žinią Lietuvai ir pasauliui su kokiais simboliais kyla žygis į Laisvę: Gedimino stulpais ir Trispalve. Po to prisidėjo ir Vytis. Kaip to mitingo organizacinės grupės vadovas, gerai žinau, kaip vadino tuos simbolius tada komunistiniai ir KGB veikėjai, kaip priešinosi jiems, kaip nekentė. Jiems tai buvo buržuaziniai, nacionalistiniai, fašistiniai simboliai.

Praėjus 31 metams nuo šio mitingo, praėjusių metų liepą Nepriklausomos Lietuvos politikos apžvalgininkas Bernardas Gailius parašo straipsnį, kuriame Gedimino stulpus pavadina de facto fašistiniu simboliu, o vakar įvyksta diskusija Lukiškių aikštėje, kurios leitmotyvas, ar Vyčiui vieta Lukiškių aikštėje. Peržvelgęs diskusijų dalyvių sąrašą, matau, kad ji surengta pagal komjaunuoliškos ar komunistinės žiniasklaidos tradicijas, kur tik vienetai gali palaikyti Laisvės kovų istorinių simbolių įprasminimą, o ne Džiaugsmo oazės koncepciją. Jaučiuosi tarsi grįžęs laiko mašina 32 metus atgal.

Tada grupelė sąjūdininkų, tarp kurių buvo Arvydas Juozaitis, Gintaras Songaila, Vytautas Musteikis ir kiti ryžosi drąsiam žygiui: iškelti prieš komunistinės ir KGB valdžios Lietuvoje valią Trispalvę Vingio parke mitingo metu. Vaikščiojome prieš šį mitingą su sovietų Lietuvos sostinės vadovu Vileikiu po Vingio parką ir matėme visur nupjautus trosus ant vėliavų stiebų. Jis tik skėsčiojo rankomis ir aiškino, kad tai, matyt, chuliganų darbas, o pakeliui klausinėjo, ar tikrai Sąjūdis nori iškelti tą buržuazinę nacionalistinę Lietuvą per šį mitingą. Po to atsidusdavęs pridurdavo: net, jei ir norėtume, nebūtų kaip. Chuliganai trosus nupjovė. Žinojome, kokie chuliganai iš KGB ar komunistų valdžios tuos trosus nuojovė, todėl sugalvojome netikėtą planą: milžiniško dydžio Trispalvę, kuri buvo pasiūta specialiai tam mitingui ir buvo saugoma A. Juozaičio gyvenamame name, užneš ant Vingio parko estrados stogo Vytautas Musteikis ir jo brolis Kęstutis, užlipę siaurais laipteliais išoriniu estrados stogo gaubtu. Supratome, kad jie rizikuoja net savo gyvybę, bet suvokimas, jog tautiniai simboliai yra labai svarbūs viską nulėmė. Štai, kodėl Trispalvė tada, kalbant Brazauskui, pagal mūsų sąjūdininkų ženklą nusileido šiame mitinge, kaip iš dangaus.

Bet net jau ir prasidėjus šiam mitingui, buvau kviečiamas į stiklinį kelių aukštų paviljoną prie Vingio parko estrados, kur sėdėjo tuometinė sovietų ir KGB valdžia ir buvau kamantinėjamas, ar tik Sąjūdis nesumanė, kaip nors viešai iškabinti Trispalvę. Atsakiau tada šiems asmenims: patys žinote, kad chuliganai kažkokie nupjovė trosus, tai, kaip galvojate, kokiu būdu Trispalvė gali būti pakabinta.

Su tuometine sovietų valdžia buvo suderintas tik Gedimino stulpų emblemos, kurį buvo parengta pagal A. Nasvyčio projektą, pakabinimas po Vingio parko kupolu. Bet net ir tai užkliuvo kai kuriems stiklinio paviljono svečiams. Keletas iš jų, nežinau KGB ar komunistinių veikėjų, atvirai burnojo, kad ir Gedimino stulpus tuos nacionalistinius, fašistinius simbolius nereikėjo leisti kabinti, o nežinia ką dar sugalvos tie jaunuoliai (taip, matyt, jau tada sovietų veikėjai vadino Sąjūdžio jaunimo grupę, stūmusią į priekį visus procesus Sąjūdyje) ims ir iškabins kur nors Vingio parke ir vėliavą. Kaip toliau viskas buvo, žinome.

Bet žvelgiant į tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, jaučiuosi tarsi grįžęs į tuos sovietinius laikus. Vilniaus meras Šimašius atrodo tarsi sovietų Vilniaus vadovo anūkas, o kai kurių jo bendražygių ir bičiulių požiūris į tautinius simbolius, lyg atspindi paskutinio KGB vadovo Lietuvoje Armono ir jo pirmtakų iš stiklinio paviljono Vingio parke nuostatas tautinių simbolių įprasminimo atžvilgiu. Galėtų būti ir anūkai jų ar anūkės. Ir, kas tada gali pasakyti, kad tų dienų Laisvės suvokimas neįsigeria tarsi į Gedimino prospekto asfaltą ar smėlį šių dienų Lietuvoje. Ir svarbu ne tik tai, turi kas nors giminių tarp tų dienų veikėjų ar ne. Svarbu požiūris į tautinius ir Lietuvos valstybės simbolius, su kuriais būtų jie šiuo klausimu bendraminčiais. Kitą savaitę bus tęsinys.

P.S. Jokiuose rinkimuose nedalyvauju sąmoningai, kad ramiai galėčiau kalbėti apie tai, kas skauda, žiūrint į šių dienų Lietuvą.

***

1988 liepos 9 d. Sąjūdžio mitingas Vingio parke, Vytauto Daraškevičiaus nuotraukose: