A. Matulevičius. Tarpušvenčio pamąstymai

Laikotarpis tarp šv.Kalėdų ir Naujų Metų visada būdavo lyg nesibaigianti šventė. Šv.Kalėdos, bent  Lietuvoje, daugiau šeimos šventė, o Naujieji – tai linksmybės su draugais. Ir dar, netikėkite prasimanymu, kad sovietiniais metais nešvęsdavome šv.Kalėdų. Bent jau mano jaunystėje – visi švęsdavome. Tiesa, tai nebuvo oficiali šventė.

Deja šiais metais jas švenčiame, ne taip kaip visada. Daug šeimų negalėjo susirinkti prie tradicinio, beje tik pas lietuvius ir lenkus tokio išskirtinio Kūčių stalo. Mūsų ilgaamžę tradiciją pakoregavo kažkoks, net akimi nematomas, virusas. Jis neleis per daug linksmintis ir per Naujųjų sutikimo šventę. Liūdna, kad taip nutiko. Gaila tų, kurie mus paliko. O mus į neviltį varo nežinia kada ir kuo tai baigsis.

Vilties žiburėlis, nors silpnas, bet sužibo. Pirmieji skiepai pasiekė Lietuvą. Tačiau kasdien skelbiamos ligos ir mirčių suvestinės, lyg iš karo fronto, deja optimizmo nesuteikia. Nesuteikia optimizmo ir tai, kad masinis skiepijimas galimai Lietuvą pasieks tik ankstyvą pavasarį. Pesimistas sakys – kaip vėlai, optimistas atsidusęs tars – vis tik geriau nei nieko. Tikrai labai gera šventinė dovana tie skiepai. Niekas nežinome, kiek jie padės, bet mums žmonėms, šiais ilgais vakarais, reikia nors truputėlio Vilties. Jeigu pasiseks, o aš tuo tikiu, tai bus ne tik didžiulis džiaugsmas, bet ir žmonijos mokslo triumfas, kad tai padaryta per tokį neįmanomai trumpą laiką. Tai patvirtins nuostatą, kad žmonės nuoširdžiai ir pasiaukojamai kartu veikdami vis tik daug gali pasiekti.

Suprantama, bet koks dirbtinis žmogaus veiklos suvaržymas mus suerzina. Kai reikia dirbti, veikti, mes dažnai skundžiamės, kad pavargstame, jau atsibodo. Bet jei tik reikia nebedirbti (arba padaryti ilgesnę pauzę), o ypač dar ir bendrauti tik, kaip vienas pažįstamas taikliai pavadino – tolimuoju būdu, pradeda iš visų pakampių lįsti įvairios blogos mintys ir depresinių ligų padaugėja. Dar žiemos nei šiokios nei tokios. Akivaizdžiai klimatas kinta. Ir matomai, ne be mūsų pačių neapgalvotos ir savanaudiškos veiklos. Vis tik, taip norisi baltų švenčių. Baltų ne tik gamtoje, mūsų gyvenimuose, bet ir daugiau pozityvo bei geranoriškumo mūsų bendrystėje.

Kviečiu visus, kurie mane skaitys, susimąstyti dėl tokio akivaizdaus ir paprasto dalyko. O kaip mes, turėdami tokią gražią Tėvynę, su jos nuostabia gamta (žalia, nei per šalta, nei per šilta, o kiek ežerų!…), gan darbščiais ir išradingais žmonėmis, galime prasmingai ir laimingai gyventi? Bet nesugebame… O juk trūksta tik kelių esminių dalykų: pirma – norėti ir pabandyti tartis, o antra – prie dabartinių mokslo ir aukštųjų technologijų suteikiamų galimybių, pradėti palaipsniui keisti labai žmonėms trukdantį charakterio bruožą – gobšumą. Juk ateiname į šį pasaulį nuogi ir taip iš jo išeisime.

Visos problemos prasideda būtent nuo šių dviejų esminių dalykų – nesusitarimo ir gobšumo. Ir jeigu dėl antrojo yra galimas sunkus ir ilgas kelias, nors ne beviltiškas, tai susitarimas – ne tik įmanomas, bet ir išbandytas. Neminėsiu daug valstybių, bet visu pilnumu tai veikia Šveicarijoje. Kai man tarptautinėje konferencijoje teko paklausti jų atstovo: „O kaip jums pasisekė pasiekti, kad Šveicarija daugelyje sričių pirmauja?“ Jis atsakė labai lakoniškai: „Mums pasisekė – SUSITARTI!“ Štai sėkmės receptas.

Bet negi mums lietuviams tai misija neįmanoma? Tikrai tikiu, kad galime. Reikia tik tam pasiryžti, gal net kai kas turėtų paaukoti –  ne pinigus, o aroganciją, kai kas ją galėtų apmažinti arba bent suvaldyti. Imkime, kad ir rinkimus. Juose dalyvauja daug žmonių. Savaime aišku, kad juos laimės tik dalis. Tai gal nereikia laimėtojams tyčiotis iš pralaimėjusių, nes kitą kartą jūs būsite jų vietoje. Tarp kitko, toje pačioje Šveicarijoje, parlamente nėra pozicijos ir opozicijos, visas parlamentas darniai dirba valstybei, kaip ir dažni ten vykstantys referendumai. Tarp kitko, prieš šimtą metų joje gyveno tik 3 milijonai gyventojų, kaip dabar Lietuvoje ir šalis buvo gan atsilikusi. Šiandien jų yra 8 milijonai ir duok Dieve mums tokio pragyvenimo lygio.

Nors nenoriu nieko blogo rašyti apie apie dabartinę valdančiąją daugumą – pasistengsiu nedaryti. Pateiksiu jiems tik kelis nieko nekainuojančius patarimus. Pirmas gal pavėluotas, bet vis tik reikalingas ateičiai. Mane gan sujaudino ir ne tik sujaudino, bet net suglumino pats valdžios perdavimas. Tiesiai pasakysiu – jis buvo piktas. Piktas iš abiejų pusių. Vieni įsižeidė, kad pralaimėjo rinkimus, o kiti gan nesolidžiai visas pandemijos bėdas bandė ir dar kartais bando suversti buvusiems. Nepadarė šio, nepadarė ano ir pan…

Buvusi valdžia darė ir padarė daug naudingo, ką buvo galima padaryti tokioje nežinomoje situacijoje? Lietuva pasirodė nei blogiau nei geriau kaip ženkliai turtingesnės ir didesnės valstybės. Be to būkim teisingi, dabartinė dauguma būdama opozicijoje be kritikos ir trukdymo nelabai prisidėjo prie situacijos suvaldymo. Išvis manau, kad blogas tonas rinktis politinius dividendus, kai žmonės ne tik masiškai serga, bet ir miršta. Čia privalome pamiršti pozicijas, opozicijas ir prisiminti, kad esame tik žmones. Ir kad bet kuriuo momentu galime tapti tais pačiais ligoniais. Lai tai bus rimta pamoka mums visiems. Gal nors ją įsisavinsime.

Taip pat negaliu nepasidalinti su platesne auditorija mintimi, kuri mano supratimu yra ne tiek politinė, kiek egzistencinė. Norint susitarti reikia kažkam pradėti tartis. Atėjusi valdančioji dauguma, bent pradžioje garsiai pareiškė, kad ji veiks tik skaidriai ir pagal moralės principus. Deja, pasakė ir pamiršo. Per patį pandemijos įkarštį, skubos tvarka, Seime pradedami prastuminėti, mano supratimu, net korupcija atsiduodantys įstatymai. Negi šiandien Lietuvoje tokia gera padėtis, kad tokiu sunkiu visai šaliai metu Seimas skuba spręsti klausimus apie narkomaniją ir ypač narkotikų platinimą? Ar ši problema, naujos valdžios supratimu, yra pati svarbiausia valstybei šiuo metu? Kitos išspręstos, liko tik ši. Ir ar ši problema, kaip bandoma ją pateikti tokia nekalta? Iš karto prisipažinsiu, esu už kanapių legalizavimą medicininiams tikslams. Man net keista, kodėl to nepadarė ,,valstiečiai“?

Tačiau po ne visiems suprantamu terminu ,,mažų narkotikų kiekio dekriminalizavimu“, slypi daug viešai neatskleistų dalykų. Visų pirma kalbama apie visus narkotikus. Man specialistai yra aiškinę, kad ypač jauname amžiuje panaudojus sintetinių narkotikų pora dozių jau galima  tapti nuo jų priklausomu.

Ponia ,,Laisvės“ partijos pirmininkė, Seimo narė ir ministrė Aušrinė Armonaitė viešai pareiškė, kad narkomanus reikia gydyti, o ne į kalėjimus sodinti. Gan įdomi mintis. Tai gal paprasčiau jiems tiesiog leisti pasirinkti. Jeigu naudoja narkotikus – lai miršta, o jei mirti nenori – lai nenaudoja. Sakysite nehumaniška, bet ar humaniška tai kas siūloma? Juk ši įstatymo pataisa skirta ne tiek narkomanams, kiek prekeiviams. Jie prekiaudami nesinešioja po kilogramą, o būtent tarp jaunimo platina mažas dozes. Ir jiems ta juokingai maža 100€ bauda, nuo šio labai pelningo verslo, neatbaidys. Be to, garantuotai prasidės spekuliacija – o kas yra mažos dozės (kiekiai)? Tačiau čia jau detalės į kurias turi būti paruošti atsakymai prieš keičiant įstatymą. Deja to padaryta nebuvo, bent viešai.

Prieš keičiant, ne šiaip sau dėl malonumo priimtą įstatymą, pradžioje matomai būtina, kaip minimum:

1) Pasitarti su specialistais, taip pat su NVO, pvz., asociacija ,,Tėvai prieš narkotikus“ ir pan. To padaryta nebuvo.

2) Organizuoti Seime, kad ir nuotoliniu būdu, diskusiją su visuomene ,,už“ ir ,,prieš“. Taip pat kiek žinau nebuvo.

3) Numatyti alternatyvius valstybės institucijų veiksmus, o kas bus daroma, kad narkomanija mažėtų? Žinoma, jeigu autoriai sąžiningai siekia šio tikslo. Dabartinis jų elgesys kelia pagrįstas abejones.

4) Būtinai turėti teigiamą teisėsaugos institucijų tokios iniciatyvos vertinimą ir viešai jį paskelbti.

5) Viešai turi būti paskelbtas antikorupcinis šios iniciatyvos vertinimas, nes kiekvienam teisės aktui jis būtinas.

Manau ženkliai prasmingiau pasielgtų ,,Laisvės“ partijos frakcija Seime ir jai pritariantys, jeigu rimtai  užsiimtų narkotikų naudojimo mažinimo kompleksinių priemonių rengimu ir jų įgyvendinimo mechanizmo sukūrimu. Tai daryti būtina, nes narkomanija Lietuvoje nemažėja. Ir abejotina, kad ji sumažėtų palengvinus jų įsigijimo kelius.

Tai tik vienas pavyzdys, kaip nepasiruošus ir neišdiskutavus galima sugadinti gal ir sąžiningą iniciatyvą. Nors abejotina, kad būtent taip yra. Nes dabartinis elgesys ir nepamatuotas skubotumas mums šnabžda visai ką kita. Tikrai siekiant vykdyti moralią ir skaidrią politiką, vien lozungų negana, tam reikia ir adekvačių veiksmų. Ir taip visame kame. Jeigu taip darysime, gal nors  po truputį ir pradėtume elgtis civilizuotai bei pagarbiai visos bendruomenės atžvilgiu. Nauji dalykai, kaip ir naujas elgesys neatsiranda savaime. Tai turi kažkas pradėti daryti. O kas, jei ne jaunimas? Jie juk dar nesugadinti!?