Ką 1992 m. rengti ir kelis dešimtmečius stalčiuje pragulėję interviu su Lietuvos architektūros legendomis leidžia suprasti apie to meto architektūrą bei kultūrinį gyvenimą?

Į šį klausimą atsakymų ieškota leidyklos „Lapas“ išleistos knygos „Lietuvos architektai pasakoja apie sovietmetį: 1992 m. įrašai“ pristatyme, kuriame dalyvavo knygos sudarytojai – architektūros istorikai Jonas V. Mačiuika ir Marija Drėmaitė, bei knygos krikštamote vadinama menotyrininkė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. Pokalbį vedė leidyklos vadovė Monika Gimbutaitė.

Knygos „Lietuvos architektai pasakoja apie sovietmetį 1992 m įrašai“ atvarte architektas Algimantas Nasvytis, išleido leidykla LAPAS | R. Daskevičiaus nuotr.

Penki pokalbiai, vermutas ir Šaltojo karo aidas

Jau antro leidimo sulaukusios knygos pagrindą sudaro interviu su architektūros legendomis – Algimantu Nasvyčiu, Vytautu Edmundu Čekanausku, Vytautu Brėdikiu ir Gediminu Baravyku. Šiuos interviu 1992 m. parengė Jonas V. Mačiuika, tuo metu – Berklio doktorantas. Vos antrą kartą Vilniuje besilankantį studentą su garsiais architektais supažindino jo dėdė, skulptorius Vytautas Mačiuika.

Prisimindamas pokalbių užkulisius, J. V. Mačiuika atkreipė dėmesį į skirtingą bendravimą – vieni architektai kalbėjo laisviau, su kitais ledus pralaužti buvo nelengva: „Per interviu atsiskleidžia įvairūs charakteriai. Kiekvienas turėjo savo požiūrį, sau karštesnius klausimus, kuriuos norėjo išreikšti. <…> 1992 m. atvykau su klausimu: kiek jums kaip architektams buvo galima dirbti Lietuvai arba sau ir kiek jūs gaudavote darbą, kad dirbtumėte pagal penkerių metų planą, gaunant uždavinius iš Maskvos? Man tai buvo svarbiausia. Atvykau kalbėti ne apie diskursą – atvykau kalbėti su žmonėmis ir apie jų gyvenimus.“

Tiesa, ne visi susitikimai buvo įrašyti. Kaip atskleidžiama vienoje knygos išnašoje, penktasis pokalbis su architektu Vytautu Nasvyčiu nebuvo įrašytas, nes, kaip teigia autorius, „tos dienos susitikimą rezultatu 1:0 laimėjo vermutas“.

Apie ilgus metus stalčiuje pragulėjusius interviu per vieną neformalų pokalbį sužinojusi Lolita Jablonskienė paskatino juos skelbti knygoje. Anot jos, šie interviu ne tik atspindi sovietmečiu įsitvirtinusį diskursą ir autodiskursą, bet ir leidžia pajusti praktikoje prasidėjusius pokyčius, taip pat užčiuopti kultūrines skirtis.

„Interviu kalbasi skirtingų kartų ir skirtingų mentalitetų diskutantai. <…> Skaitant interviu man buvo įdomu pajausti tam tikrą Šaltojo karo aidą. Jonai, jūsų klausimai yra kuriami iš amerikietiško akademinio konteksto. Jie iškart nukreipia į santykį su Maskva, komunistine galia, į lietuviškumo klausimus. Apie tai kalbama 1992 m., kuomet susipriešinimas tarp Vakarų akademinės sistemos ir mūsų vietinės, buvusios uždaros akademinės sistemos, buvo dar labai akivaizdus“, – sakė L. Jablonskienė.

Architektūros istorikas, knygos „Lietuvos architektai pasakoja apie sovietmetį 1992 m įrašai“ bendrasudarytojas Jonas V. Mačiuika | Asmeninio albumo nuotr.

Ar vyko kultūrinė rezistencija?

Knygoje skelbiamus interviu papildo Jono V. Mačiuikos ir Marijos Drėmaitės įvadiniai straipsniai, pasiūlantys skirtingus perskaitymo būdus, apmąstant priešišką sovietmečio palikimą. J. V. Mačiukos požiūrį, sudarant klausimus ir juos apžvelgiant iš skirtingo laiko požiūrio taško, kiek skiriasi nuo M. Drėmaitės įžvalgų.

Tad ar architektų veiklą galime vadinti savotiška kultūrine rezistencija, ar tai veikiau apie save kuriamos mitologijos dalis?

„Savimitologijos taip pat netrūko – šie architektai pripažinimo sulaukė labai anksti, ir dar vėlyvajame sovietmetyje jų kūriniai buvo įtraukti į kultūros paminklų sąrašus. <…> Aš norėjau pažiūrėti, ar įmanoma apčiuopti kokius nors kertinius taškus, momentus ar lūžius jų profesinėse ir asmeninėse biografijose, kurie galėtų padėti atpažinti, kaip užgimė kolektyvinė kultūrinės rezistencijos sąmonė“, – teigė M. Drėmaitė, žymių architektų veiklą sovietmečiu knygoje apibūdinanti „maištaujančio oportunizmo“ pavadinimu.

Anot jos, akivaizdu, jog pirmiausia architektų norėta tobulėti profesiškai, laimėti varžytuves, projektuoti ir statyti pastatus, įgyvendinti savo kūrinius. Tačiau taip pat norėta išsaugoti tam tikrą nesovietiškumo požiūrį, išlaikyti žmogišką orumą ir profesinę garbę.

Pasak L. Jablonskienės, šiandien rezistencijos klausimas nebėra naujas, o pastaraisiais metais, atsiradus daugiau istorinių tyrimų, kai kurios kultūros sričių valentingumo išraiškos sukėlė abejonių.

„Dažnai kai kurie kultūros veikėjai turėjo ir pakankamai užsakymų, ir statusą visuomenėje, ir ne visi jų buvo maištininkai. Veikiau ieškojo būdų, kaip nesugriaunant sistemos ieškoti naudingo, teisingo ir, kaip Marija [Drėmaitė] sako, savo profesinį orumą sutvirtinančio kelio. <…> Kad sistemos negriaudamas, negalėdamas ir nesiekdamas tos sistemos griauti, vis tiek vienais ar kitais būdais kovoji už pokyčius tos sistemos viduje“, – teigė L. Jablonskienė.