J. Survilaitė. Gruodžio 10-ji – Nobelio žvaigždžių šventė

Šveicarai savo protu daug kur pralenkė visą pasaulį, nes stengiasi nesustoti, nepasiduoti, sutvirtinti savo šaknis ir krikščioniškąjį tikėjimą. Jeigu šveicaras užsispyrė ką nors atrasti ar pagaminti – vargu ar įmanoma bus jį pralenkti. Šveicarai išvengia pasikartojimų, o iš praeities perima tai, kas pažangiausia ir vertingiausia.

Daugelio mokslo, ekonomikos, politikos pažangių sumanymų vėliavnešiai buvo ir tebėra šveicarai: U. Zvinglis (Ulrich Zwingli gim. 1484) ir J. Kalvinas (Jean Calvin, gim. 1509 m.) kartu su Martinu Liuteriu buvo žymiausi protestantizmo pradininkai. XVI a. Šveicarų alchemiko ir gydytojo Paracelso atradimai ir teorija apie „aktyviuosius elementus“ tebeturi didelės įtakos šiuolaikinei medicinai, psichologijai, biologijai ir chemijai. Paulis Kareras pirmas ištyrė

grynuosius vitaminus ir išrado vitaminą B2, už tai – 1937 m. gavo Nobelio premija. Bazelietis Tadeušas Reichšteinas (Tadeus Reichstein) atrado vaistą – kortizoną, už tai – 1950 m. gavo Nobelio premija. (Įdomu, kad jo asmenine patikėtine ir sekretore tuo laiku dirbo prieškario Lietuvos diplomato Šveicarijoje Jurgio Šaulio dukra Birutė Šaulytė).

Už svarbius genetikos atradimus šveicarai Verneris Arberis (Werner Arber) ir Rolfas Zinkeniagelis (Rolf Zinnkenägel) 1996 metais gavo medicinos Nobelio premiją.

Prisimenu, kaip visi jaudinomės, kai mūsų Tertianum senelių namų žvaigždė – aštuoniasdešimt penkerių metų (gim. 1927) šveicaras fizikas, DDT išradėjas Karlas Aleksandras Miuleris (Carl Alexandr Müller), 1987-jų metų Nobelio premijos laimėtojas, įsitaisęs patogioje darbo kambario kėdėje, per skype programą skaitė paskaitą Vašingtone vykstančioje tarptautinėje mokslininkų konferencijoje… Jo stalo stalčiuje gulėjo Nobelio premijos diplomas ir iškilmių nuotraukos, kuriose pasilikę visada jauni ir gražūs Švedijos karalius Karlas Gustavas ir karalienė Silvija.

Matėme, kaip kruopščiai jis ruošėsi savo išmintingai paskaitai, nes į konferenciją Vašingtone tais metais iš viso pasaulio suskrido patys žymiausi mokslininkai, išradėjai ir mūsų senukas šveicaras, tikrai nenorėjo apsijuokti, nes privalėjo jiems patarti tai, ko jie dar nežino arba abejoja. Tai šventas jo uždavinys, viso jo, mokslininko, gyvenimo tikslas ir siekis!

Kiekvienais metais gruožio 10 dieną Stoholme įteikiamos Nobelio premijos ir už literatūrą. 2020 gruodžio 10 d. Nobelio premija bus įteikta amerikietei lyrikei Liusei Gliukei (Louise Gliück). Savo testamente A. Nobelis (gim. 1833) įrašė reikalavimą: meno ir literatūros premijas gali gauti autorius už geriausią idealistinės krypties darbą. Matyt, kad tą pasiekti menininkui rašytojui nėra lengva, juk neveltui dėl literatūrinių premijų teisingumo pasaulyje kyla karšti ginčai!

Neteko girdėti, kad dėl šveicaro Karlo Spitelerio (Carl Spitteler 1845–1924) Nobelio kas nors būtų paabejojęs. Kas jis – šveicaras Karlas Spiteleris, prieš šimtą metų (1919) gavęs Nobelio premiją už konkretų kūrinį: romaną Imago?

Spalvinga Karlo Spitelerio biografija atskleidžia jo nepaprastą gyvenimo ir mokslo žinių siekimo troškulį ir patirtį, žingeidumą ir talentą. Baigęs Bazelio humanistinę gimnaziją, toliau bandė studjuoti Bazelio universitete teisę, tačiau savo noru studijas nutraukė ir įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti protestantišką teologiją, porai metų pats studijas persikelė į Heidelbergo (Vokietijoje) universitetą, o 1872 puikiu įvertinimu baigė Ciuricho universitetą ir savanoriu 3 metams išvyko į Rusijos Sant Peterburgą ir Suomiją dirbti namų mokytoju. Mat jam knietėjo iš arti pažinti rytų ir šiaurės rytų Europos kultūrą. 1883 metais vedė savo buvusią 18 metų jaunesnę mokinę šveicarę Mariją ir su ja susilaukė dviejų dukrų.

Nuo 1885 Šveicarijoje sėkmingai dirbo kelių pagrindinių to meto laikraščių redaktoriumi, kasmet stebindamas vis naujais savo nepaprastos poezijos ar prozos kūrinių pasirodymais.

Spiteleriui yra suteikti Liucernos ir Ciuricho universitetų garbės daktarų laipsniai, jis yra Liucernos miesto garbės pilietis, vadinamas rašytoju, romanistu, satyriku, poetu, mokytoju, redaktoriumi ir žurnalistu.

1906 m. išėjo romanas IMAGO ir poezijos knyga Varpų giesmės. Tada jis gyveno dvasingoje Liucernos krikščioniškosios krypties kūrėjų menininkų apsuptyje, kas jį įkvėpė naujam literatūriniam posūkiui pasipriešinti klasikiniui-romantiniui papročiui, ir pasitelkti naujas mados ir laiko sroves, tačiau jis niekada nenutolo ir liko ištikimas dvasinio judėjimo proveržiui ryžkiai suspindusiam 19-20 šimtmečių virsmo bangose…

Ypač tai ryškiai atsispindi jo psichoanalitiniame romane Imago. Kritikai tvirtina, kad būtent Imago romano sumanymai XX a. viduryje naujai pažadino S. Froido ir C. G. Jungo naujų pasiekimų proveržius viską nušviesti kiek kitokioje psichoterapijos mokslo teorijos apie psichinę energiją ir archetipus šviesoje.

„Imago“ tikslas yra ne kas kita, kaip satyra apie tuometinę pilietiškąją visuomenę mažame šveicarų miestelyje, – gina savo nuomonę kai kurie šiandieniniai meno kritikai. Aš labiausia Spitelerio kūryboje branginu terapinę satyrą, – kartą viename pokalbyje su šveicarų literatūros kritiku išgirdau jo tvirtą nuomonę, – 1897 m. Spitelerio kūrinys – ESE „Juokingos tiesos“ sergančiai visuomenei ypač pamokantis.

Iš tikrųjų, ar šiais laikais nebūtų vertingiausia gerbti genialią kūrybą, kurioje XXI a. pilietis rastų terapinę pagalbą prieš išpuikimą, guobšumą, nesąžiningumą, negailestingumą ir susvetimėjimą?

Aišku, kad 20-ojo amžiaus skaitytojai užvertę Spitelero knygos paskutinį puslapį pasijusdavo paguosti ir doroviškai sutvirtėję. Rašytojo talentingai nupieštų vaizdų požiūris į skausmo, meilės, džiaugsmo, neapykantos, juoko, pavydo, pykčio, baimės, kančios, panikos, nerimo ir taikos sumanymus jų ilgai nepalikdavo vienų grumtis su asmeniškomis klaidomis, skriaudomis ir neviltimis… Tokie tikrieji Nobelio reikalavimai įrašyti jo testamente.

Kalbant apie šveicarų talentus, negalima pamiršti pagrindinio šveicariško gyvenimo dėsnio: pagarba, visuomenės parama ir dėmesys visiems eiliniams žinovams. Ar tai būtų kirpėja, siuvėja, kepėja, virėja ar santechnikas, – jie irgi yra tautos pasididžiavimas. Ypač tie, kurie tęsia senus šeimos amatų papročius. Į nieką taip pagarbiai šveicaras nežiūri, kaip į aukšto išsilavinimo žinovą, be kurio savo kasdienybėje negali išsiversti nei paprastas šalies pilietis, nei milijonierius ar Nobelio premijos laimėtojas. Tokie žinovai yra krašto gerovės sargai. Todėl Šveicarijoje senas paprotys, kad 16-17 metų jaunas žmogus jau turi specialybę, palieka tėvų namus, išsinuomoja atskirą butą ir banke atsidaro savo asmeninę sąskaitą.

Įsigijus antrą specialybę – slaugymo padėjėjos išsilavinimą Ciuricho Raudonajame Kryžiuje ir pradėjus dirbti Ciuricho milijonierių senelių namuose pirmiausia man, kaip įsisavinusiai sovietinę Markso, Engelso materialistinės ideologijos dialektiką, akis badė dideli neatitikimai tarp mano žinių, gautų sovietinėje mokykloje ir to ką matau savo akimis. Sovietinės ideologijos pagrinduose įrašyta, kad kapitalistinė santvarka tai išnaudojimo, paprastų piliečių skriaudimo, skurdinimo ir engimo sinonimas. O socializmas – lygiateisiškumo, brolybės ir lygybės rojaus struktūra. Kaip ant delno atsivėrė mano homosovietikės paveikslas: buvau prinokusi sudėtingo revoliucinio melo mechanizmo ląstelė.

Kai pamačiau savo senelių namų milijonierių sąrašą, kuriame įrašyta, kad mano slaugomi milijonieriai senukai visą gyvenimą buvo siuvėjai, kepėjai, vyndariai, medicinos seserys, slaugytojos, virėjos, padavėjos ir pardavėjos, vynuogynų augintojai, santechnikai ar sanitarai, o dabar ramiai sau paskutines dieneles leidžia milijonierių senelių namuose, maniau, kad sapnuoju. Nedaug užtrukau, kad pilnai įsitikinčiau, jog nuo 16-17 savo amžiaus metų geru žinovu tapęs Šveicarijos pilietis iki 70-80 savo amžiaus metų irgi gali lengvai tapti milijonieriumi ir senatvėje lepintis šiltame šveicarų milijonierių paslaugų lizdelyje – sąžiningai užsitarnautoje savo paskutinėje gyvenimo stotelėje.

Iki šiol šveicaras gyvena pagal aiškius jų branginamo rašytojo nobelisto Spitelerio pamokymus: apleidžiant jėgoms visada stiprybės pasisems iš savo genealoginės protėvių patirties ir išminties.

Juk, sakoma – „Obuolys nuo obels netoli tenurieda…“