Sekta vadinama bendruomenė, skelbianti išgelbėjimą tik per ją. Atmetanti savarankišką mąstymą ir keičianti jį primestomis dogmomis. Aklai besiremianti autoritetu, dažniausiai – vieno tobulo Vado, bet galima ir kolektyvinė forma. Sektoms būdingas mesianizmas – tikėjimas ypatinga išrinkto asmens ar grupės – partijos, tautos, rasės, klasės, organizacijos – misija. Skirtingai, nei kitos idėjinės bendruomenės, sekta savo misiją laiko išskirtine.
Trumpiau tariant sekta pretenduoja į tiesos monopolį. Nors „sektos“ sąvoka dažniausiai taikoma religinėms bendruomenėms, jos bruožų galima rasti ir politikoje. Tokių savybių turėjo tiek komunizmas, tiek fašizmas, tiek nacizmas, jų turi ir šiuolaikinis, kraštutinis liberalizmas. Kiekviena šių ideologinių srovių remiasi tikėjimu, kad pasaulis gali būti išgelbėtas tik per ją. Atmetama racionali diskusija su kitų pasaulėžiūrų atstovais, siekiama primesti vien savo požiūrį, o alternatyvias pozicijas tiesiog nutildyti – ar tai fizine jėga, ar tai politine, ar tai socialine.
Dažnai pasitaikantis atvejis: kuo labiau tikima savo teisumu, tuo niekšingiau elgiamasi su tais, kurie nesą tokie teisūs. Tikrą teisuolį nuo apsišaukusio atskirti galima tiek pagal jų tikslus, tiek ir pagal priemones. Apsišaukęs teisuolis dažnai laiko norma kenkti kitaminčiams, nes jie – priešai patys sau ir visai žmonijai, trukdantys vieninteliam galimam išgelbėjimo planui. Kovoje su kitaminčiais galima griebtis melo, šmeižto, suktybės, kraštutiniu atveju – ir smurto. Istorijoje daug atvejų, kai didžiausi fanatikai paradoksaliai pasirodydavo esą ir didžiausi cinikai.
Ypač dažnas ginklas politinių sektų kovoje už savas pozicijas – demagogija. Pavadink draudimus ribojimais ir galėsi sakyti, jog draudimų nėra. Vietoje konstitucinės „santuokos“ įrašyk „partnerystė“ ir galėsi apeiti Konstituciją, „šeima“ vadindamas bet ką. Dešimt kartų pakartok, jog vienytojai yra skaldytojai ir atvirkščiai, ir kas nors tuo patikės.
Lietuvoje ryškiausius sektų bruožus galima įžvelgti keturiose partijose: Tėvynės sąjungoje, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, Nacionaliniame susivienijime ir Laisvės partijoje.
Tėvynės sąjunga „vienintelė“ gina Lietuvą nuo Rusijos. Valstiečiai „vieninteliai“ saugo ją nuo laukinio liberalizmo. Nacionalinis susivienijimas „vienintelis“ gelbsti nuo bet kokio blogio, iš Rytų ir Vakarų, o visi kiti, pretenduojantys gelbėti, yra savanaudžiai veidmainiai, šunsnukiai ir melagiai. O Laisvės partija „vienintelė“ žino, kas yra tikra laisvė, kam, kuo ir kaip reikia džiaugtis.
Aiškiausiai šių partijų sektantizmą išduoda monologinis kalbėjimo būdas ir ryškiai išreikštas priešo vaizdinys. Idėjų kovoje natūralu turėti priešų, bet sektos atveju visas idėjinių srovių laukas dalijamas į savą ir priešišką. Nebelieka oponentų ar konkurentų, yra tiktai priešai. Su oponentais diskutuojama, su konkurentais – varžomasi, o priešai – tiktai naikinami.
Žinoma, beveik kiekvienoje politinėje bendruomenėje galima rasti atviro mąstymo, šviesių ir kultūringų žmonių. Deja, lyderių lygmeniu dabartinėje politikoje vyrauja du modeliai – sektos ir verslo įmonės. Politinė sekta gal ir geriau, nei politinis biznis, bet tik tiek, kiek agresyvusis Maksimilianas Robespjeras buvo kilnesnis už korumpuotąjį Polį Barasą.
Įkandin sektantiško įsitikinimo savo išskirtinumu ir teisumu beveik visada seka diktatas. Valstiečiai sprendė, kam, ką ir kada valgyti ar gerti, daugybę sveikų žmonių uždarė karantinui, pakabino Damoklo kardą virš maitinimo ir turizmo verslų. Dabartinė liberalioji koalicija spręs, ką žmonės turi galvoti ir kalbėti apie „seksualines mažumas“ ir migraciją. Nacionalinis susivienijimas – tikėtina – valstybės vardu spręstų, kokia turi būti tikroji religija.
Išeitis? Tikriausiai tai būtų jėgos, gerbiančios žmogų ir tautą, kiekvienam pripažįstančios teisę rinktis gyvenimo būdą, o kitiems – teisę šį būdą kritikuoti. Atviros ir telkiančios jėgos. Bet tokių dar teks palaukti. Kol kas jos – politikos paribiuose. O valdžioje vieni kitus keičia žmonės, geriau žinantys, kaip kam gyventi, už juos pačius.
Visai neblogai, Mariau. Pritariu.
Nors ir mūsų pažiūros kartais nesutampa (aš – neoliberalas), tačiau džiugu matyti tikrai giliai mąstantį politologą, kuriam kartais galima pritarti, o kartais – prieštarauti. Šį kartą pritariu 🙂
Na jau jeigu pritariate, tai neneigsite tada, jog priklausote neoliberalų sektai 😉 Įdomu ar suprasite kada nors, kad bijote mąstyt? Nematau esminio skirtumo tarpe čia besireiškiančių – socialisto, komunisto, ortodokso, neoliberalo…
Manau, vis dar turite savyje liberalą, bet iš per didelio pasitikėjimo kitų sąžiningumu, pažangumu* (ar kad nebuvo kitokių, prie ko jungtis), patikėjote, jog ir šie (veikiau pseudo-, negu neo-) siekia liberalių santykių valstybėje. Deja, iš Seiman prasisiekusiųjų liberalumo nelauk: jų tikslas – agresyvūs, drastiški ,,atgyvenas” naikinantys perversmai ir diktatorinis valdymas**.
Ateis laikas, ir, jei Lietuva išliks, nemažai žmonių stengsis nuslėpti savo biografijose faktą, kad priklausė pliažų, ar pan. partijai…
—————————————
* Prisimenu iš Sąjūdžio metų VLKJS CK veikėjų sklidusius šūkius apie draugišką sambūvį, kaip jie, liberalai, sukurs liberalią visuomenę, kurioje visi leips iš laimės. Jei ne stabdis viduje, būčiau ir pati įsistojus į tą… partiją. O jie tebuvo toliaregio Kremliaus įrankis ateičiai – kad perimtų priaugančios kartos valdymą, kad kiršintų tą kartą prieš savus, ugdytų juose nepakantumą savo Tautai.
** Beje, viena iš partijos vadžių nenujaučia, kokią strateginę klaidą padarė – kad ją bent jau stengsis nuversti ta, kuriai ji džiugiai padėjo aukštai užkopti.
Jie neturi Tėvynės.
Kiekviena diena jau nuo kovo mus kankina covid kultas, primestas mums valdzios, kuriai primete tie, kuriu galia, o alkas smelio dezuteje zaidzia.
Labai aiškiai ir teisingai…
Tiesa – pilnatvėje, o sekta tik – dalis. Panašus žodis – sekcija (daug dalių, fragmentų). “Pasaulio bamba”, ribotumas, ciklopiškas (vienaakio) požiūris, tai vis giminingos sektantizmui sąvokos. Tai nebranda… Ego sąmonė…
Išeitis? Demokratija, tikra, tiesioginė demokratija.
Demokratija yra melas ir apgaulė
Ar tai demokratijos kaltė? Gal ne už galo imamės? Gal pradėti reikia nuo to, kad bet kokioje santvarkoje rasis tų, kas lyg mėšlavabaliai ant mėšlo krūvos elgsis – ropos visiems kitiems per galvas, kad viršuje atsidurtų – garbės, valdžios, turtų
Vienas glaudžias prie moters, kitas prie automobilio, trečias prie alaus bokalo, ketvirtas prie paspirtuko, o penktas – prie sektos 🙂 Jei nori darbo savivaldybėje ar ministerijoje, pagalvoki prie ko glaustis! 🙂
Kiekvienas apie kitus sprendžia pagal save… Rezultate gražiausios idėjos paverčiamos visiška priešingybe. Tai, kaip beždžionei duoti mobileką, virtuvinį peilį ar kitą įrankį…
Įdomu – teksto autorius spėjo žvilgtelt į veidrodį? 🙂
Tamsta psichoanalitikas? 🙂
Pataisymas:
Žmonės labai skirtingi. Todėl spręsti apie juos pagal save – klaidinga.
Klaida ar ne, bet visi taip daro.
Pastrigti asmeniškumuose būtų kvaila. Bet kita vertus, per asmeniškumus, per konkrečius personažus, pamatome bendrą vaizdą. Ateina suvokimas, kodėl per visą žmonijos istoriją niekaip nesigauna realizuoti gražios ( naudingos visiems ) idėjos.
Paimkim, kad ir dabartinę – “gerovės valstybės” idėją iškeltą Gitano Nausėdos (Lietuvos mastu). Ar “vieningos ES” – Europos masteliu. Ar jau sužlugusias pasaulinio masto “komunizmo”, religinę “pamilk savo artimą, kaip save patį”… Kodėl nesigavo? Kodėl nesigauna?
Čia, vietoje atsakymo, labai tinka tas pasakymas, kad blogam šokėjui…
Gali būti bet kuris šokis nuo valso iki breiko, puikiai atliekama muzika… Kitaip sakant – puiki idėja, bet jeigu jos vykdytojai šiai idėjai nesubrendę, jeigu jų šios “muzikos” supratimas ir pajauta, kaip poručiko Rževskio… Tai ir gaunasi, kad nieko nesigauna…
Juk kas pasauliui per inkviziciją, kryžiaus žygius, nešė “pamilk savo artimą…”? Kas nešė žmonijai komunizmo idėją? Kas dabar vienija Europą ar Lietuvą? Idėjinių buvo ir yra tik vienas , kitas, o dauguma – poručikai, kuriems ” muzika ” tik per daug slidus fortepijonas ant kurio su moterimis nieko nesigauna…
Kaip gi gausis jeigu, bet kokia idėja, abstrakti ar gilesnė mintis – už suvokimo ribos. Jeigu ji įvertinama, kaip “ryto evangelija” ar “vajetau, vajetau…”
Tokia publika, tokia dauguma, bet kokią idėją paverčia visiška priešingybe…
Ar čia gali padėti lavinimas, kantrus ir ilgas darbas?