Skaitau jau senokai išleistą knygą „Sala. 10 Kipro poetų“ (Vilnius: Baltos lankos, 2006) ir matau graikų, turkų ir mūsų, lietuvių, mentaliteto skirtumus ir panašumus. (Kas yra mentalitetas? Lot. mens, kilm. mentis – protas, galvosena〉: 1. išprusimas, intelektas; 2. individui ar individų grupei būdingas galvosenos, mąstymo būdas.) Graikai iki šių dienų, pasirodo, savo gyvenimuose ir kūryboje yra išsaugoję „gyvą“ antikinę mitologiją. Jų tūkstantmetės tradicijos buvo tokios gilios, kad ir šiandien, nors apsilpo, bet nenutrūko. Antikinės mitologijos atspindžių dažnokai pasitaiko ir lietuvių literatūroje, dažniau negu lietuvių mitologijos. Žinomiausias lietuvių poetas, gausiai savo kūryboje vartojantis antikinės mitologijos palikimą, turbūt būtų Kornelijus Platelis. Išskirtinis Nijolės Miliauskaitės vienas iš paskutiniųjų ciklų „Eilėraščiai Persefonės palydai“, juo poetė labai priartėja prie šiuolaikinių Kipro poetų.
Kipriečiai labai sugyvina savo mitologijos veikėjus, atrodo, kad dievai ir deivės gyvena šalia tarytum draugai, giminaičiai, artimieji, netgi antrininkai.
Eilėraštyje „Pasirodymai / Išnykimai / Sąsajos / Euridikė pragare“, aut. Alev Adiv, Euridikė yra gyva moteris, kurią persekioja kreditoriai, bankininkai ir pan. Jai jaučiamas artumas:
Tai gatvė, kurioje gyvenai, leiskis ja, šalčio užsagstytu paltu. / Tada tavęs nepažinau, niekad nesutikau / tamsiais kaip šis vakarais / nelemto sentimentalaus tavo profilio / cheminiam gatvių spindesy. / Kur tu dabar princese? / Netekusi titulų, išniekinta – / Orfėjo seniai nebėra / Klajoju apsvaigusi, pažaliavusi nuo prakeikto / degalinių, prekybcentrių, greitkelių ryškio. / Apsimetu tave sekanti ir kuriu / maršrutą, kuriame prarasiu save. / Tai miestas, kur tavo svajonės / tėra tušti langai, atspindintys dangų. Tarp purvinų šaukštų, aludėse, viliuosi probėgšmiais išvysti tave / arba nusikaltimo bendrininkę, rakinančią duris: į vidų / Atidžiai košdama nepažįstamų srautą, / ieškau to vidaus, širdies ir miesto ištvermės. / Atverk man pragarą, leisk man pro veidrodį patekti / į patalpas, kur tu kalbi ir miegi, leisk man / klausytis tavo tylos tenoro, tavo svajingos mirties ritmo. / Gal nuogąstauji, kad aš čia su govėda / šnipų ir privačių detektyvų, buvusių vyrų, atstumtų meilužių nepatenkintų kreditorių, / kad gyvenimas vėl tave pasiglemš? / Ar dar blogiau – kad mūsų nebėr, / kad liovėmės tavęs ieškoję?/ Euridike, kodėl nežiūri man į akis? (1)
Arba eilėraštyje „Laiškas Dionisui“ kalbamasi lyg su žmogumi, tačiau kyla aliuzijos į dievą Dionisą, atrodo, kad į jį apeliuojama, jis yra sužmoginamas, „nuleidžiamas“ iki draugo ar mylimojo lygmens, kalbamasi apie papročius, kurie buvo ankstesniais amžiais, gaidžių aukojimą ir kt., apie šv. Lozoriaus šventę, skirtą Adoniui, apeigos vykdavo Egipte, jo ilgimasi:
Laiškas Dionisui / Viską ką sakytume / apie žuvėdras ir lakštingalas, yra netikra / Lucian / Supranti Dionisai / dabar mums nelengva ką nors sakyti / apie žuvėdras ir lakštingalas, nes negyvenome namuose / kur buvo aukojami gaidžiai / nemiegojome pataluos / su kryželiais keturiuose čiužinio kampuose / ant kurių barstydavo / aukso ir sidabro monetas / medvilnės ir sezamo sėklas / Nėjome į gatves / vėlyvą naktį / į nutviekstus namus, / su žieduose skendinčiom Lozoriaus žvakutėm – / jų aromatas telkdavosi pataluos – / su girliandom grūdeliais / paukščiais driežais rožių žiedlapiais / gėlėmis kmynais žvakėmis ir medum / minkštesniu už miegą / Todėl Dionisai / šioje nenusakomų jausmų sumaištyje / gerdama kavą penktadienio rytą / sakau tau / kad tavęs nepaprastai ilgiuos. (Aut. Niki Marangu.) (1)
Kaip vienas suvienijantis moto iškyla daugiakultūriškumas. Eilėraštyje „Žydrasis Radžastano mėnulis“ pasakojama apie brahmano kūrėjo šventyklą Puškare, Indijoje, kaip kūrėjas netyčia numetęs lotosą ir jo vietoje atsiradęs ežeras ir šalia jo šventovė, kuri priima visas religines bendruomenes (aut. Stefanos Stefanidis) (1):
Mano dieną palaimina / Penkios seserys broliai giminė / Apspitusi mane su džiugia baime / Gal aš persmelktas jūros kvapo? Jie spaudžia man ranką / Mai ir mami droviai šypsosi / Iš kur atvykau jie klausia / Kalbu apie tolimą salą ir jūrą / Kuri kartais vadinama žemės centru / Kol šie tyliai laukia tęsinio / Man dingteli kad neturiu gimimo vietos / Nėra ir šalies iš kurios atvykau / Iš Europos Sąjungos tariu (…).
Apskritai knyga persmelkta mitologijos, papročių, senosios civilizacijos įvaizdžių, religijų, jaučiasi kultūrų skirtumai tarp graikų ir turkų, pvz., eil. „Gvazdikai tetulės kalboje“ atsiranda Korano įvaizdis, nors šalia tuoj pat kalbama apie seną paprotį „lotyniškai užkalbėti aliejų“.
Rinktinėje „Sala. 10 Kipro poetų“ publikuojami graikų ir turkų eilėraščiai, kadangi Kipras yra padalytas į dvi dalis. Jame ypač jaučiama kultūra, senoji civilizacija, mitologiniai jos įvaizdžiai. Vertėja Dalia Staponkutė apibūdina šiuos poetus kaip ekspatriantus. Ekspatriantas – tai tas, kuris jaučiasi ne visai tėvynėje. Kipre gyvena dvi bendruomenės – turkai ir graikai. Vertėja taip kreipiasi i poetus: „Salos tikrovė, jos paskutiniųjų dešimtmečių karai, kolonijiniai laikai ir įnoringų kaimynų intervencijos išstūmė jus į ekspatriantinę erdvę ir pavymui įbuko tokią simboliką ir kalbą, kuria Kipre gyvenantis svetimšalis niekada nekalbės. Jūsų vaikystės pasakos su antikos mitų veikėjais, raštai ir pamokos apie devynių tūkstančių metų civilizaciją išugdė jumyse pasididžiavimą ir dovanojo džiaugsmą savo istorijos palikimu. Nepaisant šito, neaprėpiamas istorinis palikimas įspaudė jumyse apmaudą, sutrikimą ir nuoskaudą už nežinia ką, kas istoriškai nesugrąžinama, neįmanoma ir pernelyg sunku. Įtariu, kad dauguma kipriečių yra ne tik savo tėvynės, bet ir istorijos „svetimšaliai.“(1) Autoriai rašo įvairiomis kalbomis – anglų, graikų, turkų. Pasaulėjauta šiek tiek kitokia, nors jaučiamas bendras pulsas.
Graikų dievų įvaizdžiai labai dažnai aptinkami lietuvių literatūroje. Labai ryškus ciklas apie Persefonę – Nijolės Miliauskaitės „Eilėraščiai Persefonės palydai“ (2), taip pat kaip ir eilėraštyje Euridikei, ji kai kuriuose eilėraščiuose yra arti – draugė, giminaitė, kituose eilėraščiuose – deivė, kurios klausiama, prašoma. Galima atkreipti dėmesį, kad graikų mitologijoje yra tik mirusiųjų karalystė – Hadas ir nėra rojaus, tik Olimpas, kur gyvena dievai. Apskritai lietuviai yra persiėmę graikų mitologija, o lietuviškoji atsispindi labiau pasąmoningame lygmenyje, o ne abstrahuotame sąmoningajame.
Lietuviškumas, baltiškoji mitologija ypač atsiskleidžia žemininkų kūryboje. Taip pat kaip ir Kipro salos poetai jie yra ekspatriantai, išeiviai, priversti palikti tėvynę. Nors gyvena ne tėvynėje, jie nuolat savo esybe nešiojasi savo žemės įvaizdį, prisiminimus, nostalgiją ir tiesiog jos būtį, esmę.
Nijolės Miliauskaitės Persefonės įvaizdyje matyti ir lietuviškoji tradicija – autorė apeliuoja į savo vardą – Nijolė, pagal kai kuriuos teigimus, yra požemių karalystės deivės, mirusiųjų karalystės valdovo žmonos vardas. Taigi autorė veda paraleles tarp Persefonės ir Nijolės. „Lietuvių vardų kilmės žodynas“ pateikia tokią Nijolės aiškinimo versiją: „Nijõlė, Nijólė – liet., trump. Nijà, Nìlė, Jõlė; iš tariamosios sen. liet. deivės (požemio valdovės ir Pykulo žmonos) tikriausiai istoriko T. Narbuto iškreipto ar pramanyto vardo Nijol̷a, kurį jis pats neįtikinamai aiškino taip: slavų požemio deivės Nija (iš tikrųjų Dlugošas rašė Nyja) + liet. olà „požeminė landa, žvėrių urvas“. Vardas išplito iš I. Kraševskio poemos „Vytolio rauda“.(3)
Kodėl Persefonė? Kokia yra Persefonė?
Persefonė – požemių mirusiųjų karalystės Hado žmona, pagrobta Demetros dukra. Persefonė rinko gėles pievoje ir, Dzeusui leidus, Hado buvo pagrobta į mirusiųjų karalystę. Demetra už tai pasiuntė sausrą ir atsikovojo pusei metų savo dukrą į žemę. Tada žemėje įsivyrauja pavasaris. Hadas, kad Persefonė sugrįžtų, duoda jai atsikąsti granato sėklos. Taigi Persefonė yra mirusiųjų pasaulio valdovė, derlingumo deivės Demetros dukra ir pavasario sinonimas.
Graikų mitologija yra dėstoma mokyklose. Ji yra labai arti žmogaus, tad atsispindi graikų autorių kūryboje. Lietuvių mitologija yra pasąmoninga, galima sakyti, kad graikų mitologija yra perimta labiau nei baltiškoji, tačiau ji atsispindi savo tapatumais ir bendrais panašumais su graikiškąja, turint omeny bendrąją simboliką, būdingą įvairioms tautoms. Juk graikiškus mitus mes skaitome jau vaikystėje vietoje pasakų.
Miliauskaitės Persefonė taip pat yra „įžmoginama“. Ji yra maža mergaitė plonais riešais, vaikiškai pravertomis lūpomis su jazminų puokšte stovinti ant laiptų, ji yra bendraklasė, bežaidžianti žaidimus, ir tuo pačiu nuo jos yra atitolstama, kaip jau minėjau, ji yra deivė, kuriai meldžiamasi ir aukojama… „pamačiau tave, vėl, po daugybės metų / šįryt / su glėbiu kvapnių jazminų, vaiko rankom surinktų, birželio / lietingoj pabaigoj, ant laiptų / staigiai atsisukusią, tarsi būtum / pajutus žvilgsnį į pakaušį / atkaklų, įtemptą: lig juostos palaidais plaukais / vaikiškai praverta burna, plonyčiais riešais / o Persefone! Persefone“ (2) Kaip deivei jai yra gaminamas patiekalas su granato sėklomis, kuris yra ištisas ritualas, įkuriama ugnis, prašoma pažiūrėti į gražiausias rudens gėles astras, šaltinio vanduo, lydytas sviestas, kvietiniai miltai, – iškepta duona, įspausti ženklai, du raudoni granatų vaisiai (aliuzija į Persefonės mitą, kai Hadas liepia Persefonei suvalgyti granato sėklų, kad ji sugrįžtų į pragarą). „(…) ir du raudoni granatų vaisiai, du / sunkūs obuoliai su karūnėlėm, tavo vaisiai, priimk, menkas šias dovanas, nors paragauk, prašau tavęs: priimk žodžius šiuos, tik pusbalsiu / pagaliau ištarti išdrįstus / o deive, stovinti tamsoj prie urvo, po didžiuliais medžiais, tau po kojų / ežeras, gilus vanduo, ir mėnuo, jau po truputį kyla / tu pasilenki / prie mažos mergytės veidu užverktu (nenusakoma akių tavo išraiška) / jai savo ranką ištiesi / ir su savim vediesi, o maloningoji, o / motina.“ (2)
Persefonė, mirusiųjų karalystės valdovė, siejama ir su meilės mitu, kai ji grąžina Euridikę Orfėjui, bet dėl Orfėjaus klaidos Euridikė negrįžta į gyvųjų pasaulį.
Tesėjas bando pagrobti Persefonę iš Hado karalystės.
Minėtame cikle greta Persefonės eina ir rupūžės įvaizdis. Rupūžė taip pat siejama su požemiais, su vaistais, su atgimimu. Eilėraštyje „Trys sesutės“ rupūžės (žalioji rupūžė, rupūžė su per nugarą įrėžtu šviesiu dryželiu, kurios autorei yra netekę matyti, ir paprastoji rupūžė, kuri laikosi prie namų) virsta beaudžiančiomis moterimis, sesutėmis. Išryškėja mitologiniai motyvai, pasakiški – sesutės audžia iš dilgėlių (kaip pasakoje apie brolius, juodvarniais skraidančius), taip pat magiškas motyvas – audžia iš plaukų – „likimo balzganas gijas“.
Matyti mirties linija, kuri siejasi su Persefone – motinos jau nebėra gyvos. „Ji šoka pievoj su mergaitėm/ laiba ir smulki, geltonu pienių vainiku / ant galvos, pati sau nusipynus / lyg paprasta kaimietukė / eitų ratelį, tokią / tave dažnai matydavau, kadaise / tebesklinda spindesys nuo jos, tą šilumą / jaučiu ir šiandien, stebuklingą / bet mano motinos / bet mano motinos šioj žemėj nebėra jau / Persefone“. (2) Tarytum Persefonės klausiama – „būk gera, – prašau tavęs, – pasakyk, ką mano motina ten veikia.“ (2)
Lietuvių mentalitetas yra valstietiškas, kadangi ir istoriškai lietuvių kalbą išsaugojo valstiečiai. Galima sakyti, kad su dvariškąja kultūra jie yra truputį susipykę. Tai atsispindi ir lietuviškoje dainoje „Povinėjo povelė po dvarų, jos kojelės šilku panciuotos, jos galvelė aukseliu aplėta, tai aš tuos šilkus išplėšiu, aukselius nulupsiu ir savo mergelę papuošiu“. Ganėtinai įtartinai aprašinėja dvarą ir Jurgis Savickis savo novelėse, be abejo, dvaro atributas yra puošnusis povas.
Lietuviškoje literatūroje yra ir japonų haiku apraiškų, ne tik bandant įvaldyti formą, bet ir mentaliteto požiūriu.
Lietuviškasis haiku turi savo istoriją. „Pirmąsias žinutes iš Japonijos atsiuntė į lietuviųkų laikraščius protestantų misionieriai. Su japonais pirmą kartą Lietuvos vyrai susitiko 1904-aisiais, karo laukuose Mandžiūrijoje. Rusų-japonų karas, išvedęs Japoniją į galingiausių pasaulio valstybių eilę, atgręžė į Tolimuosius Rytus ir lietuvių publicistų mintį. 1906 m. pasirodė socialdemokratų išleista brošiūra „Kaip japonai gyvena dabar“, supažindinanti su Japonijos socialine santvarka, politinėmis partijomis, religija, kultūra. (…) Haiku masiškai būdavo randami žuvusių japonų kareivių kišenėse. (…)1920 m. B. Sruoga išspausdino dvylika japoniškų tanka, versdamas iš rusiškų tekstų, pateiktų G. Račinskio knygoje „Japonų poezija“. Lietuvių poetams nelengva buvo įsisavinti japonų lyrikos miniatiūrines formas, susidariusias VIII amžiuje iš kinų poetikos ir nacionalinio folkloro junginių.“ Buvo įvairių lietuviškųjų haikų bandymų. Vytautas Kubilius teigia: „Labiau priartėjo prie japonų lyrikos elegantiško grakštumo ir švelnios harmonijos K. Binkis savo „Utose“ (pirmoji publikacija 1919 m.), kurias pats pakrikštijo rankraštyje – „Japonų mikropoezijos bandymai“. K. Binkis nesilaikė kanoniškos schemos, kaip Butkų Juzė ir K. Boruta. Jis pasirinko net grynai vakarietišką eiliavimo formą – trioletą, intuityviai įspėjęs žaismingų pakartojimų artimumą japoniškos tanka sandarai, grindžiamai pagrindinių žodžių pakartojimais, paralelizmais, garsų sąskambiais. Pirmą kartą lietuvių poetinis žodis įgavo tokio lengvumo, vaizdinis štrichas – perregimo skaidrumo, pati forma – subtilaus niuansavimo, ir visa – tarsi be jokių pastangų (japonų dailininkas liaunasi piešęs, pajutęs, kad išnyko piešinio lengvumas ir vaiskumas). Gamtos jutimas, toks žemiškai sodrus jau ankstyvesniuose K. Binkio eilėraščiuose („Pavasariška“), „Utose“ virto grožio išgyvenimu, kur net smulkmena – žibuoklių kvapas – tampa lemtinga būties kategorija, kur išnyksta distancija tarp „aš“ ir realybės, nes grožis – tai įstabus atsivėrimas, vienkartinis būties išsipildymas, kuriame tu pats dalyvauji“. (4) Paradoksalu, kad žibuoklių kvapas yra pavasario sinonimas, nes argi žibuoklės turi kvapą, pavyzdžiui, kaip pakalnutės?
„Haiku branduolį sudaro dzen filosofija ir estetika – tikrovė neskaidoma į dalis, todėl negali būti suvokta palaipsniui, o atsiveria visu savo pilnumu ir vientisumu per vieną praregėjimo akimirką; kuo paprastesnis, fragmentiškesnis reiškinys, tuo betarpiškiau jis atspindi pasaulio vienovę; reikia susitelkti į vieną tašką, žvelgti gilumon, o ne į tolumą, tada išnyksta aš ir iškyla kažkas bendra; poetas ne samprotauja, o jaučia daiktus, o per juos – pirminį pasaulio intensyvumą ir vienybę; menui rūpi ne išorinis įspūdis, o paslėpta daiktų pusė, regima vidaus akimis.“ (5)
„Haiku kaip blyksnis, kuriame atsispindi stiprus gamtos ir žmogaus ryšys. Haiku – tai poetiniai nesuskaičiuojami gyvenimo akimirkų stop kadrai, kuriuose slypi gyvenimo filosofija“. (5)
„Haiku turi sezoninius žodžius (kigo), kurie nurodo eilėraščio ryšį su tam tikru laiku (pavyzdžiui, pavasarį žymintys žodžiai yra lengvutė migla, žydinti slyva, patrinija; vasaros sezono žodžiai – jonvabaliai, vasaros žolės, vijokliai, atoslūgis, gegutė, drugelis, lietus; rudens žodžiai – žaibas, vakaro ūkanos, mėnulio pilnatis, žlugto skalbimas, rasa, Paukščių Takas; žiemos žodžiai – mėnulio šviesa rytmetį, sniegas, šalna).“ (5)
Anot kai kurių šaltinių, tanka siejasi su meilės laiškais ir aristokratizmu. Šionagon „Priegalvio knyga“ puikiai tai atskleidžia, joje aprašomas imperatorienės rūmų gyvenimas, kur pirmoje vietoje stovi kultūra. Poezijos išmanymas yra privalomas.
Buvo manoma, kad rytai ir vakarai niekada nesusitiks, tačiau globalizmo laikais viskas įvyko atvirkščiai.
Belyginant galima pastebėti, kad japonų haiku yra ypač išgryninantis, tai siejama su nušvitimo, maldos akimirka, „didžiuliais psichologiniais tūriais mažytėje atkarpoje“, tai „švelnus nuotaikos suplazdėjimas, bet ir netikėtas žvelgimo rakursas: gilumon per atskirą detalę“, be to, japoniškasis haiku turi griežtą formą – 5-7-5 skiemenys, (tanka – 5-7-5-7-7 skiemenys, penkios eilutės) o lietuvių labiau profaniškas, atspindintis Vakarų kultūrą arba, kartais, valstietiškąją. Japonų haiku yra sakralesnis, o lietuvių profaniškesnis. Lietuvių haiku ar interpretacijas rytietiškomis temomis XX a. rašė J. Vaičiūnaitė, S. Geda, E. Mieželaitis, K. Korsakas, D. Kajokas ir kt.
Palyginimui rytietiškieji haiku ir lietuviškieji:
Lietuviškieji:
Retėja mūsų eilės, mažėja mūs karta, / Lyg ta giria, prieš laiką kirvio iškirsta / O būt gal ji žaliavus ir ošus dar ilgai, / Jei ne pikti kirtėjai, jei ne tokie laikai. (K. Korsakas).
Nulenkime galvas, / Bičiuli, / Lakštingalos ima giedoti. (S. Geda). (7)
Tuščia sodyba / Vijoklis apsipina / Tėvo dalgį. (V. Ruškienė) (6)
Rytietiškieji:
Man taip norėjosi kur nors keliaut. / Keliauti traukiniu. Ir išsibeldžiau./ O išlipau stoty ir… kur toliau?
(Ishikawa Takuboku)
Taip aplink tylu – / lydos su kieta uola / cikadų klyksmas (Bashō)
Prieblandoj ryto / Nuolat, nesulaikomos / Ašaros, rasos. / Vienišas vėjo skundas – / Tiek iš nakties beliko. (Sagami)
Kaip glamonėjau / Juodus mielosios plaukus! / Sruogą po sruogos / Vienatvėj sėdėdamas / Atsiminimuos glostau. (Fujiwara No Sadaie)
Elgeta eina! / Vasarą jo drabužis – / Dangus ir žemė.
Supas ir supas / Vis ant banano lapo / Mažas varliukas.
Vakaro žara! / Po nutykusią gatvę / Plazda drugeliai.
Pavargo laumžirgiai / Šoky beprotiškam siausti… / Dylantis mėnuo…
(Kikaku) (9)
Lietuvių mentalitetą labai gerai atspindi žemininkai – V. Mačernis, H. Nagys, A. Nyka-Niliūnas, K. Bradūnas. Pastarieji, turėję palikti tėvynę, visą laiką ją jautė širdy, jos vaizdiniai atsispindi poezijoje. Jie nemini konkrečių dievų vardų, išskyrus Kazį Bradūną, kurio eilėraščiuose atsiranda Gabijos, ugnies deivės, Žemynos, žemės deivės, Perkūno, ugnies šventos, girių dievo, šventos žemės, aukuro karšto akmens, saulės komunijos, pagoniškų miškų, vėlių langelio, žalčio žaidimų, jotvingių vaizdiniai, – kol prieinama iki Dievo sąvokos. Per gimtos žemės, protėvių, V. Mačernio senolės vaizdinį, kaimo kultūros įvaizdžius atsispindi lietuviškasis mentalitetas. Šalia kitų šalių didmiesčių, įvairių kultūrų poetų, erudicijos, vis dėlto iškyla gimtos žemės vaizdinys kaip esminis būties taškas.
Geda, pristatydamas Henriko Nagio rinkinį „Grįžulas“, rašo: „Sužinojęs, kad Lietuvoje išeina paties Henriko Nagio paruošta jo eilėraščių knyga, aš nejučiomis pagalvojau, jog šventa yra diena tautai, kai į jos žemę sugrįžta poeto palaikai, bet didi yra diena, kai sugrįžta jo sukurtoji poezija. Mano kartos žmonėms jo eilių atradimas prieš gerus 25 metus prilygo šv. Evangelijos atradimui. „Mėlyno sniego“ melodijos veikė mus mistiškai ir magiškai, teikė jėgų gyventi ir kurti, o svarbiausia – žadino viltį, kad bet kokia nelaisvė ir pavergimas nėra amžini. Mes pamatėme lauką, kuriame grumiasi būtis ir nebūtis. Visad ir Niekados. Tai nežinomo lietuvių kareivio egzistencinės kovos ir meilės fleita ir fagotas. Kas nors pasakytų, kad tai mūsų Rembo ir mūsų Traklis, mūsų Vitmenas ir Ginsbergas, ar pridurčiau, kad tai pati Žemaitija, tolimi jos protėviai ir poeto vaikystės draugai, karo pervartų išblaškyti po visą žemelę.“ (10)
Bradūno kūryboje ypač ryškus ugnies vaizdinys: „Tarp delnų paėmus šventą indą, / Ji per slenkstį žengia verkdama. / Tarp delnų namų ugnelė spindi: / – Dek, ugnele, šviesk negesdama/ Visą mano tolimą kelionę / Ir žėruok žėruoki amžinai. / Te liepsna tavoji vis plasnoja / Kaip širdis man tėviškės tenai. / Kvapą kepančios pirmosios duonos / Tu paskleisk po svetimas kerčias / Ir dienų dienom gailiuose dūmuos / Tu paslėpki motinos kančias. / Tu sušildyk vandenį šaltinio, / Bus sesuo geroji iš dangaus, / Kai aš prausiu galvą pirmutinio / Mielo, mažo, verkiančio sūnaus. / Tu uždek prie mano karsto vašką, / Kai miegosiu amžinu miegu. / Amžinybei šventą liepsną blaškant / Aš gyva Gabijoje lieku… Jau liūdnai jaunimas uždainuoja / Atsklendžia ir atkelia vartus, / Ir pro ašaras į tolumą boluoja / Vestuvinis vieškelis platus. (11)
Skaitydamas žemininkų eilėraščius jauti Lietuvos esmę, juk niekas lyg ir nepasikeitė. Laikrodžiai tiksi ir, anot poetų, Vilniaus siauros gatvelės, mergaičių porcelianiniai pirštai, senolė, vizijos, ir paukštis, užstojantis saulę lange, ir valgoma saulės komunija. Ir tarytum gyvi Los Andželo angelų vaizdiniai. Pasąmoningoji jausmo erdvė labai ryški, taip pat atsispindi ir senovės graikų religijos bei krikščionybės vaizdiniai. Dabartiniai poetai rašo lyg ir apie tą patį, lyg ir tais pačiais vaizdiniais, mini graikų dievus, nors viskas keičiasi, dabar ryški miestietiškoji kultūra – šokoladas, parduotuvių vitrinos ir pan.
Aš maniau, kad kuprinytės yra mano kartos atradimas. Tačiau ne, skaitau A. Nyka-Niliūną ir matau Nepriklausomos Lietuvos „vaikus su kuprinytėmis“.
Nuorodos:
- 10 Kipro poetų. Vilnius: Baltos lankos, 2006.
- Nijolė Miliauskaitė. Sielos labirintas. Vilnius: Vaga, 1999.
- Lietuvių vardų kilmės žodynas. Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.
- Septintasis Mėnulis. Japonų poezija. Vilnius: Meralas, 1999.
- Drugelis sniege. Kaunas: Gaivata, 1999.
- Tinklalapis „Žalia žolė“.
- Henrikas Nagys. Grįžulas. Vilnius, 1990
- Kazys Bradūnas. Įaugom Nemuno upyne. Vilnius: Vyturys, 1990.
- Septintasis mėnulis. Japonų poezija. Vilnius: Meralas, 1999.
- Henrikas Nagys. Grįžulas. Vilnius, 1990.
- Kazys Bradūnas. Įaugom Nemuno upyne. Vilnius: Vyturys, 1990.
Literatūra:
Vytautas Mačernis. Po ūkanotu nežinios dangum. Vilnius: Vaga, 1990.
Henrikas Nagys. Grįžulas. Vilnius, Vaga, 1990.
Kazys Bradūnas. Įaugom Nemuno upyne. Vilnius: Vyturys, 1990.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Eilėraščiai 1937–1996. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Nijolė Miliauskaitė. Sielos labirintas. Vilnius: Vaga, 1999.
Septintasis Mėnulis. Japonų poezija. Vilnius: Meralas, 1999.
Haiku. Drugelis sniege. Kaunas: Gaivata, 1999.
Lietuvių vardų kilmės žodynas. Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas.Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.
Naujasis simbolių žodynas, Hans Biedermann. Vilnius: Mintis, 1998.
Мифы народов мира. Энциклопедия. Том 2. Москва, 1994