M. Kundrotas. Sektantizmas ir cinizmas: politikos atvejis

Sekta vadinama bendruomenė, skelbianti išgelbėjimą tik per ją. Atmetanti savarankišką mąstymą ir keičianti jį primestomis dogmomis. Aklai besiremianti autoritetu, dažniausiai – vieno tobulo Vado, bet galima ir kolektyvinė forma. Sektoms būdingas mesianizmas – tikėjimas ypatinga išrinkto asmens ar grupės – partijos, tautos, rasės, klasės, organizacijos – misija. Skirtingai, nei kitos idėjinės bendruomenės, sekta savo misiją laiko išskirtine.

Trumpiau tariant sekta pretenduoja į tiesos monopolį. Nors „sektos“ sąvoka dažniausiai taikoma religinėms bendruomenėms, jos bruožų galima rasti ir politikoje. Tokių savybių turėjo tiek komunizmas, tiek fašizmas, tiek nacizmas, jų turi ir šiuolaikinis, kraštutinis liberalizmas. Kiekviena šių ideologinių srovių remiasi tikėjimu, kad pasaulis gali būti išgelbėtas tik per ją. Atmetama racionali diskusija su kitų pasaulėžiūrų atstovais, siekiama primesti vien savo požiūrį, o alternatyvias pozicijas tiesiog nutildyti – ar tai fizine jėga, ar tai politine, ar tai socialine.

Dažnai pasitaikantis atvejis: kuo labiau tikima savo teisumu, tuo niekšingiau elgiamasi su tais, kurie nesą tokie teisūs. Tikrą teisuolį nuo apsišaukusio atskirti galima tiek pagal jų tikslus, tiek ir pagal priemones. Apsišaukęs teisuolis dažnai laiko norma kenkti kitaminčiams, nes jie – priešai patys sau ir visai žmonijai, trukdantys vieninteliam galimam išgelbėjimo planui. Kovoje su kitaminčiais galima griebtis melo, šmeižto, suktybės, kraštutiniu atveju – ir smurto. Istorijoje daug atvejų, kai didžiausi fanatikai paradoksaliai pasirodydavo esą ir didžiausi cinikai.

Ypač dažnas ginklas politinių sektų kovoje už savas pozicijas – demagogija. Pavadink draudimus ribojimais ir galėsi sakyti, jog draudimų nėra. Vietoje konstitucinės „santuokos“ įrašyk „partnerystė“ ir galėsi apeiti Konstituciją, „šeima“ vadindamas bet ką. Dešimt kartų pakartok, jog vienytojai yra skaldytojai ir atvirkščiai, ir kas nors tuo patikės.

Lietuvoje ryškiausius sektų bruožus galima įžvelgti keturiose partijose: Tėvynės sąjungoje, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, Nacionaliniame susivienijime ir Laisvės partijoje.

Tėvynės sąjunga „vienintelė“ gina Lietuvą nuo Rusijos. Valstiečiai „vieninteliai“ saugo ją nuo laukinio liberalizmo. Nacionalinis susivienijimas „vienintelis“ gelbsti nuo bet kokio blogio, iš Rytų ir Vakarų, o visi kiti, pretenduojantys gelbėti, yra savanaudžiai veidmainiai, šunsnukiai ir melagiai. O Laisvės partija „vienintelė“ žino, kas yra tikra laisvė, kam, kuo ir kaip reikia džiaugtis.

Aiškiausiai šių partijų sektantizmą išduoda monologinis kalbėjimo būdas ir ryškiai išreikštas priešo vaizdinys. Idėjų kovoje natūralu turėti priešų, bet sektos atveju visas idėjinių srovių laukas dalijamas į savą ir priešišką. Nebelieka oponentų ar konkurentų, yra tiktai priešai. Su oponentais diskutuojama, su konkurentais – varžomasi, o priešai – tiktai naikinami.

Žinoma, beveik kiekvienoje politinėje bendruomenėje galima rasti atviro mąstymo, šviesių ir kultūringų žmonių. Deja, lyderių lygmeniu dabartinėje politikoje vyrauja du modeliai – sektos ir verslo įmonės. Politinė sekta gal ir geriau, nei politinis biznis, bet tik tiek, kiek agresyvusis Maksimilianas Robespjeras buvo kilnesnis už korumpuotąjį Polį Barasą.

Įkandin sektantiško įsitikinimo savo išskirtinumu ir teisumu beveik visada seka diktatas. Valstiečiai sprendė, kam, ką ir kada valgyti ar gerti, daugybę sveikų žmonių uždarė karantinui, pakabino Damoklo kardą virš maitinimo ir turizmo verslų. Dabartinė liberalioji koalicija spręs, ką žmonės turi galvoti ir kalbėti apie „seksualines mažumas“ ir migraciją. Nacionalinis susivienijimas – tikėtina – valstybės vardu spręstų, kokia turi būti tikroji religija.

Išeitis? Tikriausiai tai būtų jėgos, gerbiančios žmogų ir tautą, kiekvienam pripažįstančios teisę rinktis gyvenimo būdą, o kitiems – teisę šį būdą kritikuoti. Atviros ir telkiančios jėgos. Bet tokių dar teks palaukti. Kol kas jos – politikos paribiuose. O valdžioje vieni kitus keičia žmonės, geriau žinantys, kaip kam gyventi, už juos pačius.