Nacionalinis susivienijimas reikalauja atmesti Stambulo konvenciją

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas kreipėsi į visuomenę ir valdžios institucijas, perspėdama apie translytiškumo ideologija paremtos Stambulo konvencijos ratifikavimo pasekmes ir reikalaudama atmesti šį dokumentą. Kreipimosi autoriai atkreipia dėmesį į dabartinių valdančiųjų deklaruotą ir darbais įrodytą palaikymą šiam dokumentui, o taip pat ir Europos Sąjungos vis konkrečiau deklaruojamus įsipareigojimus kovoti prieš prigimtinę šeimos ir lytiškumo sampratą.

„Stambulo konvencija savo turiniu yra skirta ne moterims nuo smurto apsaugoti, o keisti visuomenės sąmonę, taip pat įtvirtinti teisinius mechanizmus, įgalinančius valdžios institucijas savavališkai, pasitelkus visą iš sovietmečio laikų pažįstamą atviros ir paslėptos moralinės, psichologinės, ideologinės-propagandinės, o galiausiai politinės ir teisinės prievartos priemonių arsenalą „perauklėti“ visą visuomenę pagal naujosios totalitarinės ideologijos kanonus ir iš pagrindų pertvarkyti šimtmečiais besiformavusias ir laiko patikrinimą išlaikiusias Tautos ir absoliučios daugumos šalies piliečių pripažįstamas ir gerbiamas fundamentaliausias dvasines ir moralines žmoniškumo normas“, – teigia Nacionalinio susivienijimo pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas.  

Kreipimesi konstatuojama, kad Konvencijos 4 straipsnis įpareigoja valstybę prisiimti įsipareigojimus nediskriminuoti asmens dėl „socialinės lyties“ (gender), „seksualinės orientacijos“, „socialinės lyties tapatybės“ (gender identity) arba kito socialinio statuso. Tai reiškia, kad ratifikavus Stambulo konvenciją, Lietuvos valstybė privalės ne tik imperatyviai pripažinti vienos lyties asmenų teisę kurti šeimą ar netgi tuoktis, bet ir, kaip neliečiamą vertybę, į Konstituciją privalės įtraukti socialinės lyties konstruktą,  įgalinanti deklaruoti ne dvi, kaip iki šiol, o  kelias ar net keliasdešimt žmogaus lyčių (tokia patirtis yra kai kuriose JAV valstijose, Kanadoje ir kitur). Ši neįprasta teisės norma, jeigu bus įtvirtinta, suponuos valstybės pareigą teisės aktuose nustatyti pasekmes asmenims, „smurtaujantiems“ dėl asmens socialinės lyties ir lyties tapatybės.

„Konvencijos siekius atskleidžia 11 straipsnis, įpareigojantis valstybę remti socialiai konstruojamų vaidmenų mokslinius tyrimus, susijusius su socialinės lyties sampratos įtvirtinimu. Konvencijos 12 straipsnis įpareigoja  skatinti vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio modelio pokyčius siekiant išnaikinti prietarus, papročius, tradicijas bei visą kitą praktiką, grindžiamą tariamai stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis, įtraukti į formaliojo švietimo ir mokymo programas socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės ar kito statuso aspektus. Tai reiškia, kad ratifikavus konvenciją, tradicinio požiūrio į vyrus ir moteris, kaip nepageidautinų papročių ir tradicijų, naikinimas  taps kertiniu valstybės ir valdžios uždaviniu, kuris visiškai nedera su lietuvių Tautos ir Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų nacionalinių, kultūrinių, istorinių ir dvasinių vertybių puoselėjimu“, – rašoma kreipimesi.

Nacionalinis susivienijimas perspėja, kad ratifikavus Stambulo konvenciją neišvengiamai rastųsi tautai ir valstybei žalingos pasekmės įvairiose gyvenimo srityse: Konvenciją grindžiančių genderizmo ideloginių nuostatų įtraukimas į Lietuvos teisę ir įstatymų korpusą skatins prigimtinės šeimos sampratos degradavimą ir naujas šeimos formas, perkels valstybės dėmesį ir resursus nuo prigimtinės šeimos stiprinimo prie seksualinių mažumų reikalavimų tenkinimo, ugdys sovietinio tipo skundimo kultūrą, eliminuos įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, valstybės baudžiamasis persekiojimas bus vykdomas net ir pareiškėjui atsiėmus skundą, Lietuvos teismai bus saistomi su kitų valstybių teismų praktika ir privalės atsižvelgti į jų sprendimus, bus plačiai interpretuojami ir baudžiami „neapykantos nusikaltimai“, ribojama tėvų teisė į vaikų auklėjimą pagal savo įsitikinimus.

 

Politinės partijos Nacionalinio susivienijimo 

KREIPIMASIS Į VISUOMENĘ

 DĖL PADARINIŲ,

RATIFIKAVUS STAMBULO KONVENCIJĄ

 2021 m. sausio 29 d.

Vilnius

Nacionalinis susivienijimas pareiškime „Dėl naujosios Vyriausybės ir Lietuvos valstybės ateities“ 2020 m. gruodžio  1 d. akcentavo po 2020 m. Seimo rinkimų prasidėjusį Lietuvos politinės raidos lūžį. Stebime  valdančiųjų atsinaujinusias pastangas diegti neokomunistinę genderizmo ideologiją, kaip tiesioginį pasirengimą ratifikuoti Stambulo konvenciją Seime.

Atvirai prieštaraujant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms siekiama įdiegti neoliberalistinį, genderistinį žmogaus socialinės būties ir socialinių vaidmenų modelį.  Vienareikšmiškai yra atsisakoma lyčių biologinės diferenciacijos principo, kuris yra kiekvienos visuomenės fizinio gyvybingumo, tęstinumo ir išlikimo pamatinė sąlyga. Stambulo konvencijoje įtvirtinta socialinės lyties doktrina akivaizdžiai prieštarauja sveiko proto maksimoms, yra nesuderinama  su tradiciniais  prigimtiniais vyro ir moters socialiniais vaidmenimis.

2020 m. rugsėjo 18 d. ES Komisijos pirmininkė U. von der Leyen pranešime apie Europos Sąjungos padėtį, pareiškė, jog atėjo metas pokyčiams, t. y. metas įtraukti į nusikalstamų veikų sąrašą neapykantą kurstančias kalbas, įskaitant seksualinį aspektą. Šį siūlymą sukonkretino Europos Komisija lapkričio 12 d. pristačiusi pirmąją lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių, interseksualių ir queer (LGBTIQ) asmenų lygybės ES strategiją, kurioje inicijuojamas privalomas tos pačios lyties asmenų partnerystės tarpusavio pripažinimas valstybėse narėse.

Atsiliepiant į šią iniciatyvą, 2020 m. gruodžio 10 dieną Nacionalinio žmogaus teisių forumas surengė diskusiją „Kokia žmogaus teisių vieta Lietuvos politikoje?“,  kurioje naujai paskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) atstovė Monika Navickienė užtikrino, jog pritars Stambulo konvencijos ratifikavimui. Ministrės ryžtą palaikė Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Milda Ališauskienė, kurios nuomone, Stambulo konvencija buvo Lietuvos bilietas į Europos Tarybą ir į Europos Sąjungą. Šiai pritarė Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, LGBT aktyvistas Tomas Vytautas Raskevičius, kurio nuomone, politikams trūksta ryžto priimti nepopuliarius, bet reikalingus sprendimus. O pastarojo išsakytą požiūrį parėmė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Liutauras Gudžinskas, pasak kurio,  Stambulo konvencija užtikrina žmogaus teisių plėtrą, o siekdamas išpūsti jos reikšmę   pridūrė, jog šios konvencijos ratifikavimas yra svarbi šalies saugumo strategijos dalis apsisaugant nuo Rytų kaimynų agresijos.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad pastangos Lietuvos nacionalinį saugumą sieti su neokomunistinės totalitarinės genderizmo ideologijos primetimu šalies visuomenei ir valstybei kelia nuostabą ir vertintinos kaip primityvi genderizmo propaganda.

Atkreipiame dėmesį, kad Seimo patvirtintoje Nacionalinio saugumo strategijoje nėra nė užuominos į šią konvenciją, o tarp svarbiausių grėsmių nacionaliniam saugumui akcentuojamos socialinė ir regioninė atskirtis, skurdas – socialinės atskirties didėjimas tarp regionų bei aukštas atskirų socialinių grupių skurdo lygis (14,10). Suprantama, kylant naujoms grėsmėms saugumo strategija turi būti atnaujinama. Tačiau Nacionalinio žmogaus teisių forumo deklaruojamos vertybės (tinklalapis https://nztf.lt/ ), kurias daugiausia reprezentuoja LGBT aktyvistai ir lygių galimybių bei lyčių lygybės ideologizuoti ,,ekspertai“, ne tik nestiprina nacionalinio saugumo, bet kelia jam tiesioginę  grėsmę.  Ši genderistinio judėjimo aktyvistų ir ideologų  grupė, palyginti su kitomis organizacijomis, disponuoja didžiuliais materialiais resursais, tačiau turtinės nelygybės, skurdo ir socialinės atskirties klausimai jai nerūpi. Ši specifinė asmenų grupė labiausiai angažuota lyčių lygybės ar lyties tapatybės ir lyčių įvairovės klausimais. Todėl, turint galvoje, kad ypač didelius ateities planus dėl lyčių lygybės ir lyties keitimo puoselėja Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, neturėjo kilti  abejonių, kad naujoji Seimo valdančioji dauguma dabar ryžtingai spartins Stambulo konvencijos ratifikavimą. Jų pozicijas stiprina Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos ne kartą išsakyta pozicija ir jos profesinė patirtis  lyčių lygybės ir lyties keitimo klausimų srityje.

Ir štai, prasidėjus 2021-siems metams Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pranešė, jog pavasario sesijoje Seimui  teiks svarstyti atnaujintą Stambulo konvencijos įstatymo projektą, t. y. sieks, kad Seimas ratifikuotų Stambulo konvenciją. Tokiu būdu TS-LKD narė ministrė M. Navickienė sąžiningai ketina įvykdyti TS-LKD partijos nepagarsintus pažadus visam laikui iš savo programos ištrinti krikščioniškąsias nuostatas ir vertybes, nutraukti valdžiai pabodusias visuomenės diskusijas dėl konstitucinės šeimos apsaugos (šeima kuriama laisvu vyro ir moters susitarimu), skubant įtvirtinti šalies teisinėje sistemoje daugybę  žmogaus lyčių. Tokią viltį, portalo delfi.lt teigimu, nuosekliai puoselėjo buvusi prezidentė D. Grybauskaitė ir tam unisonu pritaria Seimo kontrolierius  A. Normantas, kuris tyrimais neva nustatė, jog pagalba smurto aukoms yra neprieinama, o Stambulo konvencija gali ne tik suteikti pagalbą, bet ir išspręsti visas Lietuvos socialines problemas – skurdą, socialinę atskirtį, nedarbą ir su tuo susijusį masinį girtavimą bei alkoholizmą – būtent tariamai pašalinti priežastis, kurios gimdo smurtą artimoje aplinkoje ir dėl kurių moterims reikia tokios pagalbos.

Nacionalinis susivienijimas primena, kad Lietuvos vardu Stambulo konvenciją 2013 metais pasirašė sovietmečiu pasižymėjęs komunistiškai auklėjant jaunimą buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Jos ratifikavimu aktyviai rūpinosi Lietuvos socialdemokratų ir Lietuvos liberalų partijos bei įvairiausias „išlaisvinimo“ idėjas, tarp jų ir genderizmą, propaguojančios nevyriausybinės organizacijos (Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Žmogaus teisių centras ir kt.). Šių „išlaisvintojų“ gretas gausiai papildė TS-LKD partijos nariai, tariamai atstovaujantys konservatyvių pažiūrų rinkėjams ir oficialiai save skelbiantys krikščioniškų vertybių saugotojais bei  nacionalinių tradicijų puoselėtojais.

Pažymėtina, kad ankstesnių kadencijų Seimo nariams pakako teisinės nuovokos suprasti, kad šios konvencijos ratifikuoti negalima. Pirmiausia todėl, kad Stambulo konvencija, dar vadinama Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo,  savo turiniu yra skirta ne moterims nuo smurto apsaugoti, o keisti visuomenės sąmonę, taip pat įtvirtinti teisinius mechanizmus, įgalinančius valdžios institucijas savavališkai, pasitelkus visą iš sovietmečio laikų pažįstamą atviros ir paslėptos moralinės, psichologinės, ideologinės-propagandinės, o galiausiais politinės ir teisinės prievartos priemonių arsenalą ,,perauklėti“ visą visuomenę pagal naujosios totalitarinės ideologijos kanonus ir iš pagrindų pertvarkyti  šimtmečiais besiformavusias ir laiko patikrinimą išlaikiusias Tautos ir absoliučios daugumos šalies piliečių pripažįstamas ir gerbiamas  fundamentaliausias dvasines ir moralines žmoniškumo normas.

1. Dėl socialinės lyties (gender) politinio konstrukto Stambulo konvencijos 3 straipsnyje vyro ir moters lygybė reiškia visišką vyro ir moters socialinių vaidmenų sutapatinimą, taip pat atsisakymą biologinės lyčių diferenciacijos principo, aiškinant vyro ir moters socialinius vaidmenis. Nors konvencijos teksto, kurį pristato Europos Sąjungos taryba (Tarpinstitucinė byla: 2016/0063 (NLE) 1 straipsnyje pamatiniu konvencijos tikslu paskelbiamas iš pažiūros didingas politinis siekis prisidėti prie visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo ir skatinti realią moterų ir vyrų lygybę, be kita ko, įgalinant moteris, tačiau konvencijos 3 straipsnio originaliame angliškame tekste smurtas prieš moteris suprantamas ne kaip biologiškai skirtingų vyro ir moters harmoningų privačių ir socialinių santykių griovimas, o kaip visuomenėse dominuojančių vyro ir moters socialinių vaidmenų klaidingų ir represyvių stereotipų nulemtas ir socialinės lyties pagrindu atsirandantis smurtas (gender‐based violence). Taip pat keliamas reikalavimas valstybėms  konstruoti tokius vyro ir moters socialinių vaidmenų modelius, kurie būtų vienodai būdingi tiek vyrams, tiek ir moterims (appropriate for women and men), y. mėginama įpareigoti Europos Sąjungos tautas, valstybes ir visuomenes teisiškai pripažinti ir įstatymuose įtvirtinti absurdišką ir nusikalstamą genderizmo ideologijos dogmą, kad šiuolaikinio mokslo kruopščiai tirti ir plačiai atskleisti objektyvūs fiziniai ir psichologiniai skirtumai tarp vyro ir moters biologinių lyčių ne tik yra visiškai nereikšmingi, bet faktiškai net priversti pripažinti, jog jie yra tik tariami ir iš tikrųjų neegzistuoja.
2. Konvencijos 4 straipsnis įpareigoja valstybę prisiimti įsipareigojimus nediskriminuoti asmens dėl „socialinės lyties“ (gender), „seksualinė orientacijos“, „socialinės lyties tapatybės“ (gender identity) arba kito socialinio statuso. Tai reiškia, kad ratifikavus Stambulo konvenciją, Lietuvos valstybė privalės ne tik imperatyviai pripažinti vienos lyties asmenų teisę kurti šeimą ar netgi tuoktis, bet ir, kaip neliečiamą vertybę, į Konstituciją privalės įtraukti socialinės lyties konstruktą, įgalinanti deklaruoti ne dvi, kaip iki šiol, o  kelias ar net keliasdešimt žmogaus lyčių (tokia patirtis yra kai kuriose JAV valstijose, Kanadoje ir kitur). Ši neįprasta teisės norma, jeigu bus įtvirtinta, suponuos valstybės pareigą teisės aktuose nustatyti pasekmes asmenims, „smurtaujantiems“ dėl asmens socialinės lyties ir lyties tapatybės, kurią sukels lyčių įvairovė.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio antra ir trečia dalis socialinius visuomenės narių vaidmenis aiškiai sieja su lyčių biologinės diferenciacijos principu, t. y. su vyro ir moters santuoka, su motinyste ir tėvyste. Konstitucijos 38 straipsnio trečia dalis akivaizdžiai nenumato vienos lyties asmenų santuokos, o ketvirta dalis akivaizdžiai nenumato ne tik vienos lyties, bet ir skirtingų lyčių partnerystės valstybinės registracijos. Valstybė registruoja tik santuoką, gimimą ir mirtį. Taigi Lietuvoje Stambulo konvencijos ratifikavimas gali būti teisėtas, tik prieš tai pakeitus ir papildžius Konstitucijos 38 ir kitus straipsnius taip, kad Lietuvos konstitucinėje vertybių skalėje atsirastų vietos neutraliai lyčiai ar vienos lyties asmenų santuokoms bei registruotai partnerystei.

4. Jei Stambulo konvencijos vienintelis ir pagrindinis tikslas būtų moters apsauga nuo smurto, tai dėl šios apsaugos ir dabar Lietuvoje galioja LR Lygių galimybių įstatymas, LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, Baudžiamojo kodekso nuostatos ir kt., įgalinančios kovoti su smurtu prieš moteris bei užtikrinti smurto prevenciją. Todėl įtvirtinus teisinėje sistemoje lyčių daugetą, valstybėje pirmiausia bus ginamos ne moterų, o gėjų, lesbiečių, transvestitų ir kitų dėl lyties tapatybės neapsisprendusių visuomenės grupių teisės, t. y. asmenų, kurie turi daugiausia problemų dėl lyties tapatybės. Todėl sąžininga būtų neklaidinti visuomenės ir įvardinti tikruosius Stambulo konvencijos tikslus.

5. Konvencijos siekius atskleidžia 11 straipsnis, įpareigojantis valstybę remti socialiai konstruojamų vaidmenų mokslinius tyrimus, susijusius su socialinės lyties sampratos įtvirtinimu. Konvencijos 12 straipsnis įpareigoja skatinti vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio modelio pokyčius siekiant išnaikinti prietarus, papročius, tradicijas bei visą kitą praktiką, grindžiamą tariamai stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis, įtraukti į formaliojo švietimo ir mokymo programas socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės ar kito statuso aspektus. Tai reiškia, kad ratifikavus konvenciją, tradicinio požiūrio į vyrus ir moteris, kaip nepageidautinų papročių ir tradicijų, naikinimas  taps kertiniu valstybės ir valdžios uždaviniu, kuris visiškai nedera su lietuvių Tautos ir Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų nacionalinių, kultūrinių, istorinių ir dvasinių vertybių puoselėjimu.

6. Minėtas uždavinys nedera ir su demokratijos samprata bei asmens pažiūrų ir įsitikinimų laisve. Jis nedera su konstitucine piliečių teise nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (Konstitucijos 26 straipsnis), nes valstybė, nepažeisdama piliečių konstitucinių teisių, negali įtvirtinti jiems prievolės mokytis ir nagrinėti socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės ar kito statuso aspektus.
   

7. Seimo valdančioji dauguma gali mėginti pakeisti šalies Konstituciją, kurią Tauta priėmė referendumu, nors dar neaišku, kokiu būdu ji tai gali padaryti, ir, apskritai, ar Konstitucija bus keičiama. Tačiau akivaizdu, kad Seimui ratifikavus minėtą konvenciją be aiškiai išreikštos Tautos valios referendume, visuomenei bus pademonstruota, jog nebegalioja konstitucinė piliečių teisė svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus spręsti referendumu (Konstitucijos 9 straipsnis). Todėl tikėtina, kad siekdama išlaikyti bent dekoratyvų veiksmų konstitucingumą, Seimo valdančioji dauguma gali kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), kuris, kaip įprasta, gali išaiškinti, kad šalies Konstitucijos normos absoliučiai atitinka neokomunistinės ideologijos reikalavimams, kad būtent tokias nuostatas ir parengė Konstitucijos kūrėjai, o piliečiams pagal jas privaloma keisti savo pažiūras ir įsitikinimus vienintele „teisinga“ liberalkomunistinės ideologijos propaguojama linkme.
8. Tikėtina, kad KT gali nurodyti, jog privalomas vaikų mokymas mokyklose apie keliasdešimt žmogaus lyčių ir galimybė jas laisvai rinktis neprieštarauja tėvų ir globėjų teisei auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
9. Tokiame „išaiškinime“ gali atsirasti imperatyvių nuorodų, kad tokios normos neprieštarauja religijos laisvei, o specifinis asmenų poreikis lyčių įvairovei – krikščioniškam mokymui apie vyro ir moters pareigas šeimai ir visuomenei.
10. Gali būti išaiškinta, kad Konvencijos normos negriauna konstitucinių šeimos kūrimo teisinių pagrindų, nustatančių, kad santuoka sudaroma vyro ir moters laisvu susitarimu (Konstitucijos 38 str.), kadangi šeima yra neutrali lyčiai (tai KT jau išaiškino 2019 m sausio 11 d. nutarime), kas reiškia, jog net nepakeitus teisės aktų ir Konstitucijos, šeimas teisiškai galės registruoti ir tos pačios lyties poros, nes asmenys yra laisvi pasirinkti lytį (reikalui esant vyras gali tapti moterimi ir atvirkščiai), o lyties tapatybe nebus leidžiama abejoti, nes apie tokias įžeidžiančias abejones (emocinį ar psichologinį smurtą dėl lyties tapatybės) bus privaloma pranešti teisėtvarkos institucijoms (Konvencijos 27 str.), o pastarosios abejojantiems asmenims privalės taikyti baudžiamąsias ar kitokias teisines sankcijas už priešiškumą lyties tapatybei (Konvencijos 40 str.).

 

Nacionalinis susivienijimas kreipiasi į visuomenę dėl šių galimų pražūtingų „išlaisvintojų“ veiksmų  Lietuvos valstybei:

 

• ratifikavus Konvenciją, didžiausias valstybės dėmesys būtų skiriamas ne prigimtinei (tradicinei) šeimai, o seksualinių mažumų gyvenimo kokybei gerinti, mažinant materialinę valstybės paramą vienoms ir didinant kitoms;
• lyčių daugeto intervencija į šalies teisinę sistemą neišvengiamai paveiks šalies demografinę būklę – skatins naujų šeimos formų atsiradimą bei poligamiją, nes, anot KT, „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“ (KT 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas);
• skatins prigimtinės šeimos instituto degradavimą, dėl ko sparčiai daugės vaikų be tėvų, vienišų tėvų ir motinų;
• valstybės paramos prigimtinei šeimas mažinimas lems vaikų gimstamumo mažėjimą, kuris ir šiuo metu nebeužtikrina kartų kaitos;
• tuštėjančiuose Lietuvos miestuose ir kaimuose apsigyvens į Europos valstybes plūstantys imigrantai iš trečiųjų šalių, bloginsiantys vietinių gyventojų ekonomines ir socialines sąlygas (imigrantams išlaikyti skiriami vietinių gyventojų mokesčiai);
• masinė imigracija neišvengiamai pakeis lietuvių tautos gyvenimo būdą, naikins šimtmečiais puoselėtas nacionalines tradicijas, išstums lietuvių kalbą ir kultūrą, versdama Lietuvos kraštą perėjūnų teritorija;
• Konvencija radikaliai pakeis piliečių teises, eliminuodama įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, bus skatinami piliečių įskundimai (taip buvo sovietmečiu), nes kiekvienas asmuo privalės pranešti kompetentingoms organizacijoms arba institucijoms apie bet kokias apraiškas emocinio ar psichologinio smurto, kurį sunkiausia apibūdinti (Konvencijos 27 str.);
• dėl skatinamų įskundimų šalyje padaugės nusikaltimų, kuriems užkardyti bus pasitelktos valstybės represinės struktūros;
• bus taikomas baudžiamasis persekiojimas remiantis vien gautu skundu (aukos pareiškimu). Valstybės institucijos privalės tęsti persekiojimo procesą, tarp jų ir baudžiamąjį persekiojimą, net tuo atveju, jei skundėjas (auka) atsiimtų savo skundą. Taigi skundėjo ir skundžiamojo susitaikymas nebepriklausys nuo šalių valios (Konvencijos 55 straipsnis pavadinimu Ex parte ir ex officio);
• Lietuvos teismai bus saistomi su kitų valstybių teismų praktika, todėl priimdami nuosprendžius jie privalės atsižvelgti į kitose šalyse priimtus ir įsiteisėjusius nuosprendžius (Konvencijos 47 str.);
• „Neapykantos kalba“, kurią bus siekiama įtvirtinti įstatymu, draus piliečiams garsiai reikšti abejones ne vien kito asmens lyties tapatybe, bet ir siauros asmenų grupės pažiūrų teisingumu, nes viešas priešinimasis išlaisvinimo ideologinėms nuostatoms („išlaisvintojams“) bus suprantamas ir vertinamas kaip neapykantos nusikaltimas, nukreiptas prieš minėtos grupės asmenis, o už neapykantos kalbą, kaip ir lyčių įvairovės nepripažinimą, tokiems asmenims grės baudžiamasis persekiojimas (ES lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių, interseksualių ir queer (LGBTIQ) asmenų lygybės strategiją);
• cenzūruojama žiniasklaida, viešas piliečių elgesys ir maldos namų veikla, suvaržyta tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus ir kt.

Kopijos siunčiamos:

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai