Skiriama Lietuvos teatro šimtmečiui
Šiais metais minime profesionalaus Lietuvos teatro šimtmetį. 1920 metų gruodžio 19 d. suvaidinta Hermano Zudermano drama „Joninės“, pirmojo spektaklio režisierius – Juozas Vaičkus, pristatymas įvyko Kaune Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidyklos scenoje. Profesionalaus teatro pristatymo sukūrimo aplinkybės originaliai atgimė Kauno dramos teatro scenoje. Gytis Padegimas, jau daugelį metų tyrinėjantis J. Vaičkaus gyvenimą ir kūrybą, parašė savitą dokumentinę dramą, pagal ją sukūrė spektaklį „Pirmeiviai“. Atkuriama 1920-ųjų atmosfera, veikia pirmojo spektaklio režisierius J. Vaičkus, vaidinę aktoriai, to meto
kultūros žmonės. G. Padegimas šį kūrinį skiria „visiems teatro broliams ir sesėms, visiems, kas per 100 metų puoselėjo teatrą“. Kol karantino laikai negailestingai trukdo žiūrovams pamatyti šį Kauno dramos teatro spektaklį, grįžkime prie H. Zudermano, jo sukurtos dramos „Joninės“, prieš šimtmetį vaidinto spektaklio.
Macikuose, netoli Šilutės, gimęs H. Zudermanas (Hermann Sudermann, 1857–1928) vadinamas vokiečių rašytoju ir dramaturgu. Tačiau, vokiečių kalba rašęs H. Zudermanas turėtų būti priskiriamas ir Lietuvos kultūrai, kaip ir lenkiškai kūrę Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas. XX a. pradžioje carinėje Rusijoje išleistame atviruke „Žymiausi Europos rašytojai“ tarp dešimties rašytojų yra ir H. Zudermano atvaizdas. XX a. pirmojoje pusėje H. Zudermaną labiausiai išgarsino pagal jo kūrinius sukurti kino filmai, kurių yra per trisdešimt. Šie filmai išgarsino ir juose vaidinusius aktorius, tarp jų – Gretą Garbo, Marleną Dietrich.
O prieš pat Antrąjį Pasaulinį karą – 1939-aisiais sukurtas filmas pagal H. Zudermano apysaką „Kelionę į Tilžę“, išsaugojo daugybę autentiškų Tilžės architektūros, miesto gyvenimo vaizdų. Režisieriaus Arūno Žebriūno filme Tilžė virto… rojumi („Kelionė į rojų“, 1980). Šiandienos Lietuvos skaitytojams rašytojas daugiausiai žinomas kaip „Lietuviškų apysakų“ („Litauische Geschichten“, 1917) autorius.
Kazio Puidos 1912-aisiais į lietuvių kalbą išversta H. Zudermano drama „Joninės“ („Johannisfeuer“, 1900) jau buvo ne kartą vaidinta: 1918 m. Petrograde, Lietuvių klube, 1920 m. gruodžio 18 d. „Jonines“ Tilmanso gamyklos salėje suvaidino Vilniaus teatro studijos aktoriai, vadovaujami režisieriaus Konstantino Glinskio, 1920 m. gruodžio 19 d. – Juozo Vaičkaus vadovaujamos Dramos vaidyklos aktoriai (dvi dienas iš eilės Kaune įvykę „Joninių“ spektakliai – atskira istorija).
Vaičkui „Jonines“ pasiūlęs Petras Vaičiūnas, turėjęs slaptą viltį, kad į spektaklį bus įtraukta jo sužadėtinė Teofilija Dragūnaitė, vaidinusi Petrogrado „Joninių“ spektaklyje. Kaip G. Padegimo „Pirmeiviuose“ sako Petras [Vaičiūnas], pjesė „Joninės“ – „ir publikai suprantama, ir meniška“. Iš tiesų H. Zudermano kūriniuose atskleidžiamas žmogaus pasirinkimų dramatizmas, vaizduojamas Mažosios Lietuvos lietuvininkų gyvenimas, charakterius užgrūdinusi aplinka, papročiai. Sukurti ryškūs veikėjų, ypač moterų, paveikslai.
Nuo J. Vaičkaus spektaklio vertinimo tapo neatskiriama itin neigiama H. Zudermano kraštiečio, o vėliau – ir bičiulio, Vydūno nuomonė. Išgirdęs, kad atidarant Kaune lietuvišką teatrą vaidinta H. Zudermano drama „Joninės“, Vydūnas, atsiliepė itin kritiškai: „tame veikale rodomos ir trys lietuviškos žmogystos: senas girtuoklis, sena vagilė ir jauna paleistuvė. Vokiškame veikale jie ir kalba lietuviškai. O tokiu veikalu atidarė Kauno teatrą. Tautos garbės neatjautimas tiesiog sužeidė mane.“[1]
Vydūno vertinimo neapeina straipsnių autoriai, rašantys apie Lietuvos teatro istoriją, J. Vaičkaus spektaklį. Tačiau įdomu tai, kad bendraudamas su H. Zudermanu, Vydūnas savo nuomonę ilgainiui keitė, švelnino, nors prie dramos „Joninės“ naujos interpretacijos nebesugrįžo. 1931-aisiais paskelbtame straipsnyje „Hermanas Zudermanas ir mes“ Vydūnas rašė: „Bet kaip Zudermanas žiūri į lietuvius. Kaip jis juos pastato savo veikaluose, kuriuose jis juos mini? […] Kad jis lietuvius čia žemina, jis mane lankydamas sakė, jis to nenorėjęs, jam skaudu esą, kad aš tą taip atjautęs. […] „Lietuviškuose nusidavimuose“, kuriuos jis sukūrė, įsirodo labiausiai jo linksmas (polinkis) ir gabumas didią veiksmo įtampą sukelti, ale tad ir lietuviškumo ypatumus paskelbti, kartais net gilesnį savo žvilgį į lietuvių ypatybes ir jų gabumus įrodyti.“[2]
Zudermano drama „Joninės“ būtent ir yra įdomi tuo, kad joje veikiančius lietuvius galima suprasti dvejopai. Ir taip, kaip vertino Vydūnas, – iš tiesų čia veikia trys lietuviai, kuriems dramaturgas suteikė nekokį įvaizdį: tai girtuoklė motina, išgerti mėgstantis urėdas ir girtuoklės duktė Marikė, kurią dar kūdikystėje priglaudė vokiečių dvarininkų šeima. Tačiau kita vertus, dramoje veikiančius veikėjus lietuvius galima vertinti kitaip, – iš dramatiškumo pusės. Tuomet matome, kad H. Zudermanas atskleidžia istoriją, bylojančią apie dramatišką ryšio su motina ieškojimą, apie savo šaknų išsižadėjimą.
Motinos ir Tėvynės paralelė yra giliai įsišaknijusi kultūros paprotyje: „Mes – Lietuvos vaikai“, skamba Vydūno sukurtoje giesmėje. Lietuvos sūnūs iš praeities stiprybę semia V. Kudirkos „Tautiškoj giesmėj“. Kaip klostosi dukros santykiai su motina-Tėvyne H. Zudermano dramoje? Sunkiais, badmečio laikais iš motinos paimtas kūdikis – dukra Marikė, tik suaugusi sužino, kas yra jos tikroji motina. Išsiaiškinusi, kad motina gyva, dukra jos ieško, nori su ja būti, pajausti motinos glamones, šilumą. Vedant motinos-Tėvynės paralelę, veiksmas plėtojamas dramatiškos atomazgos link: tikrovė nepateisina dukros lūkesčių, – motina atrodo atgrasi, nevalyva, girtuoklė. Dramoje nepatiriamas daugelyje autobiografijų iki širdies gelmių sukrečiantis jausmas – „pasijutau lietuviu esąs“. Marikė tapatumo su motina-Tėvyne nepajaučia. Dar daugiau, – motiną dukra išveja, nes ši jai atrodo esanti nepataisoma vagilė, girtuoklė. Atstumiantį tėvynės vaizdą mato ir tais pačiais 1900-aisiais, kaip ir H. Zudermano „Joninės“, sukurtos Vydūno draminės trilogijos „Probočių šešėliai“ pagrindinis veikėjas. Tautvydai Tėvynė atrodo negyva, tamsi, jis apgailestauja sugrįžęs iš svetimų kraštų: „Kodėl tik / nepasilikau, kur buvęs, / be sunkenybių gyvenu“[3].
Tačiau Vydūno ir H. Zudermano dramose veikėjai pasuka skirtingais keliais. Vydūno Tautvydai padeda tautos dvasia, tautos siela Daiva. Po ilgų vargų, Tautvyda vis tik atranda gyvą ryšį su Tėvyne. H. Zudermanas dramoje „Joninės“ atskleidžia ryšį su Tėvyne praradusio žmogaus likimo dramatizmą. Marikė motiną atstumia. Ir amžiams praranda dvasios ramybę: „aš susipainiojau savyje. […] aš pati savęs bijausi. Ramumo netekau. Kartais stačiai galėčiau užmušinėti – toks suirimas manyje.“[4] Ji dar galėtų užmegzti ryšį su savo krašto dvasia Joninių naktį („Ji pergyveno mumyse ištisus tūkstančius metų. Ir vieną kartą į metus sušvinta ji mumyse šviesia liepsna,“[5] – apie Joninių ugnį sako Marikės mylimas Georgas). Tačiau „pagoniška“ Joninių ugnis jaučiama tik kaip meilės jaunuoliui jausmas. Kadangi ta meilė būtų neteisėta, Marikė, tarsi Amžinas žydas, siekia pabėgti kuo toliau nuo savo gimtinės. Gal į Berlyną, gal dar toliau, kur jos niekas nepažins, kur ji „stums“ savo gyvenimo dienas: „Dirbsiu lig negalint, paskui miegosiu lig kito darbo. Taip ir prasistumsiu.“[6]). Motinos išsižadėjimas, tarsi tautinės tapatybės praradimas, ardo asmenybės vientisumą, Marija lieka, Vydūno žodžiais tariant, ne sau žmogumi.
Dramoje greta tikroviškai vaizduojamos tikrovės (H. Zudermanas laikomas realizmo, natūralizmo atstovu literatūroje, plevena mistiška Joninių ugnies, apeigų dvasia. Joninių ugnis veikėjams primena apie tai, kas yra nuslopinta, sunkiai pajaučiama, tačiau nuo seniausių laikų slypi giliai žmogaus sieloje. Veikėjai kalba apie jausmus, nuslopintas aistras, mėgina įvardyti, ką iš tiesų reiškia Joninių ugnis, tačiau lieka tik švento vyksmo stebėtojais. Kažkur toli, saugiu atstumu nuo vokiečių dvarininko namų lietuviai degina Joninių laužus, o Marikė, drauge su savo įtėviais dvarininkais, stebi ugnį iš tolo. Tęsiant motinos-Tėvynęs paralelę, priglausta įtėvių, Marija jaučia turinti būti dėkinga už sotų gyvenimą, už gerovę, kuri jai suteikiama už ištikimybę ir stropiai dirbamus namų ruošos darbus. Tačiau dramos pabaigoje matome ją stovinčią vieną, „sukandus skepetaitę“, nebyliai kenčiančią.
Zudermanas rašo apie dramatišką tikrovę, – jo vaizduojami lietuviai stiprūs, kol jaučia ryšį su savo prigimtine, lietuviška kultūra. Apysakoje „Jonas ir Erdmė“ abu veikėjai spinduliuoja jėgomis, jų atminty – begalė liaudies dainų ir pasakų. Tuo tarpu jų dukros, praradusios ryšį su tautos kultūra, praranda ir tėvų turėtą jėgą, galią kurti prasmingą gyvenimą. H. Zudermanas atskleidžia dramatišką lietuvių likimą, – daugelis jų, kaip paliudija ir H. Zudermano, ir I. Simonaitytės kūryba bei atsiminimai, išsižadėjo savo tautiškumo, Lietuvos, iškeliavo į Berlyną ar kitas Vokietijos vietas, kaip ir „Joninių“ Marija.
Šventinei profesionalaus teatro pristatymo progai H. Zudermano drama, turinti dramatišką tautinio tapatumo išsižadėjimo potekstę, iš tiesų nelabai tiko. Reikėjo paisyti ir žiūrovų išprusimo. Kaip „Pirmeiviuose“ sako režisierius Juozas: „reikia ko nors tokio užtikrinto – ir mūsų artistams suvaidinamo, ir publikai suprantamo. Aišku, ne prasto, bet nei Čechovo, nei Ibseno, nei moderniškojo Vaičiūno dabar negalime imtis“.
Vaičkaus spektaklis buvo įvertintas labai išlaikytai. „Joninių“ vertėjas Kazys Puida laikraštyje „Laisvė“ rašė: „susilaukėme pagalios savo dramos. Susilaukėme nuolatinio lietuvių teatro. Mums, to lietuvių teatro pionieriams buvo didelė šventė… Tik šventės ūpo neteko nė viename žiūrovo veide pamatyti. Taip kasdieniai, taip paprastai praėjo, taip šabloniškai praėjo visas vakaras. Viskas kasdieniai… ūpas kasdienis, jausmas kasdienis… net vaidinimas kasdienis.“[7] Išskiriami puikiai suvaidinti vaidmenys, – Onos Kurmytės Marikė, Polės Tendžiulytės Trūda, tačiau J. Vaičkaus išugdytų aktorių vaidyba nenulėmė galutinio sprendimo: „Suvaidinta lygiai, taisyklingai… kasdieniai.“ Žvelgdamas iš laiko perspektyvos, G. Padegimas pripažįsta: „meninė spektaklio vertė kuklutė, bet šis spektaklis yra profesionalaus teatro pirmagimis. Aktoriai spektaklį kūrė laisvalaikiu, jiems trūko palaikymo.“[8]
Prieš šimtmetį profesionalaus lietuvių teatro kelią pradėjęs šis Juozo Vaičkaus režisuotas spektaklis – H. Zudermano „Joninės“, – šiandien nušviečia du svarbius kultūros kelius. Viena vertus, jauna Lietuvos valstybė rėmė spektaklį per Lietuvių meno kūrėjų draugiją itin sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis – teatras buvo pripažintas kaip ypatingai svarbi institucija. Kita vertus, svarbu, kad ieškant atsakymų, kokią prasmę dabartyje gali turėti praeities kultūros darbai, randasi nauji kūrinai.
Režisieriaus G. Padegimo „Pirmeiviai“ kalba apie kuriančio žmogaus vertę šiandienos vartotojiškoje visuomenėje. Žvelgiant į J. Vaičkaus režisuotą spektaklį iš laiko perspektyvos patiriame, kaip kultūros istorijoje vertę įgauna ne tik rezultatas (juolab, prieš šimtmetį vaidinto teatro spektaklio pažiūrėti ir įvertinti neįmanoma). Vertę turi spektaklį kūrusių asmenybių pasirinkimai, ryžtas, tikslai.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
[1] Vds., Valdžios teatras, Darbymetis, 1921, Nr. 1, p. 24.
[2] Vydūnas. Hermanas Zudermanas ir mes, Lietuvos keleivis, 1931 m. sausio 22 d.
[3] Vydūnas, Raštai, t. 1, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 140.
[4] G. Suderman. Joninės, iš vokiečių kalbos vertė Kazys Puida, Brookly New York, 1912, p. 107.
[5] G. Suderman. Joninės, p. 82.
[6] K. Puida. Joninės, Laisvė, 1920, Nr. 19, p. 142.
[7] K. Puida. Joninės, Laisvė, 1920, Nr. 19, p. 3–4.
[8] „Režisierius Gytis Padegimas: prieš 100 metų žmonės buvo ne vartotojai, bet kūrėjai“, pokalbį parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė, Bernardinai, 2020 07 17, https://www.bernardinai.lt/rezisierius-g-padegimas-pries-100-metu-zmones-buvo-ne-vartotojai-bet-kurejai/ [žiūrėta: 2020 11 12].
