Naktį iš 1992 m. vasario 25 į 26 d. Armėnijos ginkluoti daliniai, palaikomi sunkiosios technikos ir 366-ojo buvusios SSRS motorizuoto šaulių pulko, dislokuoto Stepanakerto mieste, užgrobė Azerbaidžano Chodžali miestą, praneša Azerbaidžano ambasada.
Pasak ambasados pranešimo, prieš užpuolimą buvo apšaudyti Chodžali gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus ir, tikėdamiesi išsigelbėti, traukėsi link Azerbaidžano Agdamo miesto. Bet tam nebuvo lemta išsipildyti. Armėnijos ginkluoti daliniai, padedami buvusios SSRS 366-ojo motorizuoto šaulių pulko, įsiveržė į Chodžali miestą ir žiauriai susidorojo su civiliais gyventojais.
Žudynių rezultatai buvo tragiški: žuvo 613 žmonių (63 vaikai, 106 moterys, 70 senų žmonių), dingo 150 asmenų, 8 šeimos buvo visiškai sunaikintos, 487 žmonės liko neįgalūs, 1275 žmonės paimti įkaitais, 25 vaikų neteko abiejų tėvų, 130 vaikų neteko vieno iš tėvų.
Šis įvykis tapo tragiškiausiu ir kruviniausiu Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto Kalnų Karabache puslapiu, kuris prasidėjo 1988 m., skatinamas Kalnų Karabacho autonominio regiono etninių armėnų nepagrįstų reikalavimų atsiskirti nuo Azerbaidžano ir prisijungti prie Armėnijos. Konfliktą išprovokavo Armėnijos valdžios atstovai, prie to prisidėjo ir Sovietų Sąjungos centrinės valdžios neveiklumas.
Buvo pripažinta, kad Chodžali tragedijoje dalyvavusiųjų veiksmai buvo šiurkštus Ženevos konvencijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir kitų tarptautinės tesės aktų pažeidimas.
Per pastaruosius kelerius metus tarptautinė bendruomenė ėmėsi rimtų žingsnių pripažindama Chodžali genocidą. „Human Rights Watch“ įvykį apibūdino kaip „masines žudynės“. JT Generalinė asamblėja 1993 m. pasmerkė Armėniją ir pareikalavo palikti Azerbaidžano teritoriją pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją.
Užsienio spauda savo straipsniuose kalbėjo apie tų dienų žiaurumus. Džordžijos valstijos atstovų rūmai priėmė rezoliuciją, kurioje minimas buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano vardas, susijęs su Chodžali genocidu. „Heidaro Alijevo fondas“ daugelyje pasaulio miestų, tarptautinių organizacijų biuruose, JT būstinėje Ženevoje, kasmet rengia akcijas „Teisingumas Chodžali“. Pabėgėliais tapę Chožali miesto gyventojai rado prieglobstį 48-iuose Azerbaidžano regionuose ir 30 metų veltui laukė teisingo Kalnų Karabacho konflikto sprendimo ir JT Saugumo Tarybos rezoliucijų įgyvendinimo. Azerbaidžano žmonės, po dar vienos Armėnijos provokacijos, 44-ių dienų pilietinio karo metu užtikrino šių rezoliucijų įgyvendinimą.
Kodėl XX amžiaus pabaigoje žmonija, išgyvenusi tokias tragedijas kaip holokaustas, Katynė ir kitas, galėjo leisti pasikartoti dar vienai žiauriai tragedijai – Chodžali genocidui? Atsakymas paprastas: dvigubi standartai ir abejingumas kitų žmonių nelaimėms. Net ir dabar daugelis nenori kalbėti apie tai, kas nutiko, ar kalba apie tai pašnibždomis, pamiršdami, kad viskas gali grįžt bumerangu. Nenoras daryti spaudimo Armėnijai ir tiesos nutylėjimas atrišo nusikaltėliams rankas ir prisidėjo prie to, kas nutiko. Net Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas tai atvirai pripažino.
Pasaulio bendruomenės atstovai ir Azerbaidžane akredituoti užsienio diplomatai, kurie lankėsi išlaisvintose teritorijose, iš pirmų lūpų galėjo išgirsti ir pamatyti tai, ką galima pavadinti
Azerbaidžano „Hirosima“. Tai amžinai liks žmonijos dėme.
Armėnų pusė, pamačiusi pasaulio bendruomenės neveiklumą ir jos nebaudžiamumą, per 30 metų okupacijos pavertė griuvėsiais kadaise klestėjusius Azerbaidžano miestus ir kaimus. Kai 2020 m. lapkričio 10 d. buvo pasirašyta trijų šalių paliaubų sutartis ir pateiktas 2 savaičių terminas trims teritorijoms išlaisvinti, visas pasaulis stebėjo vaizdus, kaip Armėnijos gyventojai palikdami okupuotas teritorijas niokojo religinius paminklus, degino namus ir miškus. Tada visas pasaulis sužinojo apie žiaurumus.
Dvigubi standartai pasireiškia ir tuo, kad tarptautinės organizacijos dar nepateikė jokių pareiškimų, kad per paskutines karines operacijas Armėnija Azerbaidžano miestuose ir kaimuose prieš civilius naudojo raketas „Smerch“, uždraustas kasetines ir fosforo bombas. Dėl taikių miestų ir kaimų apšaudymo žuvo daugiau nei 100 civilių. Taip pat nutylėta apie 4000 azerbaidžaniečių, kurie dingo per Pirmąjį Karabacho karą. Nenubaustas nusikaltimas visada prisideda prie naujų nusikaltimų – tai yra faktas.
Minint Chodžali įvykių 29-ąsias metines, Azerbaidžano žmonės, pagerbdami nekaltų genocido aukų atminimą, vėl su viltimi ir tikėjimu kreipiasi į tarptautines organizacijas, pasaulio tautas, ragindami ginti tiesą, pasmerkti Chodžali genocidą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn jo organizatorius, vykdytojus ir atlikėjus. Pasaulis turėtų pripažinti Chodžali genocidą ir tai padėtų nekartoti tokių tragedijų.
Šiandien Pilėnų gynimo 685 metų sukaktis.
Eilinis įrodymas, kad taip vadinama tarptautinė teisė yra išmislų išmislas, naivuolių kvailinimui skirtas. Donbasas, Krymas, Azerbaidžianas, Balkanai, o kur dar Afrika…
O dėl Pilėnų ką katalikai šiandien pasakytų?
Turkai turi ne mažesnių pretenzijų į Kaukazą ir Juodosios jūros pakrantę, nei Kremlius. Ypač į žemes, kuriose gyvena jų amžinų priešų gentainiai, ir kuriems sykį jau buvo surengę genocidą.
O kas parašė šitą kurstimą toliau naikinti armėnus , kol jų nebeliks ? Alkas ?
Kas nutiko? Sapnas blogas? Mėtų arbatytė turėtų padėti.
Kvailas klausimas – atsiprašau: komjaunimo sekretorius priveisė dešimtis ” garbės ” konsulatų Turkijoje, Pinigai plaukioja dideli – kokio straipsnio neužsakysi: tokio nėra. . ”Alke” , tai šlykštu ir išdavikiška. Apsivėmiau.