S. Birgelis. Jotvos krašte šalčiausios gelmės Europoje

„Jotvingiai neišnyko!“, – norėtųsi šaukti. Jie gyvena mūsų mintyse ir širdyse, nors visam laikui nutilo jų šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai, pasakojantys apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį. Liko gaublyje žemės lopinėlis, kurį šiandien vadiname Jotva.

Labai naujos yra Lietuvos geologo Gedimino Motuzos įžvalgos apie jotvingių kraštą (Terra Jatwezenorum XII, 1 dalis). Savo straipsnyje jis pateikia įdomių ir netikėtų geologinių pastebėjimų.

Jotvingiai ilgą laiką gyvendami sėsliai prisitaikė prie gyvenamųjų vietų gamtinių ypatybių – klimato, dirvožemio, paviršinio ir požeminio vandens, gyvūnijos, augmenijos ir kt. Jos darė įtaką žmonių gyvenimo būdui, papročiams, tikėjimui ir kt. Kraštovaizdžio požiūriu jotvingiai gyveno nevienalyčiame plote, iš dalies moreninėse Sūduvos aukštumose, iš dalies – Pietų Lietuvos smėlynuose. Nederlingi smėlynai skatino jotvingius plėšti turtingesnius kaimynus, susidaryti kariškai pasaulėžiūrai, jų drąsiam ir beatodairiškam būdui.

Žinoma, jotvingių likimą nulėmė ne gamtiniai veiksniai, bet išorinės jėgos.

Stipriausios jotvingių gentys gyveno Sūduvos aukštumose, kur buvo jų galingos pilys, o dabar stūkso didieji piliakalniai – Šiurpilis, Rudamina ir kt. Vištyčio regioninis parkas ir Suvalkų kraštovaizdžio parkas yra tarsi gamtinis paminklas šiai karingai, nelaimingo likimo tautai.

Kiekvienas, apsilankęs jotvingių krašte, ypač Sūduvos aukštumose, gali pajusti šios vietos išskirtinumą, kraštovaizdžio įvairovę ir savitą dermę. Geologas, grožėdamasis gamtovaizdžiu, nejučiomis mąsto apie tai, kaip toks paviršius susidarė.

Gediminas Motuza rašo: „Čia jis (kraštovaizdis – red.) toks išraiškingas, kad, rodos, ledynas pasitraukė visai neseniai, – tarsi ką tik išseko purvo srautai, klostantys ledyno pakraštyje priemolio, smėlio, gargždo klodus, nustojo slinkti patižusios nuošliaužos, nuo ledyno liežuvio suverčiančios stačiašlaičius priemolio ar žvyro kalnus. Manoma, kad tokios kilmės yra ir garsusis Kukmedžių kalnas (mūsų vadinamas Gulbiniškių kalnu – red.), lenk. Góra Cisowa, esantis Suvalkų kraštovaizdžio parke. Dalis medžiagos, suneštos į įdubas ledyno paviršiuje ar apvalainas ertmes jo kūne, ledui ištirpus nusėdo pavienių kalvų – keimų – pavidalu. Žvyras, suneštas į plyšius ledyno pade stipriai suslėgtu vandeniu, jam ištirpus virto pailgom tarsi pylimas kalvom – ozais.“

Ledynas šiame krašte buvo sustojęs ilgėliau ir slinko iš lėto. Jam traukiantis, priemolio kloduose ir žvyro storymėse liko ledo luistų, kurie tirpo kelis tūkstančius metų. Ilgainiui ten susidarė ežerėliai. Gamtos darinių įvairovę praplėtė nepaprasto grožio žemumos ir slėniai, kuriose savo pradžią ima dabartinės upės – Juodoji Ančia ir Šešupė. Jų ištakos prasideda vaizdingoje tarpukalvio įduboje, kur suteka penki upeliukai: Szurpiłówka, Jacznówka, Szelmentka, Potopka, Wigra. Šeštoji yra pati Šešupė. Ledyninio vandens srautai iš priemolio klodų išgremžė įspūdingus riedulius. Vienur jie sugulė milžinų grindiniu, kitur stūkso pavieniai tarsi paminklai, suteikdami reljefui romantišką grožį.

Ledynmetis jotvingių krašte paliko savo pėdsakus ne tik jo paviršiuje, bet ir gelmėse. Lenkijos geologijos instituto mokslininkai nustatė čia ypatingą šiluminio srauto anomaliją. Žinome, kad rūsyje – šalta. Einant gilyn temperatūra krinta. Taip yra tik iki keliolikos metrų gylio, kol pasiekiama vidutinė tos vietos metų temperatūra. Gilesniuose žemės sluoksniuose temperatūra ima kilti. Pietų Lietuvoje vidutiniškai ji pakyla maždaug 30–35 ^oC kas kilometrą. Gręžiant gręžinius Suvalkų apylinkėse, pastebėta, kad su gyliu temperatūra, užuot kilusi, krinta ir toliau. Lenkų geologai, išnagrinėję tuos duomenis, nustatė, kaip temperatūra krinta ir kur ji gali būti žemiausia. Prie Udrynės (Šipliškių valsčius) buvo išgręžti gręžiniai. 356 m gylyje buvo nustatyta 0,07 ^oC temperatūra. Pasirodo, kad tai daugiametis įšalas, kuris galėjo išlikti nuo ledynmečio laikų. Taigi, jotvingių žemėje – šalčiausios gelmės visoje Europoje.

Manoma, kad pagrindinis kaltininkas yra ledynas. Slenkant ledynui, temperatūra po juo yra teigiama. Mat ledynas sulaiko šilumą, kylančią iš gelmių, neleidžia jai kilti aukštyn ir sklaidytis. Prisideda ir trintis, kuri kyla slenkant ledynui. Jo pakraštyje, ypač ten, kur jis ilgesniam laikui sustoja, susidaro kelių šimtų metrų storio daugiamečio įšalo sluoksnis. Jotvingių krašte ledynas buvo sustojęs ilgesnį laiką ir dėl to susidarė įšalo sluoksnis. Tačiau kodėl jis neišnyko ir išliko net po 15–16 tūkstančių metų?

Daugelis magminių uolienų spinduliuoja šilumą, nes jų sudėtyje yra mineralų, turinčių radioaktyvių elementų. Skylant šiems elementams išsiskiria šiluma. Anortozito uolienoje dėl jo savitos mineralinės sudėties radioaktyvių elementų labai nedaug. Suvalkų intruzijos anortozitas slūgso kristalinėje plutoje. Ji stabdo šilumos srautą, kylantį iš gelmių.

Suvalkų intruzijoje yra geležies magnetito ir titano mineralų klodai. Šeštajame dešimtmetyje jie buvo nuodugniai tiriami – gręžiami gręžiniai. Klodai pasirodė nemaži ir verti pramonės dėmesio, nors buvo dideliame – maždaug 800 metrų – gylyje. Buvo parengti gavybos planai, numatyta, kur bus šachtos, kur bus verčiamos atliekos.

Laimei, šių planų atsisakyta. Kraštas būtų nusiaubtas. Vietoj kasybos plotų įsteigtas Suvalkų kraštovaizdžio parkas.

Suvalkų rūdos geologai šiame krašte neliko be darbo. Saugomi plotai ypač tinka moksliniams tyrimams, ilgalaikei geologinių vyksmų stebėsenai (monitoringui) ir kitiems darbams.

1992 metais pradėtas pirmas bendradarbiavimo projektas tarp Lenkijos geologijos instituto ir Lietuvos geologijos tarnybos. Jo pavadinimas – „Jotvingių juosta“. Pagal šį projektą numatyta atlikti įvairių geologinių tyrimų: sudaryti geologinius žemėlapius, tirti dirvožemio sudėtį ir būklę, požeminį vandenį. Pirmas darbų žingsnis vyko gana sparčiai. Vėliau tyrimų baras susiaurėjo, buvo susitelkta į požeminio vandens klausimus.

Dabar vyksta kompleksiniai darbai „Jotvingių geoparkui“ įkurti. Jotvingių geoparkas – tai beveik 6000 km² plotas abipus sienos, kuriame būtų saugomos, tiriamos ir propaguojamos gamtos, istorijos ir kultūros, ypač geopaveldo, vertybės, vystomas geoturizmas.