Ilgai lauktas Sausio 13-osios 30-metis praėjo taip tyliai, lyg nebūtų, ko ir atsiminti: be didelių valstybinių renginių ir garbės sargybų. Norintys galėjo nebent pažiūrėti politikų iš anksto įrašytas sveikinimo kalbas. O neturintys interneto ar nemokantys juo naudotis kiekvienas savo namuose po vieną mintyse vėl išgyveno tų dienų emocijas, vartė nuotraukas ir svarstė, kaip mūsų Tauta pasikeitė per šį laiką. „Vakaro žinių” kalbintas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, tuo metu išrinktas LR Vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojo pareigoms, Zigmas Vaišvila sako, kad, matant tikrąją laisvės realybę, Sausio 13-osios proga nė šnekėti nesinori.
– Simboliška, kad švęsdami laisvės trisdešimtmetį, šiandien esame uždaryti savo namuose, apribotas mūsų judėjimas ir tam nereikia jokio okupanto?
– Galiu tik pritarti. Galvojant apie šį dirbtinai sukurtą chaosą, kyla koktumo jausmas. Matant tai, kas vyksta, Sausio 13-osios proga šiemet nesinori nieko sakyti… Galvoju, kaip visi šie veikėjai, kurie dešimtmečius valdo Lietuvą, elgtųsi pastatyti akistaton su 1991 m. sausio įvykiuose žuvusių ir sužalotų žmonių artimaisiais. Ne minėjimuose, o žmogiškame pokalbyje. Ką valdžios veikėjai galėtų šiems žmonėms pasakyti ir kaip paaiškintų tai, kas dabar vyksta ir kaip mes dabar gyvename?.. Panašu, kad gyvename skirtinguose pasauliuose. Pasimaivymas prieš rinkimus yra tik pasimaivymas. Bet Tautai, akivaizdu, nėra ką pasakyti.
Tą gerai iliustruoja 1964 m. Raimondo Vabalo filmas „Marš, marš, tra-ta-ta!” apie amžinai besikivirčijančių šalių Centijos ir Grošijos santykius. Galima žiūrėti ir kikenti, bet galima stebėti tą filmą ir kraupti, matant, kaip ten vaizduojama tai, kas šiandien vyksta mūsų realybėje…
Esame uždaryti, kad nebendrautume ir nediskutuotume, socialiniuose tinkluose naujienų portalai sprendžia, kas rašo tiesą, o kas – meluoja. Pastaruoju metu mano paties anketos lankomumas krito apie šimtą kartų. Įtariu, tai reiškia, kad yra pritaikyti kažkokie algoritmai.
Visa tai veda prie to, kad nebėra nuoširdumo, tikrumo, vėl gyvename cenzūros sąlygomis. Sekamas mūsų gyvenimas, žlugdomas pragyvenimas, uždarinėjamas verslas, griaunama sveikatos sistema ir viskas „sukariama ant pandemijos”. Nežinau, ar valdžios atstovai supranta, ką daro, ar jie gyvena savo iliuzijų pasaulyje…
– Priespaudai jau nebereikia tankų ir ginklų?
– Mus valdo per baimę. Mūsų valdžia mus gąsdina karo policija, paskutinės laisvos žiniasklaidos uždarymu, pradedama reguliuoti viešoji erdvė. Plečiami poligonai, perkami tankai. Žmonės gąsdinami. Ar mes nepasimokėme iš savo istorijos, kai kariškiai nuvertė prezidentą Kazį Grinių jo gimtadienio dieną. Dėl ko? Nes jis norėjo mažinti karines išlaidas. Argi šiandien mes neiname panašiu keliu?
Matome, kaip mūsų valdžios atstovai puikuojasi prie karinės technikos, buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė pozuodavo prie svetimų tankų, dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda į mus žiūri iš nuotraukų per kulkosvaidžio taikiklio skylutę. Tai yra kraupios paralelės, nuolatinis psichologinis visuomenės veikimas, siunčiantis žinią, kad valdžia yra aukščiau ir ji daug galingesnė. Konstitucijai vietos čia nebelieka, matyt, ją greitai reikės išmesti. Nes teisė šiandien, matome, nebegalioja – nei nacionalinė, nei tarptautiniai valstybių susitariami.
– Iš išsvajotos laisvės šiandien liko tik iliuzija?
– Tai tik parodomoji laisvė ir demokratija, reikalinga tam tikrų progų metu. Mes varomi į internetą, mums liepiama pamiršti grynus pinigus, kad net finansiškai būtume priklausomi nuo valdžios sprendimų. Valstybė barsto trupinius žmonėms, verslui, žiniasklaidai, o pati skolinasi ir taip yra valdoma kitų valstybių spausdinamais pseudopinigais. Taip tarsi užprogramuojamas valstybių pavergimas. Tik jau daug šiuolaikiškesniais būdais, nei anksčiau, ir nenaudojant ginklų.
– Kaip išsivaduosime šį kartą?
– Sausio 13-oji baigėsi Tautos pergale, tikiuosi, kad ir šį kartą taip nutiks. Manau, dar sulauksime kokio panašaus, svarbaus įvykio. Taip, ir šiandien skaičiuojame aukas, bet, akivaizdu, kad visas pasaulis atsibunda nuo pseudopandemijos. Matome, kaip pyksta viso to kūrėjai, slepiama statistika. O tai rodo silpnumą ir baimę.
Gal greitai sulauksime komendanto valandos su nepaprastąja padėtimi, kai atsiras įgaliotiniai, kuriems turėtume paklusti, kaip tai numato Nepaprastosios padėties įstatymas, kurį pakeitė buvusi valdžia. O naujasis Seimas, įstatymą „patobulino” numatydamas, kad nepaprastosios padėties metu šalyje negali veikti valstybės kontrolė. Jau per karantiną dalino pinigus, kaip nori, o nepaprastosios padėties metu neveiktų net valstybės kontrolė. Galima daryti, ką tik valdžia sugalvos.
– Seime pritarta rezoliucijai, kurioje Nepriklausomybės gynėjai liko pamiršti. Papildoma išeiginė mūsų politikams atrodo svarbesnis reikalas?
– Visi pamiršta, dėl ko iš viso buvo Sausio 13-osios įvykiai – dėl mūsų valstybės pripažinimo. Dabar tais naujais įstatymų projektais ir rezoliucijomis mes tik kiršiname žmones, skaldome į gynėjus ir ne gynėjus. Kaip tai buvo padaryta su Sausio 13-osios medaliu, kurį „pagimdė“ Vytautas Landsbergis. Tuomet aš sakiau, kad reikia stabdyti šią iniciatyvą, nes suskaldysime žmones. Kas gali atrinkti, kas ir ką tuo metu darė taip, kad neliktų jokių priekaištų, neliktų pamirštų? Negalima taip neatsakingai elgtis. Todėl ir turime tiek daug nesusipratimų su Sausio 13-osios medaliais.
Vakar vienas žmogus pasakojo apie savo mamą. Jo mama tuo metu dirbo meistre Utenos mėsos kombinate. Tomis dienomis šeima mamos beveik nematė, nes ji turėjo organizuoti darbą taip, kad būtų nesustojamai tiekiamas maistas į Vilnių. Juk kiekvieną dieną iš įvairių miestų buvo vežami žmonės, organizuojamas transportas.
Aš ir pats tik po daugybės metų sužinojau, kad mano paties mama tuomet kiekvieną dieną autobusu važiuodavo į Vilnių, būdavo prie Aukščiausiosios Tarybos, o vakare važiuodavo atgal. Ir taip kiekvieną dieną – tiek iki Sausio 13-osios, tiek po jos. Ji man to net nesakė. Kai jos tada paklausė, ar susitiko su manimi, savo sūnumi, ji sakė: „Nenoriu trukdyti, jis daug darbo turi.” Ir prisipažino, kad jai taip ramiau – nuvažiuoja, pabudi prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir grįžta. Ar tokie žmonės nenusipelnė medalių? Ir kiek jų yra, tik mes nežinome…
– Kaip vertinate V.Landsbergio išsakytą idėją, kad Sausio įvykiams tirti reikėtų kurti nepriklausomą instituciją?
– Gal pradėkime nuo kolaborantų? Kodėl jiems panaikinti įtarimai? Turiu patvirtinimą raštu. Neva todėl, kad jie patys nešaudė. Bet ir Burokevičius pats nešaudė.
V.Landsbergi, grąžink sausio 8 ir 13 d. Aukščiausiosios Tarybos Valstybinių komisijų medžiagą, jeigu nesi visiškas bailys. Pats norėjai sausio 13 d. pabėgti iš Lietuvos. Tada aš sakiau, kad Maksva tik to ir laukia. O dabar, norėjęs pabėgti didvyris, drįsta sakyti, kad kažkas blogai tiriama.
Tai kad Grinius buvo komunistas. Kas norėtų paneigti?
tokia nuotaika tais laikais vyravo vyriausybėje nuo pat lauko durų (dabar ten URM-ja). Nežiūrint visos įtampos, nežinios, kas rytoj, ar netrukus gali įvykti, todėl įėjimas smėlio maišais užbarikaduotas ir kita gynyba pasirūpinta. Praveri duris, ir net tada, kai neini į kažkieno kabinetą, o čia pat turi palaukti, kol sekretorė, ar kas kitas nusileis, tiek budintieji prie durų, tiek atskubanti sekretorė – visų veidai draugiški, malonūs. Nieko bendro su dabartinių načalnykų sukurta atmosfera.