V. Juraitis. Napaleonas Kitkauskas: Pastatai turi savo istorijas, o mums svarbu išsaugoti tiesą

Gerai pamenu, kai šventėme, pažymėjome Napaleono Kitkausko 80-metį, buvo gražus renginys Vilniaus rotušėje, buvo daug gražių žodžių ir įvertinimų sukaktuvininkui. Džiaugėmės, kad turime šalia tokį žmogų, nuosekliai ir kantriai dirbantį Lietuvos ir  Mažosios Lietuvos, mūsų kultūros labui. Metų tarpsnis ir tos dienos prabėgo kaip viena akimirka. Ir šiandien vėl pažymime sukaktį. Tik dar garbingesnę – 90. Tačiau COVID 19 mums apriboja bendravimą.

Pagalvojau, kodėl mes gerbiame, vertiname ir branginame šį žmogų? Pirmiausia gal būt  dėl jo išminties, santūrumo, nekonfilktiškumo ir subebėjimo nuosekliai, kantriai siekti tikslo. Ir čia, turbūt ne ne paskutinėje vietoje yra (aukštaitis „nuo Utenąs“) sukaktuvininko būdo bruožai, lietuvio, patyrusio įvairias priespaudas ir išmokusio išgyventi, genetinė tėvų ir senelių linija ir šeimos vertybinės nuostatos. Visa tai, kas yra gera, su kaupu turi Napaleonas Kitkauskas.

Kiekviena Napalio (taip jį vadina vyresnieji kolegos) biografijos eilutė išraiškingai byloja apie save.

Nevardinsiu jų visų, bet svarbu yra gauti pagrindai jaunystėje. O mokslų ir žinių siekį Napaleonas išsiugdė, kaip pats pažymi, Utenos „Saulės“ gimnazijoje. O toliau kelias nuo šiaudinės ir skiedrų pastogės ir šulinio su svirtimi… driekėsi ilgai ir toli.

Išvardinsiu tik pačius svarbiausius faktus, o ir jų yra daug.

Jis Lietuvos architektas restauratorius, inžinierius statybininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras, Nacionalinės kultūros ir meno apdovanojimo laimėtojas, pelnęs valstybės ordinų, apdovanojimų.

Sunkūs išbandymai jį pasitiko jau moksleivio suole. 1947 m. jis su kitais moksleiviais suimtas sovietų NKVD, nuteistas 10 m. ir kalintas Mordovijos lageryje. 1954 m. grįžo į Lietuvą. 1960 m. baigė Kauno politechnikos institutą.

Gyvenimą paskyrė pastatų restauravimui, atsatymui, dirbo įvariosiose šio profilio įstaigose. Tarp jų 23 metus Paminklų konservavimo institute. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ Architektūros tyrimų skyriaus vadovas.

Suprojektavo Žemutinės pilies Naujojo arsenalo (su S. Lasavicku) ir Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos (su A. Brusoku, A. Švabauskiene) konstrukcines dalis, K. Donelaičio memorialą Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose (Kaliningrado sritis), vadovavo Vilniaus arkikatedros tyrimams, jos remonto darbams bei Biržų pilies tilto restauravimo darbams. Vadovo Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių liekanų architektūros tyrimams. Paskelbė tyrimų medžiagą apie Vilniaus arkikatedrą (jos konservavimą). Buvo Lietuvos valdovų atstatymo projekto mokslinis vadovas.

Iš šių daugybės N. Kitkausko darbų plejados reikėtų išskirti du:

Tai K. Donelaičio bažnyčios Tolminkiemyje ir Valdovų rūmų Vilniuje atstatymai.

Prisiminsime, kad iš pradžių Tolminkiemio bažnyčios atstatymo tyrinėjimus vykdė  taletinigas, prie daug pilių atstymų prisidėjęs architektas Sigitas Lasavickas (suvalkietis, kilęs iš Kalvarijos), bet būdamas jautraus, nekantraus ir konfliktiško būdo ypač bendraujant su valdžios atstovais, darbo toliau negalėjo tęsti. O ilgaliakiam darbui reikalinga kantrybė, atkaklumas, tvirti nepalaužiami įsitikinimai ir diplomatiškumas. Ėmęs tęsti šį darbą Napoleonas Kitkauskas jį sėkmingai įvykdė iki galo. Taip pat dirbdamas prie šio projekto sukaktuvininkas ir aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, tapo K. Donelaičio draugijos įkūrėju ir ilgamečiu vadovu.

Kai kilo sumanymas atstatyti Valdovų rūmus, prisimename buvo daug kritikuojančių rūmų atsatymo sumanymą, prisidengiamt didelėmis išlaidomis ir abjonėmis dėl tikrovišklumo, autentioškumo. Ar tai nebuvo siekiai nuslopinti patriotų norą atstatyti  Lietuvos valstybingumo simbolį laisvėjančiame pasaulyje? Beje, draugija „Pilis“ vienareikšmiškai ir aktyvai gynė rūmų atstatymo sumanymą.

Buvusi kultūros ministrė Roma Žakaitienė prisimena, į viena iš posėdžių atėjo prezidentas Algirdas Brazauskas ir pasakė: „baikime diskusijas ir plepalus. Valdovų rūmai bus“.

Tuomet visos pelės nutilo ir pasislėpė po šluota, aprimo ir diskusijos, siūlymai sukurti  vaizdinę rūmų apgaulę iš poržektorių šviesų lyg ir aprimo.

Prezidentas, vėliau premjero pareigas ėjęs A. Brazauskas (AMB), tarsi norėdamas įamžinti ir savo vardą, rūmų atstatymui pasirinko patikimą komandą. Viena iš asmenybių buvo statybininkas Algirdas Vapšys (aukštaitis nuo Zarasų), kurio biografijoje tarp daugelio statinių buvo ir Lietuvos operos ir baleto teatro rūmai.

Valdovų rūmų paramos fondo valdybai nuo pat jo įkūrimo priklausantis ir jau beveik dešimtmetį fondui vadovaujantis Algirdas Vapšys neslepia, dviprasmiška visuomenės nuomonė apie rūmus jam nėra maloni: „Man skauda dėl tokio visuomenės nusistatymo, visiems dalyvavusiems atkūrimo veikloje skauda. Apšaukė vagimis (buvo įtariamas, kad lėšas neteisėtai naudoja A. Brazausko brolis, statybos įmonės vadovas), tikrino, kai nieko nerado – net atsiprašyti nesugebėjo. O tie, kas garsiausiai šaukė, kad kojos į Valdovų rūmus nekels, visuose renginiuose šiandien lankosi.“

A. Vapšio nuomone priešiškumas, kurio sulaukė Valdovų rūmų atkūrimo projektas, politinis: „Ne tas sumanytojas statyti pradėjo.“

Lietuvos valdovų atstatymo projekto moksliniu vadovu buvo pakviestas dirbti dr. Napaleonas Kitkauskas.

„Dr. K. N. Kitkauskas dalyvavo rengiant Valdovų rūmų atkūrimo projektą ir nuo 1987 m. vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose išlikusio autento architektūriniams tyrimams, parengė moksliškai pagrįstus ir išsamius šios rezidencijos atkūrimo brėžinius, jo vadovaujama architektų grupė kartu su kitais Valdovų rūmų teritoriją ir šios rezidencijos istoriją tyrinėjusiais žinovais sukaupė neįkainojamą nacionalinės reikšmės radinių rinkinį ir kompleksines žinias, kurios ateityje leis perrašyti arba gerokai pakeisti Lietuvos kultūros, architektūros ir dailės raidos sampratą, istorinę eigą“ – rašoma Valdovų rūmų oficialiame sveikinime sukaktuvininkui.

…Pažįstu aš gerbiamą Napaleoną daug metų. Tačiau artimiau ėmėme bendrauti „Pilies“ draugijos veikloje, kur jis yra aktyvus valdybos narys.

Kai ruošiau spaudai savo fotoalbumą „Nadruva.Donelaičio takais“ užėjau pas gerb. Napaleoną patarimo. Jis maloniai priėmė savo bute, dar buvo gyva ir jo žmona Laima, ištikima bendražygė ir talkininkė. Napaleonas nekubėdamas leidinio maketą atidžiai peržiūrėjo, minutėlę pagalvojęs pateikė pastabas, ko leidinyje trūksta, ką reikia pataisyti.  Nudžiugau, gavęs gerus patarimus, paprastai sunku prisišaukti talkininkus sudominti kitus savais darbais, visi skuba, lekia. O Napaleonas yra kitoks. Jis sakė, kad smuklmenų  kalbant apie Donelaitį nebūna, mano darbeliui buvo atidus ir geranoriškas.

Napaleonas Kitkauskas būdamas ilgametis K. Donelaičio draugijos pirmininkas glaudžiai bendravo su būrų dainiaus giminaičiais užsienyje, sukaupė didelį archyvą paskelbė daug straipsnių K. Donelaičio tema. Iš jo archyvo gavome vokiečių sudarytus Donelaičio giminės medžio apmatus, tai mums su dr. Algirdu Matulevičiumi leido tęsti tiriamąjį darbą, papildyti ir sukurti leidinį „Donelaičių giminės genealoginis medis 1600-1945m.“

Gyvename sudėtingu laikotarpiu, kai keičiasi ne tik geopolitinė padėtis, griūva ir užsidaro  valstybių sienos, bet ir užklupo COVID-19 epidemija. Mažosios Lietuvos tematika besidominčių, dirbančių ir galinčių dirbti šioje srityje nėra daug. Ir vienas svarbiausių ir daugiausiai nuveikusių šioje srityje yra gerbiamas dr. Napaleonas Kitkauskas.