Vasario 16-oji – tvirtas valstybės pamatas

Sukanka 103 metai, kai 20 garsių Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų pasirašė valstybės Nepriklausomybės Aktą. Bemaž šimtą metų mes nežinojome, kur yra šio svarbaus dokumento originalas. Ir štai 2017 m. kovo pabaigoje VDU profesorius Liudas Mažylis Berlyno archyvuose jį surado. Tai tapo tikra sensacija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Artėjant metinėms profesorius mūsų laikraščiui sutiko duoti specialų interviu. Su juo kalbasi žurnalistas Česlovas Iškauskas.

– Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas – tai lyg pamatinis akmuo, ant kurio stovi visas mūsų valstybės pastatas. Ar per 100 metų nepaseno kai kurios jo formuluotės? Juk tuomet buvo visai kitos aplinkybės…

– Prieš mane ant stalo guli šis nutarimas. Jis buvo rašytas dviem egzemplioriais: vienas yra mašinraštinis, kitas – Tarybos sekretoriaus dr. Jurgio Šaulio ranka rašytas. Jeigu dar kelia klausimų teksto detalės, forma, dar neaišku, kur dingęs antrasis mašinraščio originalas, tai dėl turinio, dėl politinės minties, idėjos šis dokumentas puikiai atpažįstamas ir po šimto metų, ir neabejoju, kad dar po 100 metų bus suprantamas. Juk nutarimas įteisina pagrindinius dalykus: atkuriama Lietuvos valstybė, ji atsiejama nuo bet kokių ryšių su kitomis valstybėmis, apibrėžiami esminiai to meto politiniai pagrindai, kurie nepaseno iki šiol. Aktas grindžiamas tautų apsisprendimo teise, labai svarbiu įvykiu – Lietuvių konferencija, vykusia Vilniuje 1917 m. rugsėjo mėnesį, kurioje, kiek buvo įmanoma okupacijos sąlygomis, 200 atstovų patvirtino nuostatą, jog valstybės pagrindus nustatys Steigiamasis seimas. Na, galima sakyti, kad Akto žodynas galėtų būti šiuolaikiškesnis, pavyzdžiui, formuluotė „demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Štai tas žodelis VISŲ reiškė daug: nei pasyvios, nei aktyvios balsavimo teisės, nei jokių cenzų – nei turto, nei lyties, nei tautinio apribojimo. Tad ir po 100 metų tam dokumentui visiškai nieko netrūksta.

– Bet tuomet buvo kita geopolitinė aplinka…

 – Žinoma, ta aplinka turi reikšmę. Aktas priimtas okupacijos sąlygomis, jis reiškė tautos valią, kuri bus įgyvendinta vėliau. Juk ta valia buvo pradėta įgyvendinti tų metų pabaigoje, lapkritį, kai buvo suformuota vykdomoji valdžia. Lietuvai palankiai susiklostė pasibaigusio karo aplinkybės, mus okupavusi valstybė pralaimėjo, o juk ji norėjo mus su Vokietija susaistyti kuo glaudžiau, „prišlieti“ (ne aneksuoti) prie savęs. Bet istorija buvo būtent tokia, ir Lietuva pasiekė puikų rezultatą.

– Beveik prieš ketverius metus Jūs aptikote Akto originalą. Ar tolesnės tokių dokumentų ar kitų Akto originalų paieškos tebevyksta?

– Per tą laiką kokių nors naujų duomenų neaptikau. Svarbu, kad per jį įsitikinau, jog to mašinraščio, kurio paveikslas buvo atsiradęs 1928 m. Kauno spaudoje, variantas dar ieškotinas. Tikiu, kad ateis laikas, kai jis apie save pareikš. O dėl vadinamų „kontekstinių“ dokumentų, tai jų dar daug. Vokiečių istorikai mane drąsina, kad jie tikrai bus surasti, kaip ir kitas Akto egzempliorius. O kol kas daug darbo reikalauja to meto konteksto dokumentų paieška ir analizė. Tik apgailestauju, kad, pasukus į politiką, lieka nedaug laiko. Bet dabar mano tyrinėjimas apima visą laikotarpį nuo 1917 m. rudens iki 1918 m. kovo 23 d., kai Vokietija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe. Daug naujo pasako vokiškieji dokumentai, kuriuos dabar vartau.

– Jūsų darbe politika yra Lietuvai naudinga. Kaip Europos parlamente Jūs reprezentavote rastą originalą? Susidomėjimas buvo?

– Iš tiesų Jūsų klausimas yra jautrus. Daug patyriau keliaudamas po lietuvių diasporos bendruomenes. Įsitikinau, kad lietuviui šie dalykai brangūs, emociškai labai svarbūs, jis iš pusės žodžio supranta, ką tautai reiškia Akto originalas. Kitų tautų atstovai tokioj aplinkoj juk negyveno nei prieš 100 metų, nei patyrė sovietinę okupaciją. Tik airiams ar amerikiečiams labai svarbus nepriklausomybės Akto tekstas. Bet daugumai Europos valstybių šis faktas nėra svarbus. Kai kur net manoma, jeigu toks dokumentas dingo, tai yra mūsų valstybės apsileidimas… Austrijoje man taip ir pasakė: jūsų archyvas turi saugoti tokius dokumentus, kodėl jie to nedarė?

– Pagal išsilavinimą Jūs esate chemikas, bet kartu ir politikas, ir žurnalistas, ir istorikas. Kokia kūrybinė veikla nulemia Jūsų gyvenimą?

– Šios mano archyvinės paieškos greičiau sietinos su mano pomėgiu kolekcionuoti, pavyzdžiui, su filatelija, su to laikotarpio eksponatų rinkimu. O juo susidomėjau paprastai: 2014 m., per Didžiojo karo šimtmetį, paskaičiavau, kad juk greitai ateis valstybės šimtmetis. Tada pradėjau rinkti liudijimus, kur tuomet buvo mano giminės atstovai. Surengiau keletą parodų Kaune, ir nuo to kilo tų dokumentų kolekcionavimo idėja. Norėjau Aktą sukonstruoti iš gabalėlių, tai yra, surinkti visų 20 signatarų autentiškus parašus. Tada, galvoju, per šimtmetį surengsiu parašų parodą… Šiandien jau turiu penkiolika, ir ačiū Dievui surastam Aktui, kad jis gerokai papildė mano kolekciją. Trūksta tik penkių autografų. Tas pomėgis ir artėjantis Akto šimtmetis mane ir nuvedė į Berlyną. O kad „MG Baltic“ tuo metu pamojavo milijono eurų premija, tai buvo grynas sutapimas. Aš apie ją sužinojau 2017 m. vasario 15 d., rausdamasis Tautosakos instituto archyve, o dar sausį buvau nusiuntęs paraišką į Berlyną. Taigi, kovą tris dienas sėdėjau jau vokiečių archyvuose, kur pavyko užsisakyti būtent tuos aplankus, kurių viename ir radau Akto originalą. („MG Baltic“  prezidento Dariaus Mockaus žadėta milijono eurų premija Vasario 16-osios Akto radėjui taip ir nebuvo išmokėta, apsunkinus premijavimą visokiomis neįgyvendinamomis sąlygomis. – Č.I.).

– Grįžtant prie Nepriklausomybės atkūrimo 100-mečio: kokias grėsmes matote mūsų nepriklausomybei šiandien?

– Europos Parlamente dirbu delegacijos santykiams su Baltarusija grupėje. Mes kalbamės prieš pat vasario 9 d., kai šioje šalyje prieš pusmetį buvo suklastoti prezidento rinkimai. Tad galime padaryti išvadą: kokia Lietuvai buvo nepalanki geopolitinė aplinka prieš šimtą ar vos 30 metų, tokia yra ir dabar. Lietuva įsitvirtino tiek Europoje, tiek pasaulyje, ji dabar saugi. Bet grėsmės iš Rusijos pusės, taip pat Astravo atominės elektrinės nesaugumas mums kelia rūpestį. Štai iš jos mes vis dar gauname elektros energiją. Išeina, kad mums kyla pavojus, o už jį dar mokame milijonus. Vadinasi, mes jiems padedame statyti naujus reaktorius…  

Taigi, grėsmės išliko, nors jos dalinės. Beje, jų yra ir čia, Europos Parlamente. Nenuostabu, kad jų galima pastebėti ir Lietuvos viduje. Tai vis mūsų nepriklausomybės silpnos vietos. Man tai kelia nerimą.