Šiemet vasario 24 d. poetui, literatūros kritikui Antanui Masioniui (1941–1974) būtų sukakę 80 metų. Ta proga perskelbiame jo bendražygio Antano Gudelio rašinį skelbtą „Lietuvos aide“ A. Masionio 50-ųjų metinių proga 1991-03-07.
Poeto, literatūros kritiko Antano Masionop ir prozininko Broniaus Radzevičiaus vardai bus neatskiriami, nors literatūroje jie kiekvienas nuėjo savo keliu. V. Daujotytė A. Masionio 50-mečio minėjime sakė, kad visa karta liks B. Radzevičiaus šešėlyje. Su tuo niekas šiandien nesiiimtų ginčytis. „Priešaušrio vieškeliuose“ tarytum visas paskutinių dešimtmečių slopintas tautos gyvenimas ir kartos patirtis prasiveržė iki tol neregėta jėga. Jau po pirmosios kūrinio dalies buvo aišku, kadtai daugiau negu romanas, jo tai kūrinys-likimas. likimas, kurio sąlytis su A. Masionio asmenybe tiesiog stulbina savo sutapimais, vieno žmogaus ir vieno rašytojo gyvenimo ir likimo artumu ir poveikiu kitam rašytojui ir žmogui. Vargu ar yra kas nors pasaulio literatūros istorijoje, žmonių likimų istorijoje, jei tokia būtų parašyta. Netgi vienas „Priešaušrio vieškelių“ herojaus prototipas prašosi lyginamas su A. Masioniu. Šia prasme A. Masionio kaip poeto ir kritiko kūryba yra labiau objektivizuota ir ir autonomiškesnė biografijos atžvilgiu.
Kelis dienos prieš savo žūtį B. Radzevičius kartojo A. Masionio vardą, ir po to ne vienam išsprūdo žodžiai, kad „Antanas jį išsivedė“. Po tragiškos A. Masionio mirties (1974 m. sausio 27 d.) palaidojom jį Vyžuonų kapinėse ir visi susiruošėm grįžti į Vilnių. Vienas Bronius pasiliko sakydamas eisiąs pasivaikščioti „po tuos šiurpius pušynėlius“. Po beveik septynerių metų B. Radzevičius buvo palaidotas tose pačiose kapinėse.
Vyžuonos, nuostabi jų gamta, pušynėliai neatskiriami nuo šviesiųjų A. Masionio gyvenimo valandų ir jo poezijos. A. Masionis gimė 1941 m. vasario 24 d. Vyžuonų vienkiemyje, kur prabėgo ir B. Radzevičiaus vaikystė. Bronius augo be motinos, Antanas ją turėjo, bet motina jam visados siejosi ne tiek su užuovėjos, motiniškos globos, kiek su nepelnytos skriaudos, nereikšto, neįkūnyto švelnumo jausmu. Njaukus, dažnai atšiaurus buvo pokario šeimų gyvenimas. Bejėgiai tėvai, liejantys neviltį ant artimųjų, vargo naštos lenkiamos motinos. Skriaudžiama motina ir skriaudžiama tėvynė – kas skaudesnio gali įsirėžti į jautraus vaiko sielą ir likimą. V. Daujotytė rašydama apie A. Masionį, o J. Aputis – apie B. Radzevičių, iškelia jų kūryboje „amžinojo moteriškumo“ motyvą. Amžinojo moteriškumo ilgesys, veržimasis į gmtą, didžiąją visų Motiną, harmonijos, darnos šaltinį ir simbolį, atrodytų, toks įprastas visų tautų ir visų kartų poetų kūrybai, A. Masioniui ir B. Radzevičiuis yra likiminis, esminis. Už to motyvo stovi sunki, nepaprastai skurdi vaikystė ir jaunystė, namų jaukumo, prieglobsčio ir šilumos, motiniškumo pasiilgimas, idealio gyvenimo ir darnos troškimas.
„Gyvenimą atskirti nuo likimo“ – vieno eilėraščio žodžiai tarsi meta šviesą visam A. Masionio keliui, valingam ir pasišventėliškam veržimuisi į literatūrą, jautrios prigimties, ambicingo charakterio jaunuolio žygio į meno pasaulį.
Vilnius, universitetas – kokie magiški turėjo atrodyti šie žodžiai varge augusio Vyžuonų krašto berniokui. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje Antanas ir Bronius stovi prie savo mokyklos tarp bendraklasių jaunuolių su gėlėmis rankose po abitūros egzaminų.
Antanas įstoja į universitetą, studijuoja lietuvių kalbą ir literatūrą. Deja, lietuvių literatūros katedra po ideologinio valymo atrodo nykiai, nors dėstė J. Lebedys, D. Sauka, P. Česnulevičiūtė. Į bendrabutį atslinkdavo pasiklausyti, ką galvoja ir kalba lituanistai, gal ne taip, kaip kiti, J. Jermalavičius. Tik ne jam vienam buvo persukti smegenys – istorijos ir filologijos fakultete komjaunuoliškas idiotizmas tada žėrėjo visomis vaivorykštės spalvomis.
Po studijų A. Masionis pasakys, kad „universitetas jam nieko nedavė“. Jis pats stengėsi mokytis užsienio kalbų, gilinosi į filosofiją ir skaitė, skaitė. Ambicingam literatui buvo natūraliausia pačiam ieškoti, dirbti, bandyti užpildyti tuštumą. Visos jėgos skiriamos savarankiškoms studijoms, baigus universitetą vienas paskui kitą pasirodo A. Masionio literatūros kritikos straipsniai, bet slaptoji meilė visą gyvenimą vis tiek išlieka poezija – pirmoji eilėraščių knyga „Vardan dienovidžio“ pasirodo 1970 m. (tuo pat metu ir B. Radzevičiaus apsakymų knygelė). Antroji poeto knyga išeina 1974 m., netrukus po mirties. 1980 m. išspausdintoje A. Masionio poezijos ir kritikos rinktinėje randame ir iki tol niekur neskelbtų eilėraščių. Ne vieną iš jų skaitai jaudindamasis ir garėdamasis, nors A. Masionis ir nepajėgė visuose eilėraščiuose pasiekti tikrojo poetinio atsipalaidavimo ir tos žodžio laisvės, to nevaržomo išsisakymo, kuris jaučiams B. Radzevičiaus prozoje. Ir kartu lieka tikėjimas, kad A. Masionio poezija turės savo ateitį ne vien kaip savo kartos dienoraštis, grąžinantis į slogius ideologinės reakcijos ir saugumo persekiojimo metus po R. Kalantos susideginimo.
Literatūros istorikas V. Kuzmickas (taip pat anksti miręs) šių eilučių autoriui pasakojo, kaip netrukus prieš mirtį A. Masionis jam prisipažinęs, jog vieną naktį jį buvo išvežę į mišką, gąsdinę ir tardę… Saugumas, pradėjęs domėtis A. Masioniu dar studijų metais, matyt, nepaliko jo ramybėje visą gyvenimą. Pirmieji, kurie pasirodė A. Masionio bute po jo mirties, taip pat buvo saugumiečiai, pasiėmė jo užrašus, užrašų knygutes.
Buvo pasklidęs gandas, kad A. Masionis iššoko iš balkono su žodžiais „Tegyvuoja laisva Lietuva!“ Netgi čia pulta daryti idejinę korektūrą, teigiant, kad jis sušuko „Tegyvuoja tarybų Lietuva“. Ištisus dešimtmečius atsiribojant, bėgant nuo panašaus absurdo, menas galėjo atrodyti tikresnis už gyvenimą – absurdo karalystę, tik kūryboje atrodė įmanoma žmogui likti žmoniškam.
„Kam kalbėti apie pergales – atlaikyti svarbiausia!“ – kažin ar buvo skaitęs A. Masionis šiuos R. M. Rilkės žodžius. A. Masionis neatlaikė gyvenimo naštos, visas jėgas atidavė veržimuisi į kitą, tikresnį pasaulį.
Gimusieji 1940, 1941 atėjo gyventi dramatiško, tragiško tautos istorijos lūžio metu – netekus laisvės. A. Masionis ir B. Radzevičius nesulaukė šių dienų. Nei jie, nei jų karta nebuvo praradę tikėjimo laisvės atėjimu, tiktai vargu ar kas tikėjosi sulaukti jos savo gyvenime. Tai gal ir yra didžiausias jų likimo tragiškumas, galėjęs tapti ir ištisų kartų tragizmu: gimti ir mirti nelaisvėje.
Kas čia Alke įsidarbino? Taip akivaizdžiai pablogėjęs tekstų surinkimas. Kiekviename Alko rinktame tekste yra klaidų, o šitame ypatingai. Toks vaizdas, kad rašinėjate komentarus, o ne laikraščio straipsnius. Paradoksas – puslapį atsinaujinote (beje senas buvo patogesnis), pinigus sukišote, o kokybė pablogėjo. Linkime atsakingų darbuotojų.
Tamsta tiesą sakote – klaidų yra. Visokio pobūdžio. Būtų gerai, jei jų nebūtų. Žinoma, redakcijai ant galvos užvirto staiga milžiniškai padidėjęs krūvis. Su tuo reikia apsiprasti, prisitaikyti, rasti geriausias išeitis. Bet gal dar ko esama? –
Žiūrėkime ,,Apie mus”, – kas čia ir kaip.
,, … … … Sumanymą įgyvendinti yra pasiruošusi susibūrusi jaunų bei patyrusių įvairių kūrybinių sričių atstovų VISUOMENINĖ TALKA” …
Vadinasi, apmokamų darbuotojų nėra? Taigi… Vien geranoriškumu ir talkomis Alkas gyvas. Kaip parašome, taip ir skaitome. Arba, kaip parašo naujienų agentūros. Talkininkai, reikia manyti, ne iš nuobodulio, dyko buvimo parašo? Reikia manyti, ir darbe ir namuose kitų darbų pakanka, o jų straipsniai – jų ,,nakties serenados”? Ar reikia stebėtis, kad pervargę žmonės nebe tokie atidūs, klaidas pražiūri?
Bet niekas netrukdo mums, jo skaitytojams, nusikopijuoti straipsnį, ištaisyti klaidas ir nusiųsti į redakciją. Taip ir patys prisidėtume prie jo gyvavimo bei tobulėjimo, atsidėkotume už tai, kad turime šį bendraminčių kampelį. Kaip būt gražu, jei koks lituanistų kursas sugalvotų vieną semestrą pasavanoriauti? Arba ,,į karantiną išėję” lituanistai. Net ir 10-11-kai bent didžiausias kokio trumpesnio straipsnio gramatikos klaidas tikrai įveiktų. Arba gražios ir taisyklingos kalbos gurmanai vieną kitą vakarą skirtų ne visko keikimui, bet bent šio Lietuvos kampelio gražinimui, tobulinimui. Žiū, ir uošvė bus patenkinta, kad žentelis daugiau namie sėdi. Kad ir į kompiuterį sulindęs, svarbu, kad ne smuklėje, kad nesivalkioja.
Gal sykį, kitą ir Tamstai noras kils? Manau, ,,Alkas” tik apsidžiaugtų. Kiekvienas galėtume Lietuvą gražinti?