A. Bajor. Protėvių Ugnies Ratas sujungė baltus

Saulėgrįžos visuotinę apeigą „Protėvių Ugnies Ratas‘‘ ant Šatrijos kalno surengęs visuomeninis judėjimas „Žemaičių rokunda“ džiaugėsi , kad taip palankiai ir gausiai buvo atsiliepta į kvietimą apsijungti Ugnimi.

Baltų – aisčių papročių ir tikėjimo puoselėtojai sutartu metu, pagal tiksliai apskaičiuotą astronominį laiką, gruodžio 21 dieną, 12. 02 val. pusei valandos apsijungė į protėvių Ugnies ratą. Šiame apsijungime dalyvavo daugiau nei 50-yje vietų degusios gyvos Ugnys bei liepsnelės žvakėse ne tik Lietuvoje, Latvijoje (apeigą atliko „Dievturių“ ir „Virgulininkų“ bendruomenių nariai), bet ir lietuvių etninėse žemėse Lenkijoje bei Baltarusijoje (gudų bendruomenė „Svajksta“). Lenkijoje gyvenantys Prūsos atstovai Saulius-Klakis ir Petras-Prattenis, Ožkiniuose įkūręs prūsų-jotvingių gyvenvietę parašė štai tokį atsiliepimą: „Prūsai, tiek pogrindyje, tiek viešumoje su dideliu džiaugsmu ir pagarba atsiliepė į Protėvių Ugnies Rato sąšauką-krivūlę.

Apsijungimas Ugnimi vyko daugelyje vietų prūsų ir jotvingių žemėse, dabartinės Lenkijos administracinėje dalyje. Prūsai nuoširdžiai dėkoja ir užtikrina tolimesnį savo dalyvavimą“.

Viešą apeigą ant Šatrijos kalno buvo numatyta tiesiogiai rodyti veidaknygės (feisbuko) paskiroje. Tačiau, dėl įvairių trukdžių, to padaryti nepavyko.

Amžina Ugnis, kuri ketvirti metai gyvai dega šalia Šatrijos esančiame Raudonkalnio ugnume, Ugnies sergėtojos buvo atnešta ant Šatrijos kalno. Apeiga prasidėjo amžinos-šventos Ugnies deivės Gabijos pagerbimu, pamaitinant Ugnį druska. Pirmiausia buvo dėkojama protėviams už jų narsiai apgintą ir mums paliktą gimtąją žemę, kalbą, papročius bei tikėjimą. Jiems buvo nulieta ant žemės midaus. Ypatinga padėka buvo išreikšta Anapilin iškeliavusiems Kriviui Jonui-Jauniui Trinkūnui ir Žemaitijos garbės kriviui Adolfui-Aduliui Gedvilui. Daugumai senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjų jie buvo gerai pažįstami ir įtakojo jų dvasinį kelią, įkvėpė, skatino tęsti protėvių aisčių tikėjimą. Taip pat midaus buvo nuliejama į pačią Ugnį, kreipiantis į visus senuosius baltų dievus, paminint Perkūno, Laimos ir Žemynos vardus.

Po to vyko apsijungimas Protėvių Ugnies Ratu. Tai buvo tylus, apsijungimas mintimis su kitose vietose degančiomis Ugnimis. Buvo išankstinis susitarimas, kad bendrai mintys būtų nukreiptos į protėvių pagerbimą, amžinos protėvių Ugnies atkūrimo sklaidą. Buvo pasiūlyta tuo metu siųsti vieni kitiems šviesą linkint vidinės švaros, vienybės, darnos bei sutarimo. Ypatingai šiuo apsijungimu kartu su gamtos virsmu buvo siūlyta sutelkti mintį į tai, kad kuo greičiau baigtųsi visos nesėkmės susiėjusios su klastingos ligos paplitimu.

Baigiantis apsijungimui buvo sudainuota daina apie ąžuolą, tvirtą savo paties, tautos ir pasaulio medį ,,Aš pasėjau ąžuolą“. Dainoje skambėjo žodžiai ir užtvirtinimui buvo beriama į Ugnį gintaro:

Tegyvuoja Lietuva!
Lai dzivo Latvija!
Kails Prūsa!

Pasitikus ir sveikinant sugrįžusią Saulę buvo sugiedota kalėdinė giesmė „Leliumai parlėkė elnias devyniaragis“. Taip pat buvo skatinama nesidrovėti ir kuo drąsiau dainuoti, nes dainos – tai mūsų šventraščiai, maldos, kuriuose sudėta protėvių išmintis.

Linkint sutarimo, bendruomeniškumo ir lyginant žmonių gyvenimą su bičių, buvo paaukota medaus bičių deivei Austėjai. Buvo paskaityta K. Donelaičio kūrinio „Metai“ ištrauka iš skyriaus „Žiemos rūpesčiai“ prašant, kad sugrįžtų keturi metų laikai, kad žiema būtų graži, balta, kaip kūrinyje aprašyta. Kūrinio kalbos turtingumu ir gražumu buvo pabrėžiama, kaip svarbu gerbti lietuvišką žodį, kalbą, kuri pastaruoju metu aplipusi svetimžodžiais ir pertekliniu tarptautinių žodžių vartojimu.

Per Perkūno skelto ąžuolo malką ir į Ugnį beriamą gintarą buvo išreiškiamas asmeninis noras ir palinkėjimai. Ugniai buvo paaukotas baltas apeiginis paklotėlis. Balta spalva reiškia skaistą, sveikatą. To ir buvo linkima, kad žiema būtų balta, žmonės sveiki ir skaistūs.

Atsisveikinant ir linkint vieni kitiems laimingo kelio buvo sugiedota giesmė deivei Laimai „Laimingo Laiminguo“.

Apsijungimas Protėvių Ugnies Ratu stiprina mūsų prigimtinio tikėjimo šaknis, tvirtina bičiulystę ir bendrystę. Kviečia žmones labiau pažinti, atgaivinti senąjį lietuvių tikėjimą ir papročius. Numatyta ir kitais metais per pagrindines keturias gamtos šventes jungtis bendrai apeigai į Protėvių Ugnies Ratą.