Rugpjūčio 21 d., Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje įvyks spektaklio „Pirmeiviai“, skirto Lietuvos teatro šimtmečiui, pristatymas. „Nežinau, ką atiduočiau, kad galėčiau pereiti per 1920 metų Laisvės alėją, per Miesto sodą. Čia virė labai įdomus gyvenimas, ir čia gimė profesionalus teatras, – sako spektaklį „Pirmeiviai“ kuriantis režisierius Gytis Padegimas.
Nors tokios galimybės nėra, tarpukario Kaunas ir jo asmenybės, vaizdiniai sugulė į režisieriaus parašytos pjesės „Pirmeiviai“ puslapius. Joje aprašoma, kaip režisierius Juozas Vaičkus ir jo mokiniai aktoriai repetavo H. Sudermano (Sudermann) pjesę „Joninės“, kurios pristatymas įvyko 1920 metų gruodžio 19 d. „Lietuvos profesionalaus teatro pamatai buvo padėti sunkiai, tad tuos žmones turėtume prisiminti su pagarba, nes be jų nebūtų šiandienos teatro aukštumų“, – įsitikinęs žinomas teatro režisierius ir mokytojas G. Padegimas.
– Režisieriau, priminkite, kokioje socialinėje ir kultūrinėje terpėje brendo valstybinio teatro gimimo idėja.
– Idėja įkurti profesionalų teatrą kilo 1909 m., švenčiant vaidinimo „Amerika pirtyje“ Palangoje dešimtmetį, bet sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Na, o 1918 m., įkūrus Lietuvos Respubliką, iniciatyvos ėmėsi Lietuvos meno kūrėjų draugija (LMKD), susikūrusi Kaune 1920 m. sausio mėnesį. Nemanykime, kad Lietuvoje teatro laukas buvo tuščias: veikė režisieriaus Antano Sutkaus vadovaujamas „Tautos teatras“, Juozo Vaičkaus „Skrajojanti trupė“. Šis su trupe 1919 m. grįžo į Lietuvą iš Sankt Peterburgo traukiniu, ir mėnesį trukusios kelionės metu repetavo. Grįžo turėdami repertuarą, vaidino Vilniuje, paskui, šį okupavus, persikėlė į Kauną.
Be minėtų Vaičkaus ir Sutkaus buvo ir Konstantinas Glinskis, Andrius Oleka-Žilinskas, Antanas Vitkauskas. Šie penki vyrai pretendavo tapti teatro vadovais, bet nerado sutarimo, kaip dirbti kartu. Lietuvos teatras gimė sudėtingomis aplinkybėmis, – sprendimą paremti LMKD Vaidyklos atidarymą Lietuvos Vyriausybė pasirašė Širvintų-Giedraičių kautynių išvakarėse, skirdama 30 tūkst. auksinų. Tik pamanykit, nežinant, ar valstybė išliks! Lietuva išliko, o užduotis sukurti pristatymą teatro atidarymui teko Juozui Vaičkui. Jis repetavo jam paskirtame 5 kambarių bute Kęstučio gatvėje (šio namo neišliko) kartu su jame prisiglaudusiais savo aktoriais, bendraminčiais: Petru Vaičiūnu, Teofilija Dragūnaite, vėliau Vaičiūniene, Morta Grikšaitė-Vaičkiene, Ona Kurmyte, Pole Tendžiulyte ir kitais. Sutarčių nebuvo, tad visi kūrėjai uždarbiavo: Vaičkus advokatavo, Petras Vaičiūnas dirbo tardytoju Panevėžyje, aktorės buvo įsidarbinusios sekretorėmis arba darbavosi kitose įstaigose. Po darbo dienos konke ir mediniais miesto šaligatviais jie skubėdavo į repeticijas.
– Aktoriai ir režisierius degė noru vaidinti, o ko tikėjosi žiūrovai? Juk Kaune tuomet buvo labai populiarus satyrinius vaidinimus rodęs „Vilkolakio teatras“. Jūsų spektaklyje yra pasakymas: „Jei spektaklis be šokių, nelauk publikos.“
– Šį posakį pasakė Juozas Vaičkus, ji neišgalvota. „Vilkolakio“ teatras buvo labai lankomas, mat pateikdavo satyrines naujienas, palyginimui su mūsų dienomis, sakyčiau, „Dviračio žinių“ atitikmuo. Teatras, kuris yra gyvenimo atspindys, žmogotyra ir reikalauja mąstymo pastangų, buvo ir yra sudėtingas. Tam, kad sudominti žiūrovus prireikė nemažai metų, teatrinė kultūra tik vystėsi. Lietuvos teatro daigeliams buvo sunku prasimušti. Spektaklių reikėjo daug, dažnai, žiūrovai reikalavo šviežienos. Juozas Vaičkus buvo pabaigęs Imperatoriškąją meno mokyklą, mėgo skandinavų dramaturgiją, H. Ibseną kitus autorius, bet žiūrovai nebuvo iki to priaugusi. Jis teatro pradžiamokslio mokė šimtus aktorių. Daug būtų galima kalbėti apie šią nepelnytai mažai įvertintą teatro asmenybę, bet vienareikšmiai jis yra pirmeivis, mažai suprastas naujovių kūrėjas. Beje, jis po trečios repeticijos uždraudė suflerį.
– Pristatymas „Joninės“ jį kūrusiems apkarto – spektaklis nebuvo palankiai sutiktas. Kritikai pažėrė neigiamų atgarsių dėl vaidybos, Vydūnas savo atsiliepime pastebėjo, jog spektaklyje buvo neteisingai pateikiami lietuviai. Pati pjesė kalbėjo apie tuomet svarbų reiškinį, – kas nutinka, jeigu išsižadi savo šaknų.
– Taip, meninė spektaklio pristatymo vertė kuklutė, bet šis spektaklis yra profesionalaus teatro pirmagimis. Jau minėjau, kad aktoriai spektaklį kūrė laisvalaikiu, jiems trūko palaikymo. Spektaklyje žiūrovai išgirs ir apie spektaklio kūrimo ypatumus. Ne paslaptis, kad pristatymo išvakarėse Tilmansų salėje Konstantinas Glinskis pastatė savo „Joninių“ versiją, o apie Vaičkaus pristatymą net parašė neigiamą recenziją. Ačiū Dievui, kad jam pakako nuovokos jos nespausdinti.
– Medžiagą pjesei „Pirmeiviai“ rinkote ilgai, o parašėte labai greitai – per pirmą karantino mėnesį.
– Vaikystėje vasarodamas pas senelius Dzūkijos kaime perskaičiau močiutės brolio karininko, žuvusio SSRS urano kasyklose, sukauptą spaudą ir literatūrą. Jau daug vėliau rengiau televizijos laidų ciklą „Tūkstantmečio akimirkos. Teatro instinktas“ su tą laikmetį menančiais žmonėmis. Informaciją kaupiau kaupiau, ir atrodė, kad tai neįveikiamas kalnas, bet pirmąją karantino dieną mane lyg kas pašaukė, ir sėdau prie kompiuterio. Man regis, veikėjai patys man sakė, ką rašyti. Naudojau daug medžiagos, memuarų. Daug detalių radau Kauno viešosios bibliotekos retų leidinių skyriuje saugomuose 1920 m. laikraščiuose „Lietuva“ ir „Laisvė“. Pjesę skiriu visiems teatro broliams ir sesėms, visiems, kas per 100 metų puoselėjo teatrą. Panaudojau kolegų posakius, pavyzdžiui, kai kalbėdavome, kad yra kažkokių trūkumų ir panašiai, išsireikšdavome: „Ai, tai žmogiška“. Algimantas Masiulis sakydavo: „Žmogiška tai žmogiška, bet ar žmoniška?“. Ji nuskamba Petro Stanulio lūpomis. Nevengiau ir teatrinių anekdotų, teatro prietarų. Rašydamas dialogus, naudojau savo močiutės leksiką, dzūkišką ir žemaitišką tarmes, nes tuometė kalba dar nebuvo sunorminta.
Žanrine prasme pjesė yra komiška drama. Stengiausi, kad būtų ir Vaičkaus laikų teatre vyravusios situacijų komedijos, melodramos, bet viską gaubtų nostalgija persunktas čechoviškas rūkelis. „Pirmeiviai“ užbaigia 10 metų kurtą mano pjesių trilogiją, kurią dar sudaro „J.A.H“, skirta rašytojui, visuomenės ir literatūros veikėjui J. A. Herbačiauskui atminti ir „Alksniškės“, primenanti prezidentą Kazį Grinių.
– Tačiau ši pjesė nėra tik teatro gimimo retrospektyva. Pristatydamas spektaklio projektą ir scenografiją, kalbėjote, kad jums svarbus ir šimto metų sluoksnis, – dabartis ir praėjęs laikas, teatro ženklai.
– Man visada labai svarbi spektaklio tema. Šioji – apie žmogų ir laiką. Prieš 100 metų žmonės buvo ne vartotojai, bet kūrėjai. Nesvarbu, kokios profesijos atstovai būtų. Tik įsivaizduokime, tie žmonės kūrė Lietuvą, o dabar mūsų pasaulis pakito, susidarė vartotojiška visuomenė, kuri palieka savo šalį, vaikus, tėvus. Tai nuostabu būti pirmeiviais, savo šalies, savo teatro. Manau, kad labai svarbu apie tai kalbėti. Tada jie steigė mokyklas, ligonines, kurios šiandien uždaromos. Pradedant prezidentu ir baigiant moksleiviu, masiškai sodino medžius, kuriuos šiandien beatodairiškai kertame. Sklinda kalbos, kad vietoj to, jog būtų paskelbtas gamtos ir istorijos paminklu, kauniečiams toks brangus Miesto sodas jau laukia kirvio ašmenų… Sovietinė valdžia represavo Miesto sodą, sunaikindama puikų fontaną ir pakeisdama jį kiču po R. Kalantos susideginimo, o dabartinė valdžia, atrodo, vardan sumeluoto naujoviškumo, pasiryžusi čia ištrinti bet kokius istorinės atminties pėdsakus.
– Pjesės veikėjai – veržlūs tarpukario menininkai, kuriuos įkūnija jaunoji Nacionalinio Kauno dramos teatro karta, pradedanti savo kūrybinį kelią. Šis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis?
– Vaidinti pakviečiau kone visą buvusį kursą, paruoštą gerai pažįstamų režisierių – Algirdo Latėno ir Vido Bareikio. Su Algirdu mes dirbome dar studijų laikais, o Vidas vaidino mano spektaklyje „Ugnies medžioklė su varovais“ dar būdamas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviu. Jaunimas gražiai dirba, domisi savo veikėjų gyvenimu ir panašiai. Buvome susirinkę mano sodyboje Juškonyse, kur kelias dienas skaitėme pjesę, o aš jiems pristačiau Michailo Čechovo būdą. Prasidėjus procesui, pastebėjau, kad vaidmenis paskirsčiau vedamas aukštesnių jėgų, – Deividas Breivė labai panašus į Juozą Vaičkų, Aistė Zabotkaitė turi daug bendro su Ona Kurmyte, o Motiejus Ivanauskas – kaip iš akies trauktas Petras Kubertavičius. Kai dailininkė Birutė Ukrinaitė surinko veikėjų portretus, pastebėjome, kad tų sielos ir kūno dvynių yra dar ne vienas.
– Atkūrėte daug tarpukario teatro veikėjų. Kurį iš jų norėtumėte pasikviesti gyvo pokalbio?
– Man, kaip režisieriui, būtų labai įdomu susitikti su Juozu Vaičkumi. Yra tekę bendrauti su jo mokiniais Petru Stanuliu, Kaziu Tumkevičiumi, juos filmuoti. Vaičkus mirė nepalikęs memuarų, yra likę tik atsiliepimai apie jį. Daug neaiškumų, kodėl sukūręs teatro branduolį, jis turėjo jį palikti. Kodėl kūręs Lietuvoje kino meną, buvo nustumtas, o jo nuopelnai menkinami. Būtų įdomu išgirsti iš jo paties lūpų, kodėl jis paliko teatrą be kovos.
Dar įdomūs personažai, kurie mano pjesėje yra pramanyti, pavyzdžiui, Brolytis. Jis – tame Vaičkaus bute gyvenusio pradedančio poeto pirmavaizdis. Žiūrovams turėtų būti įdomu spėlioti, kas tikra, o kas pramanyta. Praėjus 100 metų, nieko gyvų neliko, o man dar teko su kai kuriais iš jų susitikti. Džiaugiuosi, kad dar spėjau į tą atminties traukinį. Jaučiu pareigą perduoti ateities kartoms, padėti įsisąmoninti, kas buvo iki šiol. Tikiuosi, kad ir šis spektaklis turės mokomąją prasmę, parodys, kaip šie žmonės turėdami tik idėją, kūrė teatrą, buvo pirmeiviai.
Scenografijos ir drabužių dailininkė Birutė Ukrinaitė; kompozitorius Raimundas Martinkėnas; vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežius.
Vaidina: Deividas Breivė, Greta Šepliakovaitė, Povilas Jatkevičius, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Roberta Sirgedaitė, Aistė Zabotkaitė, Kamilė Lebedytė, Marius Karolis Gotbergas, Edgaras Žemaitis, Mantas Bendžius, Pijus Narijauskas, Motiejus Ivanauskas, Andrius Alešiūnas, Dovydas Pabarčius, Artūras Sužiedėlis.
Pristatymas – rugpjūčio 21, rugsėjo 24 ir spalio 30 d. Didžiojoje scenoje. Bilietais prekiauja Teatro kasa ir Tiketos kasos, taip pat www.tiketa.lt.
Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė.
