Vasario 23 d. minimos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, diplomato, istoriko, teisininko, publicisto, redaktorius, užsienio reikalų ministro, Vasario 16-osios akto signataro, svisuomenininko Petro Klimo 130-ąsias gimimo metinės.
Petras Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Kušliškiuose, Marijampolės apskrities Kalvarijos valsčiuje stambaus ūkininko šeimoje. Mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, dalyvavo tautiniame išsivadavimo judėjime. 1908 m. leido slaptą mokinių laikraštėlį, kurį susekė žandarai ir iškėlė politinę bylą. Su keturiais draugais iš gimnazijos pašalintas, bet Suvalkų Aukštieji teismo rūmai, Valstybės Dūmos atstovui Andriui Bulotai ginant visus teisiamuosius, išteisino. Grąžintas į gimnaziją, ją baigė 1910 m.
1914 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą ir liko jame dirbti. Aktyviai bendradarbiavo liberaliame „Aušrinės“ laikraštyje, pasirašinėdamas straipsnius Vabalėlio slapyvardžiu.
1915 m. atvyko į Vilnių. Pirmojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto nariu. Rusams pasitraukus liko Vilniuje, 1916 m. lapkričio mėn. vokiečių suimtas tėviškėje, kaltintas kurstymu rengti ginkluotą sukilimą ir proklamacijų dėl Lietuvos nepriklausomybės platinimu; tris mėnesius kalintas. Ištrūkęs vėl pasinėrė į politinę veiklą.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau generaliniu sekretoriumi. „Lietuvos aido“ pirmasis redaktorius. Redagavo 1917 m. gruodžio 11 d. ir 1918 m. vasario 16 d. pareiškimus, parodė diplomatinius sugebėjimus taikydamas 1918 m. vasario 16 d. išvakarėse suskilusią Lietuvos Tarybą. 1918 m. gruodžio mėn. su Augustino Voldemaro vadovaujama Lietuvos delegacija dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje vykusiose derybose.
Nuo 1919 m. gyveno Kaune, pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, Užsienio reikalų ministerijos viceministras, ministras. 1920 m. taikos derybose su Sovietų Rusija atliko sekretoriaus pareigas, o 1921 m., tarpininkaujant Tautų Sąjungai, kartu su kitais lietuvių delegacijos nariais derėjosi su Lenkija.
1922 m. vasario mėn. buvo Lietuvos vyriausybės delegacijos, dalyvavusios Genujos konferencijoje, narys, rengė dokumentus dėl rytinės Lietuvos sienos.
1920–1923 m. Aukštuosiuose kursuose ir Lietuvos universitete dėstė Lietuvos istoriją.
1921 m. liepos 7 d. vedė Bronę Mėginaitę – Juozo Tumo-Vaižganto sesers Severijos dukrą. Šis ryšys suartino P. Klimą su Vaižgantu, tarp jų užsimezgė bičiulystė, atsispindėjusi jo gausioje korespondencijoje.
1923 m. rugsėjo 15 d. tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje. 1925 m. gegužės 20 d. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje. Čia jis dirbo su lietuvių kilmės poetu Oskaru Milašiumi. 1925 m. liepos 17 d. įgaliotasis ministras įteikė kredencialus, t. y. akreditavimo arba įgaliojamuosius raštus, kaip pirmasis Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje. P. Klimas taip pat buvo akredituotas ir Belgijoje, Liuksemburge, Ispanijoje bei Portugalijoje.
1939 m. spalio 5 ir 11 d. Paryžiuje dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasiuntinių posėdžiuose dėl SSRS politikos siekių Baltijos valstybėse.
1939 m. lapkričio 2 d. Paryžiuje susitiko su Bronu Balučiu bei Stasiu Lozoraičiu ir sudarė slaptą memorandumą užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, kuriame svarstė Lietuvos vyriausybės pasitraukimo į užsienį galimybes.
Diplomatą giliai sukrėtė pranešimai apie 1940 m. birželio 14 d. ultimatumą ir birželio 15 d. Raudonosios armijos įvedimą į Lietuvą. Vokiečių kariuomenei artėjant prie Paryžiaus, kartu su Prancūzijos vyriausybe pasitraukė į Bordo, vėliau į Vichy miestelį. Visa didžiulė, Paryžiuje esanti jo biblioteka, baldai, rūbai, indai buvo išgrobstyti.
Pabaltijo šalis įjungus į Sovietų Sąjungą, P. Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 d. įteikė notą Prancūzijos užsienio reikalų ministrui, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos. 1941 m. pavasarį Klimų šeima apsigyveno Grase, Pietų Prancūzijoje. 1943 m. rugsėjo 18 d. gestapas suėmė P. Klimą. Kelis mėnesius buvo kalinamas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose, vežiojamas vagonuose ir marinamas badu. 1944 m. kovo 19 d., išsekintas bado, atvežtas į Kauno kalėjimą ir paleistas.
Kaune apsigyveno Vaižganto gatvėje, savo svainės Barboros Mėginaitės-Lesauskienės namuose. Artėjant Raudonajai armijai, liko Lietuvoje. Aštuonis mėnesius dirbo prof. Tado Ivanausko ūkyje, kur 1945 m. rugsėjo 19 d. suimtas NKVD. Jam iškelta byla už memorandumo (jį buvo numatyta persiųsti į Vakarus) prancūzų kalba rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis.
Taip pat buvo kaltinamas už rašytą protestą Prancūzijos vyriausybei dėl SSRS 1940 m. akcijos Lietuvoje, už ryšių su Vichy vyriausybe palaikymą ir dalyvavimą Lietuvos pasiuntinių konferencijoje Romoje. Nuteistas 10 metų Sibiro kalėjimo Sibiro lageryje. Kalėjo Čeliabinsko srityje, kur intelektualas dirbo žemkasiu, dailide.
Praradęs sveikatą, 1954 m. sausio 1 d. grįžo į Lietuvą. Kaune vėl gyveno pas B. Lesauskienę. Kamuojamas ligų, sunkių praeities išgyvenimų, ilgėdamasis šeimos, kuri liko Paryžiuje, dvasiškai nepalūžo, vėl pradėjo rašyti.
Mirė 1969 m. sausio 16 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
P. Klimas dar mokykloje pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. Būdamas studentu įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai, liberalaus jaunimo žurnalo „Aušrinė“ redakcijai, rašė straipsnius apie Lietuvą rusiškajai „Granato“ enciklopedijai. Po studijų 1915 m. vasarą atvykęs į Vilnių vadovavo lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisijai prie Lietuvių mokslo draugijos. Per trejus su puse metų parengė ir išleido apie 50 įvairių mokymo leidinių. P. Klimas dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete.
Parengė Vilniaus lietuvių politikų valstybės sienos sampratą pagrindusią studiją „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“, prisidėjo rengiant politinius dokumentus. Jis buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ pirmasis faktinis redaktorius. 1920–1923 m. P. Klimas skaitė Lietuvos priešistorės kursą Aukštuosiuose kursuose ir iš jų išaugusiame Lietuvos universitete. Parengė istorijos mokslo darbų, politinių dokumentų rinkinių ir istorinių šaltinių publikacijų, kaupė istorinę medžiagą, saugomą įvairiose Europos paveldo institucijose, kolekcionavo lituanistinį paveldą. Paruošė Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ (1936) skyrių apie naujausiąjį laikotarpį. Bendradarbiavo spaudoje, mokslo ir politikos žurnaluose, parašė atsiminimus.
P. Klimas daug dėmesio skyrė naujausios Lietuvos istorijos tyrimams, kaupė medžiagą ir apie krašto priešistorę, valstybingumo ir Rusijos valdymo laikotarpius. Remiantis P. Klimo tyrinėjimais apie lietuvių daugumos gyvenamą teritoriją, tapo galimas Lietuvos valstybės etnografinių sienų nustatymas.
Svarbiausios knygos: „Lietuva, jos gyventojai ir sienos” (1917 m.), „Lietuvos valstybės kūrimasis iki Vyriausybei susidarius” (1918 m.), „Lietuvos senobės bruožai” (1919 m.), „Le gouvernement de Kowno“ (prancūzų k., 1919 m.), „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoj“ (1920 m.), „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga” (1922 m.), „Lietuva, jos gyventojai ir sienos” (1923 m.), „Mūsų kovos del Vilniaus: 1322–23 – 1922–23“ (1923) „Iš mano atsiminimų“ (1990 m.), „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940“ (1991 m.) ir kt.
P. Klimas dirbo vadovėlių rengimo komisijoje ir parengė vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė“ bei skaitinius „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“, kurie buvo kelis kartus išleisti pakartotinai. Taip pat jis bendradarbiavo leidiniuose: „Aušrinė“, „Praeitis“, „Naujoji Romuva“.
P. Klimo paskelbtų ir rankraščiais likusių raštų sąrašas įspūdingas, nepaisant to, kad jo darbus ir planus nutraukė karo negandos, persekiojimai, trėmimai.
1993 m. Kauno Aleksote P. Klimo vardu pavadinta gatvė. 1998 m. balandžio 24 d. Kaune prie namo Žaliakalnyje (J. Vaižganto g. 26) atidengta memorialinė lenta. 1999 m. išleistas pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė).
Virtuali paroda „Lietuvos valstybininkui, diplomatui, istorikui Petrui Klimui – 130“.
P. Klimo 130-ųjų metinių proga Lietuvos centrinis valstybės archyvas kartu su Lietuvos ypatinguoju archyvu parengė virtualią parodą „Lietuvos valstybininkui, diplomatui, istorikui Petrui Klimui – 130“.
Parodą sudaro penkios dalys. Pirmoje dalyje P. Klimas atsiskleidžia kaip Lietuvos diplomatas ir politikas. Antroje dalyje pateikiami dokumentai liudija sovietų valdžios represijas, vykdytas prieš P. Klimą. Dauguma šioje dalyje pristatomų dokumentų yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve. Parodos trečios dalies dokumentai susiję su diplomato moksline veikla. Ketvirta parodos dalis nušviečia P. Klimo šeimą, jo aplinką ir draugus. Paskutinė parodos dalis leidžia iš arčiau pažinti P. Klimo sūnų Petrą Klimą (jaunesnįjį), kuris tęsė tėvo pradėtus darbus – nuo 1992 iki 1995 m. Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje ėjo antrojo ir pirmojo sekretoriaus pareigas.
Išskirtinę parodos dalį sudaro neseniai gauti, dar niekur nepristatyti dokumentai iš asmeninių P. Klimo ir jo sūnaus archyvų. Parodoje galite išvysti ištraukas iš P. Klimo dienoraščio ir „Lietuvių tautos istorijos“ rankraščio bei keletą pavydžių iš jo asmeninės korespondencijos. Šiuo metu dokumentai yra tvarkomi. Tikimės, kad neužilgo jie bus prienami plačiajai visuomenei ir istorijos tyrinėtojams. Paroda bus paskelbta Lietuvos archyvų virtualių parodų portale.
Kitos parodos:
Kauno technikos universiteto biliotekos parengta paroda Petro Klimo (1891-1969) veiklos ir gyvenimo akimirkos.
Nacionalinės bibliotekos parengta paroda Petras Klimas – Lietuvos diplomatas ir istorikas, likęs ištikimas savo idealams.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo parengta virtuali paroda Petras Klimas (1891–1969).
Susiję straipsniai:
- Nacionalinėje bibliotekoje atidaryta paroda skirta Petrui Klimui
- Kviečia naujos dokumentinės juostos „Tumo kodeksas“ premjera
- R.M. Lapas. Už kiekvieno didžio vyro – didi moteris! (II)
- Z. Tamakauskas. Taurios asmenybės Prezidentas
- Z. Tamakauskas. Gyvoji pamoka minint rudeninę tremtį…
- R. Baškienė. Garsios Lietuvos moterys. Emilija Vileišienė
- Medininkų pilyje – Vilniaus konferenciją menanti fotoparoda
- V. Valiušaitis. Istorijos riteris, vardu Augustinas
- A. Ramanauskaitė-Skokauskienė. Ar gyvi mūsų širdyse Vasario 16-osios idealai?
- T. Baranauskas. Antanas Smetona ir Vasario 16-osios Lietuva
- S. Jazavita. Vilniaus konferencijos kontekstas ir pamokos
- V. Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas
- G. Martišius. Atsakomybė
- V. Kavolis. Vinco Kudirkos atsivertimas (nuotraukos, video)
- V.E. Bortkevičienė, J. Prasauskas. Visuomenės bei politinis veikėjas Jonas Vailokaitis
- Z. Tamakauskas. Lietuvių tauta pirmoji išdrįsusi ginklu pasipriešinti sovietiniam agresoriui
2018 m. Lietuvos nacionalinis muziejus pakartotinai išleido Petro Klimo knygą „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“. Labai vertinga, įdomi, gražiai išleista knyga. Išsamus dr. Vilmos Bukaitės įžanginis straipsnis.