Padėtis, kai šeimos nariai yra artimiausi žmonės, ypač būdinga vaikystei. Sakoma, kad kūdikystės laikotarpiu vaikas apskritai suvokia save kaip vieną visumą su mama. Nuostata iš esmės keičiasi paauglystės ir jaunystės laikotarpiu, kai ypatingą svarbą žmogaus gyvenime įgauna draugai. Brandos laikotarpiu atsiranda pusiausvyra, kai vėl įsiklausoma į šeimą, bet tam tikrą reikšmę išsaugo ir kolegos.
Deja, pasitaiko, kad santykiai su kraujo giminėmis išvis nutrūksta. Taip būna tada, kai iš esmės išsiskiria vertybės, mąstysena ir gyvenimo sampratos. Žmogus, išaugęs iš vaikiško šeimos lizdelio, natūraliai pirmiau žiūri dvasinių bendrybių, nei atsitiktinės kūniškos bendrystės. Mąstantis žmogus pats kuria save ir šiame savikūros procese svarbiausia jam tampa tai, ką jis pats pasirenka. Vis dėlto atotrūkio tarp šeimos narių įmanoma išvengti, užmezgant dvasinius draugystės santykius. Optimalu, kai šeimos narys kartu yra ir draugas.
Draugystė nėra visiškas pažiūrų vienodumas. Tai, veikiau, įsiklausymas ir bendrystės atradimas tam tikrais abipusiai svarbiais klausimais, o taip pat – abipusė pagalba, kai jos prireikia. Vargu, ar įmanoma tikra draugystė tarp visiškai skirtingų vertybių žmonių, bet galima draugystė, vienais klausimais skiriantis, o kitais – sutariant. Nebūna visiškai tapačių žmonių, tad bet kokia bendrystė – tiek kūniška, tiek ir dvasinė – visada remiasi artumu tik tam tikrais aspektais.
Santykiai tarp dvasinės ir kūniškos bendrystės gana keblūs ir platesniu mastu, nei šeima ar artimiausių draugų ratas. Antai Juozas Tumas-Vaižgantas apie savo tautiečius kalbėjo: „Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“ Jam svarbiausia buvo tai, kas ėjo po „bet“. Visiškai priešingai teigė didis savo tautos mylėtojas, bet kartu – moralinis universalistas, čekas Janas Husas: „geras vokietis – geresnis už blogą čeką“.
Taigi, viena vertus esame susaistyti giminystės ryšiais su šeima, gimine, tauta, antra vertus – moraliniais, o taip pat ir ideologiniais ryšiais su visiškai kitos prigimtinės grupės nariais. Net ir didžiausias tautininkas dažnai lengviau susišneka su kitos tautos tautininku, nei su savo tautiečiu, kuris nėra tautininkas. Čia glūdi sunki dilema. Iš tikro ir šeima, ir giminė, ir tauta objektyviai turi tiek vertės ir bendrystės, kiek jos įdvasinamos. Jei grupės ryšiai remiasi tiktai kūnišku bendrumu, didelė tikimybė, kad tos pačios religinės, kultūrinės ar politinės pasaulėžiūros žmonės taps artimesni, nei šeimynykščiai, giminaičiai ar tautiečiai.
Yra tokia sentencija: protingas žmogus renkasi aplinką pagal pažiūras, kvailas – pažiūras pagal aplinką. Atsitiktiniai kraujo ar teritorijos ryšiai gali užtikrinti pažiūrų bendrumą be gilesnio mąstymo, bet vargu, ar tai tenkins žmogų, gyvenantį dvasia ir ieškantį objektyvios tiesos. Pasak Sokrato būtent dvasia skiria gyvą žmogų nuo mirusio. Tai tinka ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Vis dėlto esame dvasios, gyvenančios medžiaginiame pasaulyje. Kiekvienas mūsų gimstame konkrečioje šeimoje, tautoje, žemėje. Prigimtinė bendruomenė ir gimtoji žemė suteikia mums pirmines sąlygas būti – tiek kaip kūniškoms, tiek kaip dvasinėms būtybėms. Dora reikalauja atsidėkoti už šias sąlygas dėmesiu ir rūpesčiu. Taip medžiaginiai ir kūniški ryšiai įgauna dvasinės prasmės.
Esminis pasirinkimas daugeliu atvejų nėra griežta riba tarp dvasinės ir kūniškos bendrystės, bet viršenybės principas. Dvasia – aukščiau kūno, bet gyvena kūne. Dvasia turi galią persmelkti kūną ir kūniškus santykius. Taigi, sudvasinkime savo pasaulį ir jis taps prasmingas.
Nežinau Mariau ar tai sąmoningai parašėte…, bet tai pasvarstymas – kodėl Lietuvoje lietuviai turi tikėti savo tikėjimu. Na negali lietuviai jaustis gerai ir oriai, jausti tautinę bendrystę garbindami svetimas tautas ir jų dievybes… Dar niekur, niekas, niekada nematė Dievo pavidalo visiems – tik sau, o jei tik sau, tai dar labai nežinia ką jie ten iš viso matė… Jei pvz. šiais laikais, kai visi “mobilus ir mobilizuoti” pačiais išmaniausiais telefonais kažkur “ten” nufilmuos Dievo “pasirodymą ir pareiškimą – čia Aš”, įrašai bus paskelbti youtube, mokslinykai patvirtins – įrašas tikras, tada galėsime tikėti tuo tikėjimu apie Dievą ir jo mokymą, o kol kas visi mokymai ir pranašystės “viena boba pasakė” lygio. Neįmanoma kaip nors palyginti kuo islamas geresnis-blogesnis už krikščionybę, kodėl Lietuvoje mes negalime tikėti savo tikėjimu, kai Izraelis ar Indija tą gali daryti. Tikėjimas, jei jis savas – tapatybės dalis, jei svetimas tai netapatybė – antitapatybė, nebendrystė, susvetimėjimas… Žmogus – mąstantis sutvėrimas, visa kas išplaukia tai tik iš proto, o ne iš jokios “dvasios”. Tikėjimas tai vienas iš mąstymo atskaitos taškų ir labai svarbu ar tai pasirinko žmogus sąmoningai, ar jam be jo sutikimo tai įbruko… Buvo toks ginčas, kai man draugas mėgino įrodyti, kad ne protas svarbiausia, jo nereikia klausyti, o tik širdies ir dvasios… Tai aš ginčą užbaigiau klausimu – o tai kaip tada tas žmogus atrodys – nuoširdus beprotis? 🙂
Rašote, kad „Žmogus – mąstantis sutvėrimas“. Bet ar kiekvienas?
Visi gyvi sutvėrimai mąstantys, net ir žmonės ;), tik skiriasi mąstymo lygis… Mąstymo lygį apsprendžią sukauptos gyvenimiškos patirtys (karma)…
Ir blusos?
…ir amebos…
… ir Karbauskis?..
Jei tos, kur mūsų kiemsargiuką pasibalnojusios į mūšius jodavo, tai ir jos. Nežiūrint kūnų skirtumų, kai mūsų gatve išdrįsdavo triukšmingai pravažiuoti dviratininkas, mūsų šunelis su savo ,,raitelėmis” kailyje, katė ir karvytė – visi sutartinai ir draugiškai puldavo į gatvę, vyti lauk ramybės drumstėją. Prabėgus keletui metų keli dviratininkai įsigudrino nulipę nuo dviračio vestis jį pro mūsų kiemą, ir tik nutolę vėl užlipti. Išasfaltavus gatvę, kiemo gynėjams jau teko mašinas lauk vyti. Vieni vairuotojai bandė juos gąsdinti, kiti, suprasdami juos, sustodavo, juokdavosi, bandydavo kyšiu suvilioti, eidavo į namus, prašydami padėti. Kai šunelis žuvo po kitaip mąstančio vairuotojo ratais, tėvelis pagamino galingus metalo vartus, kad jų naujas kiemsargiukas nė peršokti negalėtų (o iki to būdavo visai smagu žiūrėti į tuos įnirtingus ,,gatvės mūšius”, tėtis negalėdavo atsistebėti mūsų kiemo ,,karių” susiklausymu ir narsa).
Tai va, kiek skirtingų kūnų, galvų, o tam tikromis aplinkybėmis mąstė panašiai, veikė vieningai, darniai, lyg lazdele mostelėjus tą pat akimirką pasileisdavo varyti lauk ,,priešą”. Keista, bet visi nauji mūsų kiemsargiukai, pradėję tarnybą mūsų kieme, elgėsi taip pat, tartum užprogramuoti, ar tartum vykdydami prieš juos tarnavusio ,,kolegos testamentą”.
Kad taip mūsų Seimo partijos (tiek vienodų kūnų!) pajėgtų taip vienodai suprasti kylančius įvairiausius pavojus – fizinius ir dvasinius – ir vieningai stotų gintų Lietuvos vartus ir tvoras; kad, vos peržengę Seimo ,,vartus”, tiesiog instinktyviai saugotų Lietuvos ,,kiemą”, jos Konstituciją ir viską, ką iš senovės išsaugotą paveldėjom…
Vasarą pas mane apsigyveno keistas vabzdys, toks vapsvos dydžio tik plonu ilgu liemeniu ir staigiu uodegos sustorėjimu. Tarp plytelių išsikasė urvelį, netoli suoliuko kur dažnai sėdžiu, tai aš jam ir netrukdžiau. Jei kas sunkesnio užkrisdavo ant angos patraukdavau. Sakyčiau netgi susidraugavome. Jei sėdėdavau ant suoliuko, tai tas vabzdys pasigavęs kokią “blusą” būtinai nutūpdavo ant kojos ar rankos, pasitaisydavo grobį ir nerdavo į savo olą. Po to jau pastebėjau straipsnelį apie tą vabzdį, pasirodo tai vapsvų žudikas, labai nuodingas vabzdys, skaudžiai gelią, kai kuriems žmonėms įgėlimai gali sukelti sunkias pasekmes…
o kaip jis vadinasi? as rimtai, labai idomu…
Straipsnio neberandu, bet labai panašu į vapsvų rūšį Rapolidia…
Visų pirma pagonybė nėra lietuvių nacionalinė religija tokia pačia religija turėjo slavai germanai ir k.t Pagonybė irgi yra transnacionalinė religija antras ir svarbiausias dalykas yra tas kad tiesa yra svarbiausia o tiesa sako kad ortodoksų pravoslavų tikėjimas yra vienintelis teisingas tikėjimas kai numirsi tai ar tu buvai lietuvis ar vokietis nebebus svarbu reikia būti patriotų bet būti krikcioniu patriotų o ne urvinių pagonių o apie pagonybė
ht tp://www.ortodoksas.lt/2014/06/apie-naujuosius-pagonis.html?m=1
Pagonybė tikrai nėra “lietuvių nacionalinė religija”. Pagonybė yra ortodoksų ir kitų krikščionių visiškas nesusipratimas… “Vienintelis teisingas tikėjimas”… Čia kuri “boba pasakė”? O gal “anas diedas”??? Gal reikės pergalvoti ir sutikti su pajūriečių, jog ir tarp žmonių pasitaiko “negyvų” sutvėrimų 🙂
Vajetau, be Sinajaus kalno yra dar daugybė, daugybė, daugybė kalnų pasaulyje. Lietuva, o ne Egiptas, Sirija ar Palestina yra lietuvių Tėvynė.
ht tp://www.ortodoksas.lt/2014/08/kuri-religija-yra-teisinga-ar-imanomas.html?m=1
,,ortodoksų pravoslavų tikėjimas yra vienintelis teisingas tikėjimas” – JUMS.
Kitoms tautoms duoti JŲ tikėjimai, ir joms – tie yra teisingi.
Kiekviena tauta turi eiti JAI nurodytu keliu, t.y., turi gilintis į SAVO Tikėjimą, nes būtent šis yra JOS Kelias į Kūrėją.
Lyg ir nesudėtinga – kažkas panašaus į judėjimą pačia daugiajuoste magistrale, kuria tautos juda JO link. Svarbu tik nesiblaškyti, laikytis savosios juostos, kad netrukdytum kitiems jų juostomis nekliudomai judėti. Tada ir avarijų mažiau bus. Bent jau tyčinių bus išvengta, kai ,,protingesnis” įsuka i gretimą juostą ,,kvailį teisingo tikėjimo išmokyti”.
Ortodoksai (stačiatikų, katalikų, liuteronų, musulmonų ir t.t.) savo galvos neturi, t.y. jos pagal savo paskirtį nenaudoja, nes ortodoksija – tai “paklusimas doktrinai”. Jokios doktrinos, jokios ideologijos vergas jokios tiesos, jokios SAVO PATIES išmąstytos minties, deja, pasakyti negali…
Jiems proto nereikia, jie jau “aukštesniame” lygyje, o gal net aukščiausiame – be proto 😉
Taip ortodoksai tiki dogma nes dogmose yra išgelbėjimas o dogmų nepripažinimas yra erezija tačiau ortodoksai gali turėti savo asmeninę nuomonę priešingai negu pseudokatalikai daugybėje tikėjimo klausimų kaip pvz pragaro kančios amžinos ar ne ir pns
…mes jums netrukdysime būti ortodoksu…
Išties dvasinė giminystė yra svarbiausias dalykas. Gyvenimo pusiaukelėje kartais tenka nutraukti bet kokius ryšius netgi su labai artimais giminaičiais.
Tam, kas nesuvokia, jog dvasinė giminystė ir religija dažnai neturi nieko bendro (išskyros tos pačios religijos, kaip ir partijos, fanatikus – nesveikos dvasios žmones) – reikėtų labai susimąstyti, ar tikrai taip jau gerai tas jo protas veikia.
Na, o jeigu žmogus nelabai jaučia savo širdies ir dvasios, tai kas jam belieka? – Tik jo “didenybė” protas, koks jis bebūtų. Vis dėlto, kaip sako išmintingi ir protingi, protas, kaip ir kūnas, tėra žmogaus įrankiai…
Įdomu tie “išmintingi ir protingi” be proto ar vis tik dar šiek tiek proto turi?
Tikrai turi žymiai daugiau, nei aš, nei Tamsta, gerb. Kęstuti, ir turi nepalyginamai šviesesnį protą, nei aš, nei Tamsta.
Išmintis ir protas (proto vaisiai) – sunkiai palyginami dydžiai. Protingas – nebūtinai išmintingas (išmintingų tarp protingų – ne taip jau daug), tačiau išmintingas – visada ir protingas, nors ir ne gudruolis-apsukruolis ir t.t., nes tokios tuštybės jiems nebūdingos.
Tai protas svarbu ar nesvarbu? Ar gali be proto būti širdingumas ir dvasingumas? Kas pirminis, kas antrinis? Gal dar galėtumėte apibūdinti kas tai per “organas” – dvasia? Kur jūs jį turite? Kaip jaučiate? Kaip galėtumėte apibūdinti? O ką turite omeny – širdis? Kaip jausti širdimi, bet ne protu? Klausimus užduodu nes man tai jau kaip ir suprantami dalykai, bet visada tikiuosi, kad dar kažką naujo galiu sužinoti…
O kas “per organai” yra meilė, širdingumas, protas (ne smegenys, bet protas)? Kuris iš jų – “pirminis”, o kuris – “antrinis”? O kur Jūs “turite” širdingumą? O nuo kada protas turi jausmus – jaučia – gal kažko nesuprantu?
Žinau, jog yra tokia katalikų bendruomenė – ten gyvenama su protiškai pažeistais ir pan.vaikais, tai jie teigia, kad tų vaikų širdingumas ypatingas, galite pabandyti susipažinti, pagyventi ten ir sužinoti, savo širdimi ir akimis įsitikinti. Tačiau ir sveikas mažas vaikas proto dar ne kažkiek teturi, bet jo meilę, širdingumą patyręs nesakytų, kad be proto širdingumas negalimas…
O jeigu Jums tai “suprantami dalykai”, tai jau tikrai suprantama, kur ir kaip apie juos būtų galima daugiau ir kažko naujo sužinoti, gal ir suvokti ką nors apie tai, ir apie dvasią. Nes protauti išties svarbu, jeigu gerai protas veikia, be abejo, tai padeda ir “prie išminties prieiti”. Tačiau išminčiai sako, kad tam dar labai svarbu – meilė ir tyra širdis. Bet ir to siekiant, protavimas padeda,
“O nuo kada protas turi jausmus – jaučia – gal kažko nesuprantu?” – šiuo atveju tikrai nesuprantate. Netgi šiuolaikinė vakarietiška psichologija padarė “atradimą”, surado “emocinį intelektą” nors tikrovėje be proto negali būti jausmų, o jausmai, nuotaikos ir būsenos tai proto atspindžiai. Viskas ką jūs matote, jaučiate, suprantate, suvokiate, sugalvojate yra protas ir visas pasaulis yra tik protas ir proto atspindžiai (Shri Aurobindas). Budistams Pirmapradis Protas yra pasaulio pradžia ir pabaiga, jiems net Dievo sąvokos nereikia… Nuotaikos, jausmai, būsenos tai proto atspindžiai… Norėjau rašyti plačiau, bet supaprastinau kiek tai įmanoma… Protas be nuotaikos, jausmų ir būsenų tik paprasta skaičiavimo mašina, dėl to tiek daug šnekų apie dirbtinį intelektą, o vis tiek iš to DI gaunasi tik “kalkuliatorius”… Protas visą gaunamą informaciją iš aplinkos ir vidaus pasaulio apdoroja ir pateikia atsakymus minčių, nuotaikų, jausmų ir būsenų pavidalais. Proto ryšys su pasauliu tai ne tik klausa, rega, uoslė ir t.t. bet dar energetiniai centrai – čakros. Pati apatinė čakra – dauginimosi, bambos – kūno poreikiai, saulės rezginys – kasdieninio proto “akis į pasaulį”, širdies čakra ir yra proto akis į pasaulį, kai pakylama aukščiau kūniškos prigimties, aukščiau ego, aukščiau trijų kūniškų čakrų. Penktoji skydliaukės č. išminties ir proto akis, aukščiau trečioji akis – regėtojo ir intuicijos akis, viršugalvio energetinis centras ryšys su aukštesniaisiais pasauliais ir dar nebūtinai su Dievu. Supaprastinus iki visiško buitiškumo tai atrodo taip – pro kurią “skylę” protas žiūri į pasaulį, tai tą ir mato, jis tik apdoroją gaunamą informaciją. Tas pats protas jei žiūrės pro “klyną” – apatinę čakrą, tai klyną ir matys, o jei per viršugalvio aukščiausią čakrą, gali ir kitą pasaulį pamatyti… 😉 Labai trumpai apie širdį ir protą, ir kas tai galėtų būti… Dar apie sielą ir dvasią. Sau sielos pavadinimo nevartoju, tai apgavystė, žmonės neturi tokio “organo” nes niekas tiksliai neaprašė kaip jis atrodo, kur randasi, kaip tą sielą pajausti ir jei gyvas būdamas negali pats sau susirasti savo sielos, tai ir numirus jį iš niekur neatsiras. Visi sielos mokymai yra apgavystės arba klaidingi, netikslūs mokymai. Žmogaus prigimtis labai supaprastinus tai asmenybinė pusė, kūnas su smegenimis kuris gimė ir numirs, su savo protu kuris gimė ir numirs, ir dėl to jis labai neramus ir ribotų galimybių ir kita pusė esybinė, kuri į šį pasaulį , į šį kūną atėjo su savo patirtimi, charakteriu, įgūdžiais, polinkiais, įpročiais, gebėjimais, baimėmis iš praėjusių gyvenimų. Todėl ir visi vaikai tik gimę tokie skirtingi su tokiais dideliais gabumų skirtumais. Skirtingas kiekis nugyventų gyvenimų… Esybinė pusė pasisėmusi patirties šiame gyvenime kas beatsitiktų, keliaus toliau ir jei kūnas suvys, kūno protas numarazmės, tai esybinė pusė tik sustiprės ir tas dvasingumas, ta dvasios stiprybė tai ir yra persijungimas į savo esybinę pusę, į esybinį protą (Gurdžijevas) Patariama iki kokių 50 metų jau būti susiradusiam savo esybinę pusę, su ja jau gyventi paskirstant dėmesį ir jėgas 50/50 ir per likusius metus stiprinti tają esybinę pusę su kuria teks palikti šį pasaulį ir keltis į pomirtinę būseną. O ten ne “kaip Dievas duos”, o kaip tam būsi pasiruošęs “Tibeto mirusiųjų knyga”…
Daug ir abejotinos vertės teorijų ir nuomonių trupinių pripylėte, bet…
O “emocinis intelektas” – tai paprasčiausias emocinis brandumas, gerbiamasis, čia kažkas taip pavadino siekdamas jį sureikšminti, ir jokio čia atradimo, kiti tą sąvoką dėl to kritikuoja.
Psichologiją išmanau tikrai geriau nei Tamsta.
O kodėl neparašėte, kur Tamstos tas proto organas, dar – kur tos “esybinės’ pusės organas? Neklausiu, kuo ta esybinė pusė skiriasi nuo sielos ar dvasios, nes…
Ar Tamsta tik nebūsite iš tos pačios fanatikų giminės? Koks skirtumas – politinis, religinis fanatikas, ar proto, ar čakrų, ar Gurdžijevo fanatikas?..
Tik pasakysiu, jog ne vienas išmintingas ir protingas žmogus protą yra pavadinęs PROSTITUTE [reikėtų turbūt sakyti – prostitutu], nes protas tam tikra prasme gali būti kaip uoliausia(s) prostitutė(as).
Bijau, kad ir čia gali…
Pridėsiu dar žinomo garsaus mąstytojo, psichoanalitiko K.G.Jungo, gal net 100 kartų už mane ir Tamstą protingesnio ir išmintingesnio, citatą (galit susipažinti ir su tos citatos kontekstu):- ji labai čia tinka:
„Mūsų dabartinį gyvenimą valdo Proto deivė – didžiausia ir tragiškiausia iliuzija.“ (Jungas K. G. Žvelgiant į pasąmonę. Vilnius, 1994, p. 111).
Įdomu, jūs save laikote protingu žmogumi (prostitutu) ar jausmingu, gal širdingu bepročiu? 😉 Keli patogūs posakiai ir jokių paaiškinimu, jokio savo nuomonės pateikimo… O kur jūsų “širdis”, o kurioje vietoje “jausmai”, o kaip atrodo jūsų siela, gal dvasia? O jūs mirtingas ar nemirtingas? Labai paprasta kita apdėti apibūdinimais “fanatikas”, o pačiam nieko… Tai jei jūs taip gerai išmanote psichologija, gal padėsite man “pasveikti”, apšviesite??? Laukiu išsamaus paaiškinimo ką jūs matote kitaip nei aš ir prašom be “pasispjaudymų”… čia didelio mokslo nereikia…
Jūs kai tik turėsite laiko ir parašykite, man paprasčiausiai įdomu, o aš savo ruožtu nieko nerašysiu – nei blogai, nei gerai, tik pasiskaitysiu…
Atskirų minčių kratinys, kuriam netrūksta banalybių ir juokingų parašymų, pvz., „Optimalu, kai šeimos narys kartu yra ir draugas“ – taip, tikrai „optimalu“, ypač žmona; „Nebūna visiškai tapačių žmonių, tad bet kokia bendrystė – tiek kūniška, tiek ir dvasinė – visada remiasi artumu tik tam tikrais aspektais“ – aišku, kad nebūna, tai kas čia naujo?; „Draugystė nėra visiškas pažiūrų vienodumas“ – kad būtų „visiškas pažiūrų vienodumas“, turi būti koks nors klonas ar klounas? Ir t.t.
Straipsnį supratau, kaip “bendrystę platesniu mastu”, nepuoliau blusinėtis, o tautinė bendrystė labai svarbus klausimas…
Ir gerai darote. Nereikia skaityti atidžiai. Kad nepajusti gailesčio ir užuojautos kai kuriems autoriams. Todėl beveik visada braukime paviršiumi, ir sakau tai be jokios ironijos. Tautinė bendrystė? Ji neįmanoma, kai tokia milžiniška socialinė atskirtis. Tautinė bendrystė įmanoma tik savo socialiniame sluoksnyje. O tų sluoksnių yra ne vienas.
Aš skaitau geranoriškai, jei tik tai neturi nieko bendro su krikščionybe 🙂 Sluoksniai sluoksniais, o tautinė bendrystė yra ir ne tik savo socialiniame sluoksnyje… Čia kiekvieno žmogaus asmeninis požiūris…
1) Kiekvienas sakinys – mintis. Kokia ta mintis skaitovui? Įdomi, protinga ar nesąmonė? Skaitau geranoriškai. Bet dažnai sutinku visiškų nesąmonių, nuvalkiotų tiesų, nes dabar rašo bet kas, bet ką, ir tai viešai skelbiama. Ar tamsta galvojate, kad, jei jau parašė ta ar tas, tai gali būti tik išmintinga? Oi, ne. 2) Tautinė bendrystė šiandien yra tik sapnas. Kokia gali būti tautinė bendrystė, pvz., tarp lietuvių darbdavių ir lietuvių samdomų darbuotojų, kai lietuviams darbuotojams taip sumažinami atlyginimai, kad jie turi išvykti iš Lietuvos, o suvežami kitataučiai, kurie dirba už centus?
1) nebesiginčysiu…
2)Per daug apibendrinate, pvz. dirbu įmonėje kur virš manęs tik darbdavys, darbuotojai į rankas gerais mėnesiais gauna ir virš 2 tūkstančių, klausiau jaunesniųjų – gal jūs pagalvojate apie darbą užsienyje? Jie labai nustebę – gal jūs mus kokiais durniais laikote?
Jums pasisekė. Bet ne visiems taip, deja.
Gera tema sąmoningumo ugdymui. Kiekvienas savo kailiu turbūt pastebėjo, kaip (su amžiumi) keičiasi kūniškos, kraujo ar dvasinės giminystės prioritetai.
Jaunystėje man į rankas papuolė įdomi knygutė “Trys potraukiai”. Jos epigramoje, eiliuota forma buvo pateiktas jos turinys ir esmė (maždaug) taip:
Yra trys potraukiai – kūno, proto ir sielos
Kūno potraukis gimdo geismą
Proto – pagarbą
Sielos – draugystę
Suma jų visų gimdo meilę
Tiesiog meilės formulė… Dabar ir juokinga, ir įdomu prisiminti, kaip sugrįžęs iš šokių analizuodavau, ką jaučiu vienai ar kitai panai – ne, su šita nieko nebus, tik pusantro potraukio…
Kalbant apie vyro ir moters ilgalaikius santykius, „kūniška ar dvasinė giminystė“ svarbesnė? Abi, deja, vienodai svarbios 🙂
Pritariu. Nebus tai TA asmenybė, visa kita ilgainiui pabos.
Ir ne DEJA, bet AČIŪ DIEVUI, kad ABI svarbios, tik visgi, manau, dvasinei teikiama pirmenybė. Kitaip kuo mes nuo tų morčiaus katinų skirtumės, kuriuos, vargšelius, gamta į kampą spiria?
Dvasinė dvasine, o hormonai hormonais…
…o nuo hormonų harmonija 😉
Taip!!!
Čia kalba eina apie savo “puselės” atradimą, kas suprantama aktualiau jaunimui, kuriuo tenka pabuvoti visiems. Tarybiniais laikais (pagal statistiką) skirdavosi maždaug kas trečia pora, dabar, berods jau kas antra. O kiek dar gyvenančių “vardan vaikų” ar “ką žmonės pasakys”.
Bet yra ir laimingų porų, pasitaiko ir meilių “iš pirmo žvilgsnio”. Ar įmanoma surasti dėsningumus? Pagal fizinius ir psichologinius duomenis, pagal zodiako ženklus, pagal kraujo grupę, interesus ir t.t. Pamenu anais laikais net buvau nusiuntęs straipsnį, berods į “Jaunimo gretas”, gvildenantį šią problemą. Tereikėtų visus savo duomenis įvesti į kompiuterį… ir laimingų žmonių padaugėtų…
Po kurio laiko atsirado panašias paslaugas siūlančių. Nemanau, kad kažkas nusitvėrė mano idėją, tiesiog yra bendras informacinis laukas… Pabandžiau ir aš, kaip nepabandysi, kai tokia idėja man labai rūpėjo. Atsiuntė klausimyną, bet sakyčiau labai jau primityvų apie fizinius ir psichologinius duomenis. Užpildžiau, nusiunčiau. Atsiuntė trijų merginų adresus. Susipažinau.
Bet stebuklo neįvyko, jokios bendrystės nepajutome…
Po kelių metų, o gal ir viso dešimtmečio, agni – jogoje, skaitydamas apie sielas – dvynes, radau mintį, kad kol esi ne brandus, tai net ir sutikęs tokią (artimą) sielą, jos neatpažinsi…
Pakankamai dažnai bendrystės nebūna ir tarp artimiausių giminaičių – seserų, brolių, kitų šeimos narių ar kaimynų. Kaip pavyzdį galima paminėti, kad ir biblinį Kainą. O religijose ir mokymuose pripažįstančiuose reinkarnaciją galima rasti teiginių, kad artimiausi žmonės šitame gyvenime buvo didžiausiais priešais praeitame. Toks dabartinio priešiškumo paaiškinimas… Taip, esą, surikiuoja karma, tam, kad praeities skolos būtų “sudegintos” dabartyje.
Kas tas Kainas???
🙂
Matyt neskaitei biblijos. Jis nugalabijo savo brolį Abelį.
Labai tolimų tautų religijos – egzotika. Tai iš kokio nors padavimo, pasakos, kaip „Eglė žalčių karalienė“? Ar „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“? Kodėl nužudė savo brolį? Dėl moters, matyt?
Taiklus palyginimas…
O dar tie devyni broliai juodvarniais lakstantys karantinuojasi? 🙂
Yra toks dėsnis – priešybių vienybės. Pagal jį tik atėjęs į šį pasaulis kūdikis yra panašus į jau išeinantį senolį -abu reikalaujantys globos, silpni fiziškai ir protiškai, bedančiai, beveik pliki. Mikro ir makro pasaulių struktūrinis panašumas ir pan.
Tokį pat priešybių panašumą galima pastebėti ir kalbant apie fizinę ar dvasinę giminystę. Juk didžiausias poreikis fiziniai giminystei, tėvams, kitiems šeimos nariams, pasireiškia vaikystėje. Ir ne tik poreikis šeimai. Vaikystė – palankiausias laikmetis draugystei. Jai netrukdo skirtingos pažiūros ar įsitikinimai, religijos ar filosofijos, nes jų dar nėra. Jos atsiras vėliau…
Kitai ( dvasiniai giminystei ar bendrystei ) palankiausias laikmetis priešingas – žmogaus branda. Kuri, beje ne visiems ateina. Gyvenimo pabaiga dvasinės brandos negarantuoja… Nes jai pasiekti vieno gyvenimo nepakanka.
Kas sieja šias dvi (priešingas) grupes? Atsakymas – proto būsena. Vaikystėje jis dar neįsigalėjęs visu pajėgumu, jis dar ne šeimininko rolėje. Todėl vaikystėje daug ilgesnės dienos. Pasaulio suvokimas – betarpiškas, be proto sukurtų šablonų. Jame žymiai daugiau spalvų, kvapų, žavesio ir magijos. O brandos amžiuje – jau nebe šeimininkas, atstatydintas į tarnus. Žmogus pasiekęs išmintį…
Rytuose yra geras pasakymas „Protas geras tarnas, bet blogas šeimininkas“. Blogumas tame, kad jis izoliuoja nuo visumos, nuo Esaties :
– Ko ten vaikeli krykštauji, ką pamatei? A, čia tik varlė… Čia tik debesys, medis, gėlė… Tai tik gyvenimas…
Gal neblogai būtų su žmona pasiniurkyti? Ale susitepsiu, paskiau plaukis… Protas ne tik izoliuoja, jis apriboja, susiaurina iki mažojo „aš“ ir atskiria nuo tikrojo – dvasinio „AŠ“. Šitas mentalinis „aš“ atsiduria įvairiausių kultūrinių, religinių ir kitokių nuostatų (savų ar primestų iš šalies) „stiklainyje“, izoliuotas nuo pasaulio vandenų. Iš kur jam imti „giminystę“ ar bendrystę jeigu jis „stiklainyje“ ar, kaip sako Alrksandras Menšikovas – „tanke“?
AČIŪ!
Geras pasisakymas Romai… Kai jau žmogus turi gyvenimiškos patirties, jau atsiradęs ir supratimas arti tikrovės (supratimas visada bus arčiau ar toliau Tikrovės, bet niekada nesutaps…), jam jau nebereikia kreiptis į kitą žmogų – “ei tu kvaily (minty), aš už tave nepalyginamai daugiau išmanau. Užsičiaupk (omeny)”, bet ima ir išdėsto savo mintis, savo supratimą… ir labai gerai, kad pasisakėte…
Protingas ir išmintingas, tai tokia įdomi sritis ir taip viskas paprasta kai išsiaiškini… Ilgai negalėjau suprasti kame slypi išminties žavesys – patarlės, liaudies išmintis, išminčių pasisakymai… O viskas taip paprasta. Protas, proto savybė gilinimasis į reikalo esmę, dėl to jis daug ką atmeta kaip – nesvarbu, bet išsiaiškina to reikalo esmę ir tuo pačiu atitolsta nuo tikrovės. Išmintis – visa ko jungimas į visumą. Išminčiui, išminčiai viskas svarbu, pati nereikšmingiausia smulkmenėlė įtraukta į bendro vaizdo supratimą, gali stipriai priartinti prie Tikrovės supratimo… Išminties mąstymo atskaitos taškas – Begalybė, visuma. Proto mąstymo taškas – tam tikra sritis, tam tikras daiktas, kažkas vis tiek riboto…
Ta proga apie “mokymus apie sielą”… Tokio mokymo, dorai paaiškinančio kas vis tik ta siela yra, kaip su ja susipažinti-pažinti, kaip susidraugauti, nėra, o kai randi paaiškinimus ir išaiškinimus, o tose paaiškinimuose nepaminėta, jog tai – tas pats, tai taip ir priimi – ne tas pats… Apie dvasinį kūną, kūnus, dvasingumą daug mokymų su rimtais mokymais…
„Gal neblogai būtų su žmona pasiniurkyti? Ale susitepsiu, paskiau plaukis…“ ???
Filosofinis požiūris – dar gali, yra proga, bet jau galvoji ar verta 😉 Aš tai praleidau “nemačiom”…
Nepastebėti paviešintų intymių nesąmonių – gera savybė.
Šiuo atveju Žemynai tai turėjo užkliūti labiausiai, bet neužkliuvo, nors tai ji tikrai pastebėjo… O jei šios vietos nebūtų, dar kas nors užkliuvo?
🙂
Ne, tai tik dar vienas pavyzdys, atvejis, kada per proto šablonus net seksas paverčiamas pilka rutina.
Manyčiau, tuo detalizavimą jau galima baigti.
Mes tik pradėjome teksto analizę, tamsta mokytoja.
Siūlyčiau I.Kanto „Grynojo proto kritiką“.
Aš tai labai abejočiau… Patys proto lavinimo pratimai – meditacija, sapnavimas, nedarymas, peržiūrėjimas… nepalyginamai vertingesni, nei skaitymas apie protą. Ar pradėtumėte jūs iš karto gerai groti smuiku, jei perskaitytumėte visą smuiko grojimo teoriją, kad ir pačią geriausią? Kažkada aš irgi labai norėjau perskaityti, bet su metais man tas noras blėsta… Gal kada ir pradėsiu skaityti, bet nežinau ar pavyks daskaityti… Panašiai buvo su Dostojevskio “Idiotu”…. “labanakt vaikučiai”… Ir kaip padėtų gyvenime Kanto “Grynojo proto kritika”, kai gyvenime svarbiausia mirtis. Vis pakartoju progai pasitaikius, jei mokyme apie gyvenimą nėra skyriaus apie mirtį, nėra išaiškinimu – ką daryti artėjant mirčiai? O ji artėja su kiekviena sekunde… Kaip elgtis mirštant? Ką daryti numirus? 😉 Tai toks mokymas nieko nemoko, neverta gaišti laiko… Ką sako Kantas apie mirtį? Kaip elgtis mirštant?… Jei į šiuos klausimus žmogus pats sau neatsakė, visa kita saviapgaulė… Tik mirties akyvaizdoje žmogus elgiasi teisingai – Karlosas Kastaneda “Don Chuano mokymas”…
Dėl mirties – nepadėtų. Bet, prieš pradedant savarankiškai (!) mokytis (ir besimokant) groti muzikos instrumentu, privaloma perskaityti kažką… Būtina!
Šiaip tai būtina, bet kitu atveju keli taiklūs patyrusio mokytojo patarimai – kaip tai daryti, gali atstoti visą storą knygą pamokymų… Man kyla tokia mintis, jog koks Lao Dze perskaitęs “Grynojo proto kritiką” sugebėtų ją perteikti keliais trieiliais. Neturiu dabar po ranka tos knygos, bet kiek atsimenu apie DAO (apie Nieką) jis parašė visai ne daug savo trieilių, dvieilių. Jis pasižiūrėjo į tai labai paprastai ir tuo pačiu labai išmintingai – na kam daug kalbėti apie tai, ko negali nei paneigti, nei įrodyti, nei paaiškinti? 😉
žaliA, ~iOs, ~iAi, ~iĄ, ~iA, ~iOje
dvasinĖ, ~inĖs, ~inEi, ~inĘ, ~inE, ~inĖje
Šiuo atveju jei šiek tiek pagreitėtų, tai tik pagerėtų 😉
fizinĖ, fizinEI (giminystei)
Apibendrinant Mariaus straipsnį ir jo pagrindinę mintį giminystė-bendrystė siaurąja ir plačiąja prasme, tarp dviejų trijų žmonių ar tarp “trijų milijonų” ir daugiau…, tai turi remtis – geranoriškumu, nuoširdumu (dvasingumo bruožai) ir bendražmogiškomis vertybėmis (sąmoningumas, deramas auklėjimas, papročiai)…
Aha, pirma, kūniškai, po to vedybos, po to kova su dvasiomis ir… skyrybos. Vyras nori tik vieno, o moteris – visko. Bendrystė tarp dviejų žmonių yra didžiulė retenybė, tai ką jau kalbėti apie kelis milijonus.
Tikroji bendrystė, tikroji draugystė įmanoma tarp sąmoningų žmonių. Kiek tokių žmonių yra, tiek ir bendrystės. Jei tikrai nebūtų jokiu laipsniu bendrystės, tai žmonija nebūtų pasiekusi šių dienų. Kiek žmonija dar trauks su tokio lygio bendryste, tai klausimas. Budistai mano, kad po 140 metų žmonių žemėje nebeliks…
Kurie budistai? Kokios krypties? Budizmas nėra vienalytis.
Pacitavau mūsų buvusi režisierių, kuris dabar gyvena Pietų Korėjoje, labai stipriai “budistauja”, tikrai nesidomėjau kokia srove…Tą patį skaičiau ir pas Aurobindą, kurį mėgino paneigti šioje erdvėje “Motinos” nuomone, buvusios Aurobindo namų tvarkytojos (valytojos) žodžiais… Su tomis pranašystėmis, tai toks atvejis kurio negali ne įrodyti, nei paneigt, o ir tikėti nebūtina, bet pats sau neatmetu to. Man įdomus toks klausimas – ar mes pirmoji civilizacija, ar iki mūsų civilizacijos buvo ir kitos civilizacijos, pakankamai technologiškai aukštai išsivysčiusios ir kodėl išnyko? Įrodymų pakankamai daug, kad juos galima būtų nepastebėti, bet tai istorikams “nesvarbu”, tas pats ir su persikūnijimu (reinkarnacija), įrodymų ne šimtai – tūkstančiais, bet tai “nesvarbu”… Kaip sau pačiam, taip ir žmonijai svarbiausia – išliksime ar ne… Taip ir su ta pačia bendryste, stipresnė bendrystė didina tikimybę žmonijai išgyventi. Jau geriau ji būtų ir stiprėtų…
Aurobindo ne budistas. Režisierių mačiau per tv, labai nykus įspūdis man paliko.
Aurobindas gero vakarietiško išsilavinimo Indijos filosofas. Tas režisierius man irgi nykus, labai primena vyrą prisistatanti moterimi, bet esmė ne režisierius, o tai ką jis sužinojo tarp budistų ir tai perpasakojo, o tai dar sutapo ir su kitais šaltiniais.